Punktų sąrašas

Ką tik klausėmės dviejų iškilmingai paskelbtų Šventojo Rašto tekstų, kurie skaitomi per šv. Mišias dvidešimt pirmąjį sekmadienį po Sekminių. Čia pat, kur klausėtės Dievo Žodžio, girdėsite ir mano jums skirtus žodžius. Tai kunigo žodžiai, ištarti prieš didžiulę Dievo vaikų šeimą Jo šventojoje Bažnyčioje. Norėčiau, kad šie žodžiai turėtų antgamtišką toną ir skelbtų Dievo didingumą bei Jo ištikimąją meilę žmonėms. Norėčiau, kad jie parengtų jus įspūdingai Eucharistijai, kurią mes šiandien švenčiame Navaros universiteto miestelyje.

Pamąstykite minutėlę apie tai, ką pasakiau. Mes švenčiame Šventąją Eucharistiją, sakramentinę Viešpaties Kūno ir Kraujo auką, tikėjimo slėpinį, sujungiantį visus krikščioniškus slėpinius. Taigi mūsų švenčiamas veiksmas – pats švenčiausias, pats antgamtiškiausias, kokį tik, Dievo malonės padedamas, gali atlikti žmogus šiame gyvenime. Priimdami mūsų Viešpaties Kūną ir Kraują, mes, tam tikra prasme, peržengiame žemės ir laiko ribas, kad jau dabar būtume su Dievu Danguje, kur pats Kristus nušluostys visas ašaras nuo mūsų akių, kur jau nebebus mirties, nė aimanos, nė nuovargio dejonių, nes senasis pasaulis jau bus praėjęs¹.

Ši tiesa, kurią teologai vadina eschatologine Eucharistijos prasme, gili ir teikia paguodą, tačiau ją galima ir neteisingai suprasti. Taip visada nutiko ten, kur krikščionišką gyvenimą norėta pateikti kaip grynai dvasinį – noriu pasakyti, spiritualistinį – ir manyta, kad tokį gyvenimą gyvena ypatingi, tyri žmonės, kurie nesusitepa niekingais šio pasaulio reikalais, arba, daugių daugiausia, jį pakenčia kaip kažką neišvengiamai priešingo dvasiai.

Kada mąstoma taip, šventykla tampa tikrąja krikščioniško gyvenimo vieta. Būti krikščioniu – reiškia vaikščioti į šventyklą, dalyvauti apeigose, užsiimti bažnytiniais reikalais, vienu žodžiu – gyventi ypatingame, atskirame pasaulyje, tarytum rojaus priebėgoje, kol kitas – įprastinis – pasaulis eina savo keliu. Tada krikščionybės mokymas bei gyvenimas Dievo malonėje prasilenktų su permaininga žmonijos istorija, bet jos nepaliestų.

Šį spalio rytą, rengdamiesi Viešpaties Velykų atminimui, tariame ne tokiai iškreiptai krikščionybės sampratai. Minutėlei atkreipkite dėmesį į mūsų Eucharistijos, mūsų padėkos maldos, aplinkybes. Mes esame ypatingoje šventykloje. Galėtume sakyti, kad jos nava – universiteto miestelis, altoriaus atvaizdas – universiteto biblioteka. Štai mašinos, kurios stato naujus statinius, o virš mūsų – Navaros dangus…

Argi toks įvardijimas konkrečiai ir nepamirštamai nepatvirtina jums, kad tikroji jūsų krikščioniškojo gyvenimo vieta – tai kasdienis gyvenimas? Mano vaikai, ten, kur žmonės, jūsų broliai, ten, kur jūsų svajonės, jūsų darbas, jūsų meilė, ten ir jūsų kasdienio susitikimo su Kristumi vieta. Mes privalome šventėti tarp pačių materialiausių žemės dalykų tarnaudami Dievui ir visiems žmonėms.

Tikroji krikščionybė, kuri išpažįsta kūno prisikėlimą, visada kovojo su įsikūnijimo atmetimu, ir nesibaimino, kad ją apkaltins materializmu. Mes turime teisę kalbėti apie krikščionišką materializmą, kuris drąsiai priešinasi dvasią atmetančiam materializmui.

Kas gi yra sakramentai? (Pirmieji krikščionys vadino juos Įsikūnijusio Žodžio pėdsakais.) Juk tai akivaizdus atskleidimas kelio, kurį išrinko pats Dievas, kad pašventintų mus ir vestų į dangų. Argi nematote, kad kiekvienas sakramentas – tai meilė Dievo, kuris su visa savo kuriančia ir gelbstinčia jėga dovanoja Save mums per materiją, medžiagą? Kas gi yra Eucharistija, kurią netrukus švęsime – jeigu ne Jo Kūnas ir Kraujas, kuriuos Jis teikia mums per kuklią šio pasaulio materiją – vyną ir duoną, per žmogaus užaugintus gamtos pradus, kaip mums priminė Vatikano Antrasis susirinkimas³.

Taip suprantame, mano vaikai, kodėl Apaštalas rašė: „...viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“⁴. Tokia yra kilimo kryptis, kuria Šventoji Dvasia, įlieta į mūsų širdis, nori pakreipti pasaulį – nuo žemės Viešpaties šlovės link. O tam, kad suprastume, jog tas pakilimas apima net tai, kas kasdieniškiausia, Apaštalas pridūrė: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“⁵.