Punktų sąrašas

Ką tik klausėmės dviejų iškilmingai paskelbtų Šventojo Rašto tekstų, kurie skaitomi per šv. Mišias dvidešimt pirmąjį sekmadienį po Sekminių. Čia pat, kur klausėtės Dievo Žodžio, girdėsite ir mano jums skirtus žodžius. Tai kunigo žodžiai, ištarti prieš didžiulę Dievo vaikų šeimą Jo šventojoje Bažnyčioje. Norėčiau, kad šie žodžiai turėtų antgamtišką toną ir skelbtų Dievo didingumą bei Jo ištikimąją meilę žmonėms. Norėčiau, kad jie parengtų jus įspūdingai Eucharistijai, kurią mes šiandien švenčiame Navaros universiteto miestelyje.

Pamąstykite minutėlę apie tai, ką pasakiau. Mes švenčiame Šventąją Eucharistiją, sakramentinę Viešpaties Kūno ir Kraujo auką, tikėjimo slėpinį, sujungiantį visus krikščioniškus slėpinius. Taigi mūsų švenčiamas veiksmas – pats švenčiausias, pats antgamtiškiausias, kokį tik, Dievo malonės padedamas, gali atlikti žmogus šiame gyvenime. Priimdami mūsų Viešpaties Kūną ir Kraują, mes, tam tikra prasme, peržengiame žemės ir laiko ribas, kad jau dabar būtume su Dievu Danguje, kur pats Kristus nušluostys visas ašaras nuo mūsų akių, kur jau nebebus mirties, nė aimanos, nė nuovargio dejonių, nes senasis pasaulis jau bus praėjęs¹.

Ši tiesa, kurią teologai vadina eschatologine Eucharistijos prasme, gili ir teikia paguodą, tačiau ją galima ir neteisingai suprasti. Taip visada nutiko ten, kur krikščionišką gyvenimą norėta pateikti kaip grynai dvasinį – noriu pasakyti, spiritualistinį – ir manyta, kad tokį gyvenimą gyvena ypatingi, tyri žmonės, kurie nesusitepa niekingais šio pasaulio reikalais, arba, daugių daugiausia, jį pakenčia kaip kažką neišvengiamai priešingo dvasiai.

Kada mąstoma taip, šventykla tampa tikrąja krikščioniško gyvenimo vieta. Būti krikščioniu – reiškia vaikščioti į šventyklą, dalyvauti apeigose, užsiimti bažnytiniais reikalais, vienu žodžiu – gyventi ypatingame, atskirame pasaulyje, tarytum rojaus priebėgoje, kol kitas – įprastinis – pasaulis eina savo keliu. Tada krikščionybės mokymas bei gyvenimas Dievo malonėje prasilenktų su permaininga žmonijos istorija, bet jos nepaliestų.

Šį spalio rytą, rengdamiesi Viešpaties Velykų atminimui, tariame ne tokiai iškreiptai krikščionybės sampratai. Minutėlei atkreipkite dėmesį į mūsų Eucharistijos, mūsų padėkos maldos, aplinkybes. Mes esame ypatingoje šventykloje. Galėtume sakyti, kad jos nava – universiteto miestelis, altoriaus atvaizdas – universiteto biblioteka. Štai mašinos, kurios stato naujus statinius, o virš mūsų – Navaros dangus…

Argi toks įvardijimas konkrečiai ir nepamirštamai nepatvirtina jums, kad tikroji jūsų krikščioniškojo gyvenimo vieta – tai kasdienis gyvenimas? Mano vaikai, ten, kur žmonės, jūsų broliai, ten, kur jūsų svajonės, jūsų darbas, jūsų meilė, ten ir jūsų kasdienio susitikimo su Kristumi vieta. Mes privalome šventėti tarp pačių materialiausių žemės dalykų tarnaudami Dievui ir visiems žmonėms.

Nuolatos to mokiau, remdamasis Šventojo Rašto žodžiais: pasaulis nėra blogas, nes jis sukurtas Dievo rankomis; nes pasaulis – Dievo kūrinys, nes Jahvė į jį pažvelgė ir matė, kad tai gera². Tai mes, žmonės, jį bloginame ir bjauriname savo nuodėmėmis ir neištikimybe. Mano vaikai, būkite tikri, kad jums, pasaulio vyrams ir moterims, atsitraukimas nuo sąžiningų kasdienos užsiėmimų prieštarautų Dievo valiai.

Priešingai, dabar naujoje šviesoje privalote suvokti, kad Dievas jus šaukia Jam tarnauti atliekant civilinius, materialius, pasaulietinius žmogiškojo gyvenimo uždavinius. Kiekvieną dieną Dievas mūsų laukia laboratorijoje, operacinėje, kareivinėse, universiteto katedroje, gamykloje, dirbtuvėje, laukuose, šeimos namuose ir gausybėje kitų darbo sričių. Gerai supraskite: kažkas švento, dieviško slypi paprasčiausiose situacijose, o jūs kiekvienas privalote tai atrasti.

Studentams ir darbininkams, kurie bendravo su manimi ketvirtajame dešimtmetyje, aš sakydavau, kad jie išmoktų materializuoti dvasinį gyvenimą. Taip aš norėjau juos atitolinti nuo pagundos (tokios dažnos ir anuomet, ir šiandien) gyventi tarytum dvigubą gyvenimą: viena vertus, vidinį gyvenimą, santykyje su Dievu, ir, kitą, visiškai atskirą gyvenimą: šeimyninį, profesinį, visuomeninį, kasdienos mažmožių gyvenimą.

Ne, mano vaikai! Dvigubo gyvenimo negali būti – mes negalime būti panašūs į šizofrenikus, jeigu norime būti krikščionys. Gyvenimas tėra vienas, iš kūno ir dvasios, tad šis gyvenimas – tiek kūnu, tiek ir siela – turi būti šventas ir kupinas Dievo. Juk šį neregimąjį Dievą mes sutinkame pačiuose matomiausiuose bei materialiausiuose dalykuose.

Mano vaikai, kito kelio nėra: arba mes gebame surasti Viešpatį savo kasdienybėje, arba Jo niekada nesurasime. Todėl ir sakau, kad dabar, mūsų dienomis, materijai ir pačioms paprasčiausioms žmogiškojo gyvenimo situacijoms reikia sugrąžinti jų kilnią pirmykštę prasmę, įgalinti jas tarnauti Dievo Karalystei, sudvasinti, kad visa tai taptų nuolatiniu būdu bei proga susitikti su Jėzumi Kristumi.

Kaip žinote, šis Šventojo Rašto mokymas yra pati Opus Dei dvasios esmė. Jis turi paskatinti jus labai gerai dirbti, mylėti Dievą ir žmones, mylint mažais jūsų įprastos kasdienybės dalykais, atrandant tą quid divinum – kažką dieviško – kuris slypi tose smulkmenose. Čia gerai tiktų prisiminti Kastilijos poeto žodžius: „pamažėliu ir tiksliai / gerai daryti, daug svarbiau, / negu tiesiog daryti“⁶.

Mano vaikai, patikėkite manimi: kai krikščionis su meile atlieka pačią įprasčiausią pareigą, ji prisipildo Dievo antgamtiškumo. Todėl ir tvirtinu, ir kartojuosi, kad krikščionio pašaukimas – tai kurti skambią poeziją iš gyvenimiškos prozos. Mano vaikai, horizonte, regis, susilieja dangus ir žemė. Bet ne, iš tikrųjų jie susijungia jūsų, šventai gyvenančių paprastą gyvenimą, širdyse.

Šventai išgyvenkite kasdienybę, kaip ką tik jums pasakiau. Šiais žodžiais apibūdinu ištisą jūsų krikščioniškojo gyvenimo programą. Nubuskite, liaukitės svaičioję, palikite netikrą idealizmą, išsigalvojimus, tai, ką vadinu mistine aimana – „...ach, jeigu aš nebūčiau susituokęs!“, „...ach, jeigu turėčiau kitą profesiją“, „...ach, jeigu būčiau stipresnis“, „...jaunesnis“, „...vyresnis“!.. Blaiviai pažvelkite į pačią materialiausią ir artimiausią tikrovę, nes ten ir yra Viešpats. „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas, – pasakė prisikėlęs Kristus, – juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“⁷.

Turėdami omenyje šias tiesas geriau suprantame daugelį jūsų pasaulietinės aplinkos aspektų. Pagalvokite, pavyzdžiui, apie savo pilietinę atsakomybę. Žmogus, žinantis, kad Kristų galima atrasti ne tik šventykloje, bet ir pasaulyje, myli šitą pasaulį, stengiasi būti gerai profesiškai ir intelektualiai pasirengęs, ugdo supratimą apie problemas, su kuriomis susiduria. Taip jis pats priima sprendimus, kurie, būdami krikščionio sprendimai, taip pat yra nulemti ir asmeniškų apmąstymų, su nuolankiomis pastangomis suprasti Dievo valią mažuose ir dideliuose gyvenimo reikaluose.