Punktų sąrašas

O dabar, mano sūnūs ir dukros, leiskite man truputį pakalbėti apie kitą, ypač svarbią įprasto gyvenimo pusę. Kalbu apie žmogišką meilę, tyrą meilę tarp vyro ir moters, sužadėtuves, santuoką. Darsyk noriu pasakyti, kad ta šventa žmogiška meilė yra ne tik kažkas leistino, toleruojamo, palyginus su tikraisiais dvasios užsiėmimais, kaip mėgina įbrukti tas klaidinantis spiritualizmas, apie kurį kalbėjau. Jau keturiasdešimt metų žodžiu ir raštu skelbiu tam visiškai priešingus dalykus. Dabar ir tie, kurie anksčiau to nesuprato, ėmė šį bei tą suprasti.

Meilė, kuri veda į santuoką ir šeimą, taip pat gali būti nuostabus dieviškas kelias, pašaukimas, kelias į visišką atsidavimą mūsų Dievui. Darykite dalykus gerai, jau priminiau jums, visa širdimi imkitės eilinių kasdienos užsiėmimų, atraskite – kartoju – kažką dieviško, slypinčio tose smulkmenose. Šis mokymas užima ypatingą vietą tose gyvenimo srityse, kurios susijusios su žmogiška meile.

Jūs – studentai, dėstytojai ir visi universiteto darbuotojai – žinote, kad aš pavedžiau jūsų meilę Marijai, Gražiosios Meilės Motinai. Šiame universiteto miestelyje yra koplyčia, kurią pamaldžiai pastatėme, kad Dievo Motina priimtų jūsų maldas ir tos nuostabios, tyros meilės auką, kurią Ji laimina.

„Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?“⁹ Prieš Šventosios Mergelės, Gražiosios Meilės Motinos atvaizdą jūs džiugiai ir teigiamai atsakysite apaštalui: „Taip, žinome ir norime taip gyventi su Tavo galingu užtarimu, o Mergele ir Dievo Motina!“

Jumyse gims kontempliatyvi malda kaskart, kai apmąstysite šią stulbinančią tiesą: „Šventoji Dvasia išsirinko savo buveine kažką tokio materialaus, kaip mano kūnas… Nebepriklausau sau… Mano kūnas ir mano siela – visa mano būtis – yra Dievo...“ Tokia malda duos gausių praktinių rezultatų, kurie kils iš didžios išvados, kurią pristato pats Apaštalas: „šlovinkite Dievą savo kūnu“¹⁰.

Mano vaikai, jau turiu baigti. Pradžioje aš jums sakiau, kad noriu skelbti Dievo didybę ir Jo gailestingumą. Galvoju, kad tai ir padariau, kai raginau jus šventai gyventi eilinį gyvenimą. Argi šventas gyvenimas pasaulyje – tylus, paprastas, ištikimas – neatskleidžia magnalia Dei, jo didingų ištikimosios meilės darbų¹², kuriuos Jis darė ir tebedaro, kad išgelbėtų pasaulį?

Dabar psalmininko žodžiais prašau jūsų prisidėti prie mano maldos ir manojo šlovinimo: Magnificate Dominum mecum, et extollamus nomen eius simul – „Skelbkite su manimi Viešpaties didybę, aukštinkime Jo vardą drauge!“¹³. Kitaip tariant, mano vaikai, gyvenkime tikėjimu.

Pasiimsime tikėjimo skydą, išganymo šalmą ir Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį¹⁴. Taip mus ragina apaštalas šv. Paulius laiške efeziečiams, kuris ką tik buvo paskelbtas liturginiame skaitinyje.

Tikėjimas – tai dorybė, kuri labai reikalinga krikščionims, ypač per tikėjimo metus, kuriuos paskelbė mūsų mylimas Šventasis Tėvas Paulius VI. Juk be tikėjimo neliktų paties pagrindo, kuriuo pagrįstas eilinio gyvenimo pašventinimas.

Gyvas tikėjimas reikalingas dabar, nes mes artinamės prie mysterium fidei, šventosios Eucharistijos¹⁵. Juk dalyvausime šiose Viešpaties Velykose, kuriomis tęsiami ir įgyvendinami Dievo ištikimosios meilės darbai dėl mūsų, žmonių.

Tikėjimo, mano vaikai, kad išpažintume, jog netrukus ant šio altoriaus atsinaujins „mūsų Atpirkimo darbas“¹⁶. Tikėjimo, kad mėgautumės Credo, tikėjimo išpažinimu, o tada prie šio altoriaus ir šiame susirinkime, patirtume Kristaus buvimą čia ir dabar, kuris mus daro cor unum et anima una – viena širdimi ir viena siela¹⁷. Kuris daro mus viena šeima Bažnyčioje: vienoje, šventoje, visuotinėje, apaštalinėje, Romos – o tai mums reiškia visuotinumą.

Tikėjimo, mano mylimiausieji, dukterys ir sūnūs, kad įrodytume pasauliui, jog visa tai yra ne apeigos ir žodžiai, o dieviška tikrovė, kad eiliniu pašventintu gyvenimu liudytume žmonėms, vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, ir šventosios Marijos.