Punktų sąrašas

Ką tik klausėmės dviejų iškilmingai paskelbtų Šventojo Rašto tekstų, kurie skaitomi per šv. Mišias dvidešimt pirmąjį sekmadienį po Sekminių. Čia pat, kur klausėtės Dievo Žodžio, girdėsite ir mano jums skirtus žodžius. Tai kunigo žodžiai, ištarti prieš didžiulę Dievo vaikų šeimą Jo šventojoje Bažnyčioje. Norėčiau, kad šie žodžiai turėtų antgamtišką toną ir skelbtų Dievo didingumą bei Jo ištikimąją meilę žmonėms. Norėčiau, kad jie parengtų jus įspūdingai Eucharistijai, kurią mes šiandien švenčiame Navaros universiteto miestelyje.

Pamąstykite minutėlę apie tai, ką pasakiau. Mes švenčiame Šventąją Eucharistiją, sakramentinę Viešpaties Kūno ir Kraujo auką, tikėjimo slėpinį, sujungiantį visus krikščioniškus slėpinius. Taigi mūsų švenčiamas veiksmas – pats švenčiausias, pats antgamtiškiausias, kokį tik, Dievo malonės padedamas, gali atlikti žmogus šiame gyvenime. Priimdami mūsų Viešpaties Kūną ir Kraują, mes, tam tikra prasme, peržengiame žemės ir laiko ribas, kad jau dabar būtume su Dievu Danguje, kur pats Kristus nušluostys visas ašaras nuo mūsų akių, kur jau nebebus mirties, nė aimanos, nė nuovargio dejonių, nes senasis pasaulis jau bus praėjęs¹.

Ši tiesa, kurią teologai vadina eschatologine Eucharistijos prasme, gili ir teikia paguodą, tačiau ją galima ir neteisingai suprasti. Taip visada nutiko ten, kur krikščionišką gyvenimą norėta pateikti kaip grynai dvasinį – noriu pasakyti, spiritualistinį – ir manyta, kad tokį gyvenimą gyvena ypatingi, tyri žmonės, kurie nesusitepa niekingais šio pasaulio reikalais, arba, daugių daugiausia, jį pakenčia kaip kažką neišvengiamai priešingo dvasiai.

Kada mąstoma taip, šventykla tampa tikrąja krikščioniško gyvenimo vieta. Būti krikščioniu – reiškia vaikščioti į šventyklą, dalyvauti apeigose, užsiimti bažnytiniais reikalais, vienu žodžiu – gyventi ypatingame, atskirame pasaulyje, tarytum rojaus priebėgoje, kol kitas – įprastinis – pasaulis eina savo keliu. Tada krikščionybės mokymas bei gyvenimas Dievo malonėje prasilenktų su permaininga žmonijos istorija, bet jos nepaliestų.

Šį spalio rytą, rengdamiesi Viešpaties Velykų atminimui, tariame ne tokiai iškreiptai krikščionybės sampratai. Minutėlei atkreipkite dėmesį į mūsų Eucharistijos, mūsų padėkos maldos, aplinkybes. Mes esame ypatingoje šventykloje. Galėtume sakyti, kad jos nava – universiteto miestelis, altoriaus atvaizdas – universiteto biblioteka. Štai mašinos, kurios stato naujus statinius, o virš mūsų – Navaros dangus…

Argi toks įvardijimas konkrečiai ir nepamirštamai nepatvirtina jums, kad tikroji jūsų krikščioniškojo gyvenimo vieta – tai kasdienis gyvenimas? Mano vaikai, ten, kur žmonės, jūsų broliai, ten, kur jūsų svajonės, jūsų darbas, jūsų meilė, ten ir jūsų kasdienio susitikimo su Kristumi vieta. Mes privalome šventėti tarp pačių materialiausių žemės dalykų tarnaudami Dievui ir visiems žmonėms.

O dabar, mano sūnūs ir dukros, leiskite man truputį pakalbėti apie kitą, ypač svarbią įprasto gyvenimo pusę. Kalbu apie žmogišką meilę, tyrą meilę tarp vyro ir moters, sužadėtuves, santuoką. Darsyk noriu pasakyti, kad ta šventa žmogiška meilė yra ne tik kažkas leistino, toleruojamo, palyginus su tikraisiais dvasios užsiėmimais, kaip mėgina įbrukti tas klaidinantis spiritualizmas, apie kurį kalbėjau. Jau keturiasdešimt metų žodžiu ir raštu skelbiu tam visiškai priešingus dalykus. Dabar ir tie, kurie anksčiau to nesuprato, ėmė šį bei tą suprasti.

Meilė, kuri veda į santuoką ir šeimą, taip pat gali būti nuostabus dieviškas kelias, pašaukimas, kelias į visišką atsidavimą mūsų Dievui. Darykite dalykus gerai, jau priminiau jums, visa širdimi imkitės eilinių kasdienos užsiėmimų, atraskite – kartoju – kažką dieviško, slypinčio tose smulkmenose. Šis mokymas užima ypatingą vietą tose gyvenimo srityse, kurios susijusios su žmogiška meile.

Jūs – studentai, dėstytojai ir visi universiteto darbuotojai – žinote, kad aš pavedžiau jūsų meilę Marijai, Gražiosios Meilės Motinai. Šiame universiteto miestelyje yra koplyčia, kurią pamaldžiai pastatėme, kad Dievo Motina priimtų jūsų maldas ir tos nuostabios, tyros meilės auką, kurią Ji laimina.

„Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?“⁹ Prieš Šventosios Mergelės, Gražiosios Meilės Motinos atvaizdą jūs džiugiai ir teigiamai atsakysite apaštalui: „Taip, žinome ir norime taip gyventi su Tavo galingu užtarimu, o Mergele ir Dievo Motina!“

Jumyse gims kontempliatyvi malda kaskart, kai apmąstysite šią stulbinančią tiesą: „Šventoji Dvasia išsirinko savo buveine kažką tokio materialaus, kaip mano kūnas… Nebepriklausau sau… Mano kūnas ir mano siela – visa mano būtis – yra Dievo...“ Tokia malda duos gausių praktinių rezultatų, kurie kils iš didžios išvados, kurią pristato pats Apaštalas: „šlovinkite Dievą savo kūnu“¹⁰.