Punktų sąrašas

Kas gi nusekė Jėzumi Kristumi kartu su manimi, vargšu nusidėjėliu? Mažas procentas kunigų, kurie anksčiau turėjo pasaulietines profesijas ar pareigas. Daug kunigų pasauliečių iš įvairių vyskupijų iš viso pasaulio, kurie tokiu būdu patvirtina paklusnumą savo vyskupams, meilę savo darbui vyskupijoje ir šio darbo veiksmingumą, su plačiai išskėstomis rankomis, kad kiekviena siela rastų prieglobstį jų širdyse, ir laikosi kartu su manimi šurmulyje pasaulio, kurį myli. Gausi minia vyrų ir moterų, kurie gyvena skirtingose šalyse, kalba skirtingomis kalbomis, priklauso skirtingoms rasėms, gyvena iš savo profesinio darbo, dauguma susituokę, daug kitų – nevedę ar netekėję; jie kartu su savo bendrapiliečiais turi atsakingą užduotį – padaryti šį laikiną pasaulį žmogiškesnį ir teisingesnį. Jie dalyvauja kilnioje kasdienių rūpesčių kovoje, pasikartoju – su asmenine atsakomybe, petys petin kartu su kitais žmonėmis patiria sėkmes ir nesėkmes, stengdamiesi įvykdyti savo pilietines bei socialines pareigas ir įgyvendinti savo teises. Jie daro tai visai natūraliai, kaip bet koks sąmoningas krikščionis, nemanydami, kad atlieka kažką itin ypatinga. Neatsiskirdami nuo savo kolegų, jie tuo pat metu stengiasi aptikti Dievo šlovės atspindį, kiaurai spinduliuojantį pačiose įprasčiausiose situacijose.

Taip pat ir iniciatyvos, kurias skatina Opus Dei kaip institucija, pasižymi pasaulietiškumu, tai nėra bažnytinės veiklos. Šios iniciatyvos jokiu būdu oficialiai neatstovauja šventajai Bažnyčios hierarchijai. Tai žmogiškos, kultūrinės, socialinės iniciatyvos, jas įgyvendina paprasti piliečiai, kurie stengiasi tuos darbus apšviesti Evangelijos šviesa ir sušildyti Kristaus meile. Kad geriau mane suprastumėte, pasakysiu, jog Opus Dei neužsiima ir neužsiims vadovavimu diecezinėms seminarijoms, kuriose vyskupai, paskirti Šventosios Dvasios⁸, rengia savo būsimus kunigus.

Tačiau Opus Dei puoselėja profesines mokyklas, kur rengiami pramonės arba žemės ūkio darbuotojai, taip pat pradinio, vidurinio ir universitetinio ugdymo centrus ir daugybę kitų įvairių veiklų, nes Opus Dei apaštališkas horizontas – lyg bekraštė jūra.

Tačiau, argi bereikia apie šituos dalykus kalbėti, kai jūsų pačių buvimas čia ir dabar yra iškalbingesnis už ilgas kalbas? Jūs, Navaros Universiteto Draugai, priklausote žmonių bendrijai, kuri supranta pareigą prisidėti prie visuomenės, kurioje gyvename, pažangos. Jūsų nuoširdus palaikymas, jūsų malda, jūsų pasiaukojimas, jūsų parama nėra apribota vien tuo, kas oficialiai katalikiška. Jūsų bendradarbiavimas liudija brandžią pilietinę savimonę, nukreiptą į bendrąjį laikinąjį gėrį. Jūs parodote, kad universitetą gali sukurti ir palaikyti veiklūs žmonės.

Šia proga už pagalbą mūsų universitetui norėčiau dar kartą padėkoti savo kilniajam Pamplonos miestui, didžiajam ir tvirtajam Navaros kraštui, universiteto draugams iš visos Ispanijos, o ypač – dėl to esu sujaudintas – tiems, kurie būdami ne ispanai, ne katalikai ir ne krikščionys vis tik suprato mūsų sumanymo esmę ir dvasią bei tą parodė darbais.

Jūsų dėka mūsų universitetas tapo ir vis labiau auga kaip pilietinės laisvės, intelektualinio pasirengimo, profesinio pasiruošimo centras ir paskata studijoms universitete. Jūsų dosnus pasiaukojimas yra pagrindas viso to darbo, kurio tikslas – praplėsti žmogaus pažinimo ribas, kurti gerovę ir mokyti tikėjimo.

Visa tai puikiai suprato Navaros žmonės. Suprato jie ir tai, kad jų universitetas prisideda prie krašto ekonominio vystymosi, o dar labiau – prie socialinės pažangos, nes suteikė galimybę siekti intelektualinių profesijų daugeliui jų vaikų, kuriems priešingu atveju tai būtų sunku, o tam tikrais atvejais – neįmanoma. Universiteto svarbos jų gyvenimui supratimas nuo pat pradžių paskatino Navaros žmones jam padėti. Ta pagalba, be abejonės, diena iš dienos bus vis didesnė ir entuziastingesnė.

Ir teisingumas, ir daugelio šalių praktika leidžia man tikėtis, kad anksčiau ar vėliau Ispanijos valstybė palengvins naštą tiems, kurie visiškai neieško sau naudos, o priešingai – siekia tarnauti visuomenei ir veiksmingai dirbti dėl mūsų šalies klestėjimo dabar ir ateityje.

Mano vaikai, jau turiu baigti. Pradžioje aš jums sakiau, kad noriu skelbti Dievo didybę ir Jo gailestingumą. Galvoju, kad tai ir padariau, kai raginau jus šventai gyventi eilinį gyvenimą. Argi šventas gyvenimas pasaulyje – tylus, paprastas, ištikimas – neatskleidžia magnalia Dei, jo didingų ištikimosios meilės darbų¹², kuriuos Jis darė ir tebedaro, kad išgelbėtų pasaulį?

Dabar psalmininko žodžiais prašau jūsų prisidėti prie mano maldos ir manojo šlovinimo: Magnificate Dominum mecum, et extollamus nomen eius simul – „Skelbkite su manimi Viešpaties didybę, aukštinkime Jo vardą drauge!“¹³. Kitaip tariant, mano vaikai, gyvenkime tikėjimu.

Pasiimsime tikėjimo skydą, išganymo šalmą ir Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį¹⁴. Taip mus ragina apaštalas šv. Paulius laiške efeziečiams, kuris ką tik buvo paskelbtas liturginiame skaitinyje.

Tikėjimas – tai dorybė, kuri labai reikalinga krikščionims, ypač per tikėjimo metus, kuriuos paskelbė mūsų mylimas Šventasis Tėvas Paulius VI. Juk be tikėjimo neliktų paties pagrindo, kuriuo pagrįstas eilinio gyvenimo pašventinimas.

Gyvas tikėjimas reikalingas dabar, nes mes artinamės prie mysterium fidei, šventosios Eucharistijos¹⁵. Juk dalyvausime šiose Viešpaties Velykose, kuriomis tęsiami ir įgyvendinami Dievo ištikimosios meilės darbai dėl mūsų, žmonių.

Tikėjimo, mano vaikai, kad išpažintume, jog netrukus ant šio altoriaus atsinaujins „mūsų Atpirkimo darbas“¹⁶. Tikėjimo, kad mėgautumės Credo, tikėjimo išpažinimu, o tada prie šio altoriaus ir šiame susirinkime, patirtume Kristaus buvimą čia ir dabar, kuris mus daro cor unum et anima una – viena širdimi ir viena siela¹⁷. Kuris daro mus viena šeima Bažnyčioje: vienoje, šventoje, visuotinėje, apaštalinėje, Romos – o tai mums reiškia visuotinumą.

Tikėjimo, mano mylimiausieji, dukterys ir sūnūs, kad įrodytume pasauliui, jog visa tai yra ne apeigos ir žodžiai, o dieviška tikrovė, kad eiliniu pašventintu gyvenimu liudytume žmonėms, vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, ir šventosios Marijos.