Punktų sąrašas

Mano vaikai, jau turiu baigti. Pradžioje aš jums sakiau, kad noriu skelbti Dievo didybę ir Jo gailestingumą. Galvoju, kad tai ir padariau, kai raginau jus šventai gyventi eilinį gyvenimą. Argi šventas gyvenimas pasaulyje – tylus, paprastas, ištikimas – neatskleidžia magnalia Dei, jo didingų ištikimosios meilės darbų¹², kuriuos Jis darė ir tebedaro, kad išgelbėtų pasaulį?

Dabar psalmininko žodžiais prašau jūsų prisidėti prie mano maldos ir manojo šlovinimo: Magnificate Dominum mecum, et extollamus nomen eius simul – „Skelbkite su manimi Viešpaties didybę, aukštinkime Jo vardą drauge!“¹³. Kitaip tariant, mano vaikai, gyvenkime tikėjimu.

Pasiimsime tikėjimo skydą, išganymo šalmą ir Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį¹⁴. Taip mus ragina apaštalas šv. Paulius laiške efeziečiams, kuris ką tik buvo paskelbtas liturginiame skaitinyje.

Tikėjimas – tai dorybė, kuri labai reikalinga krikščionims, ypač per tikėjimo metus, kuriuos paskelbė mūsų mylimas Šventasis Tėvas Paulius VI. Juk be tikėjimo neliktų paties pagrindo, kuriuo pagrįstas eilinio gyvenimo pašventinimas.

Gyvas tikėjimas reikalingas dabar, nes mes artinamės prie mysterium fidei, šventosios Eucharistijos¹⁵. Juk dalyvausime šiose Viešpaties Velykose, kuriomis tęsiami ir įgyvendinami Dievo ištikimosios meilės darbai dėl mūsų, žmonių.

Tikėjimo, mano vaikai, kad išpažintume, jog netrukus ant šio altoriaus atsinaujins „mūsų Atpirkimo darbas“¹⁶. Tikėjimo, kad mėgautumės Credo, tikėjimo išpažinimu, o tada prie šio altoriaus ir šiame susirinkime, patirtume Kristaus buvimą čia ir dabar, kuris mus daro cor unum et anima una – viena širdimi ir viena siela¹⁷. Kuris daro mus viena šeima Bažnyčioje: vienoje, šventoje, visuotinėje, apaštalinėje, Romos – o tai mums reiškia visuotinumą.

Tikėjimo, mano mylimiausieji, dukterys ir sūnūs, kad įrodytume pasauliui, jog visa tai yra ne apeigos ir žodžiai, o dieviška tikrovė, kad eiliniu pašventintu gyvenimu liudytume žmonėms, vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, ir šventosios Marijos.