Punktų sąrašas

Kaip žinote, šis Šventojo Rašto mokymas yra pati Opus Dei dvasios esmė. Jis turi paskatinti jus labai gerai dirbti, mylėti Dievą ir žmones, mylint mažais jūsų įprastos kasdienybės dalykais, atrandant tą quid divinum – kažką dieviško – kuris slypi tose smulkmenose. Čia gerai tiktų prisiminti Kastilijos poeto žodžius: „pamažėliu ir tiksliai / gerai daryti, daug svarbiau, / negu tiesiog daryti“⁶.

Mano vaikai, patikėkite manimi: kai krikščionis su meile atlieka pačią įprasčiausią pareigą, ji prisipildo Dievo antgamtiškumo. Todėl ir tvirtinu, ir kartojuosi, kad krikščionio pašaukimas – tai kurti skambią poeziją iš gyvenimiškos prozos. Mano vaikai, horizonte, regis, susilieja dangus ir žemė. Bet ne, iš tikrųjų jie susijungia jūsų, šventai gyvenančių paprastą gyvenimą, širdyse.

Šventai išgyvenkite kasdienybę, kaip ką tik jums pasakiau. Šiais žodžiais apibūdinu ištisą jūsų krikščioniškojo gyvenimo programą. Nubuskite, liaukitės svaičioję, palikite netikrą idealizmą, išsigalvojimus, tai, ką vadinu mistine aimana – „...ach, jeigu aš nebūčiau susituokęs!“, „...ach, jeigu turėčiau kitą profesiją“, „...ach, jeigu būčiau stipresnis“, „...jaunesnis“, „...vyresnis“!.. Blaiviai pažvelkite į pačią materialiausią ir artimiausią tikrovę, nes ten ir yra Viešpats. „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas, – pasakė prisikėlęs Kristus, – juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“⁷.

Turėdami omenyje šias tiesas geriau suprantame daugelį jūsų pasaulietinės aplinkos aspektų. Pagalvokite, pavyzdžiui, apie savo pilietinę atsakomybę. Žmogus, žinantis, kad Kristų galima atrasti ne tik šventykloje, bet ir pasaulyje, myli šitą pasaulį, stengiasi būti gerai profesiškai ir intelektualiai pasirengęs, ugdo supratimą apie problemas, su kuriomis susiduria. Taip jis pats priima sprendimus, kurie, būdami krikščionio sprendimai, taip pat yra nulemti ir asmeniškų apmąstymų, su nuolankiomis pastangomis suprasti Dievo valią mažuose ir dideliuose gyvenimo reikaluose.

Tačiau jis niekada nepagalvos ir nepasakys, kad nusileido iš šventyklos į pasaulį atstovauti Bažnyčiai, arba kad jo sprendimai yra tikrieji katalikiški sprendimai šioms problemoms. Šitaip negali būti, mano vaikai! Būtent tai – klerikalizmas, būtent tai – fasadinė katalikybė, kad ir kaip tai pavadinsite. Visais atvejais – tai prievarta pačiai dalykų prigimčiai. Turite visur skleisti pasaulietinį mentalitetą, kuris skatina padaryti tris išvadas:

būti pakankamai sąžiningais, kad prisiimtume asmeninę atsakomybę;

būti pakankamai krikščioniškais, kad gerbtumėte tikėjimo brolius, kurie turi kitokią nuomonę diskutuotinais klausimais;

būti pakankamai katalikiškais, kad nesinaudotumėte mūsų Motina Bažnyčia ir neveltumėte Jos į žmonių ginčus.

Savaime suprantama, kad čia, kaip ir visur, jūs neįgyvendinsite tikslo šventai gyventi kasdienį gyvenimą, jeigu neturėsite visos tos laisvės, kurią jums vienu balsu pripažįsta Bažnyčia ir jūsų, vyrų ir moterų, sukurtų pagal Dievo paveikslą, orumas. Asmeninė laisvė yra esminis dalykas krikščionio gyvenime. Bet nepamirškite, mano vaikai, kad visada kalbu jums apie laisvę su atsakomybe.

Supraskite mane teisingai – raginu jus naudotis savo teisėmis kiekvieną dieną, o ne ypatingais, išimtiniais atvejais. Taip pat kviečiu sąžiningai atlikti savo pilietines pareigas: politikoje, ekonominiuose reikaluose, universitete ir profesiniame darbe, drąsiai priimti pasekmes, kurios atsiras dėl jūsų laisvų sprendimų, su jums priderančia asmenine nepriklausomybe. Toks krikščioniškas pasaulietinis mentalitetas padės jums išvengti nepakantumo ir fanatizmo. Tą patį pasakysiu teigiamiais žodžiais – tai padės gyventi santarvėje su visais jūsų bendrapiliečiais ir puoselėti santarvę įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse.