Punktų sąrašas

Ką tik klausėmės dviejų iškilmingai paskelbtų Šventojo Rašto tekstų, kurie skaitomi per šv. Mišias dvidešimt pirmąjį sekmadienį po Sekminių. Čia pat, kur klausėtės Dievo Žodžio, girdėsite ir mano jums skirtus žodžius. Tai kunigo žodžiai, ištarti prieš didžiulę Dievo vaikų šeimą Jo šventojoje Bažnyčioje. Norėčiau, kad šie žodžiai turėtų antgamtišką toną ir skelbtų Dievo didingumą bei Jo ištikimąją meilę žmonėms. Norėčiau, kad jie parengtų jus įspūdingai Eucharistijai, kurią mes šiandien švenčiame Navaros universiteto miestelyje.

Pamąstykite minutėlę apie tai, ką pasakiau. Mes švenčiame Šventąją Eucharistiją, sakramentinę Viešpaties Kūno ir Kraujo auką, tikėjimo slėpinį, sujungiantį visus krikščioniškus slėpinius. Taigi mūsų švenčiamas veiksmas – pats švenčiausias, pats antgamtiškiausias, kokį tik, Dievo malonės padedamas, gali atlikti žmogus šiame gyvenime. Priimdami mūsų Viešpaties Kūną ir Kraują, mes, tam tikra prasme, peržengiame žemės ir laiko ribas, kad jau dabar būtume su Dievu Danguje, kur pats Kristus nušluostys visas ašaras nuo mūsų akių, kur jau nebebus mirties, nė aimanos, nė nuovargio dejonių, nes senasis pasaulis jau bus praėjęs¹.

Ši tiesa, kurią teologai vadina eschatologine Eucharistijos prasme, gili ir teikia paguodą, tačiau ją galima ir neteisingai suprasti. Taip visada nutiko ten, kur krikščionišką gyvenimą norėta pateikti kaip grynai dvasinį – noriu pasakyti, spiritualistinį – ir manyta, kad tokį gyvenimą gyvena ypatingi, tyri žmonės, kurie nesusitepa niekingais šio pasaulio reikalais, arba, daugių daugiausia, jį pakenčia kaip kažką neišvengiamai priešingo dvasiai.

Kada mąstoma taip, šventykla tampa tikrąja krikščioniško gyvenimo vieta. Būti krikščioniu – reiškia vaikščioti į šventyklą, dalyvauti apeigose, užsiimti bažnytiniais reikalais, vienu žodžiu – gyventi ypatingame, atskirame pasaulyje, tarytum rojaus priebėgoje, kol kitas – įprastinis – pasaulis eina savo keliu. Tada krikščionybės mokymas bei gyvenimas Dievo malonėje prasilenktų su permaininga žmonijos istorija, bet jos nepaliestų.

Šį spalio rytą, rengdamiesi Viešpaties Velykų atminimui, tariame ne tokiai iškreiptai krikščionybės sampratai. Minutėlei atkreipkite dėmesį į mūsų Eucharistijos, mūsų padėkos maldos, aplinkybes. Mes esame ypatingoje šventykloje. Galėtume sakyti, kad jos nava – universiteto miestelis, altoriaus atvaizdas – universiteto biblioteka. Štai mašinos, kurios stato naujus statinius, o virš mūsų – Navaros dangus…

Argi toks įvardijimas konkrečiai ir nepamirštamai nepatvirtina jums, kad tikroji jūsų krikščioniškojo gyvenimo vieta – tai kasdienis gyvenimas? Mano vaikai, ten, kur žmonės, jūsų broliai, ten, kur jūsų svajonės, jūsų darbas, jūsų meilė, ten ir jūsų kasdienio susitikimo su Kristumi vieta. Mes privalome šventėti tarp pačių materialiausių žemės dalykų tarnaudami Dievui ir visiems žmonėms.