Punktų sąrašas

Pasakodamas šiuos įvykius Evangelijoje, šventasis Matas nuolat pabrėžia Juozapo ištikimybę. Juozapas nesvyruodamas vykdė Dievo įsakymus net tuomet, kai jų prasmė atrodydavo miglota, arba tuomet, kai jų ryšys su kita dieviškojo plano dalimi buvo nuslėptas.

Bažnyčios Tėvai ir kiti dvasinės literatūros autoriai dažnai pabrėžia šventojo Juozapo tikėjimo tvirtumą. Angelo įsakymą bėgti nuo Erodo ir slėptis Egipte⁷ šventasis Jonas Auksaburnis komentuoja taip: „Tai išgirdęs, Juozapas nenustebo ir nepasakė: „Keista. Tu pats neseniai sakei, jog Jis išgelbės savo tautą, o dabar Tu nesugebi išgelbėti Jo paties – mes turime bėgti, leistis į tolimą kelionę ir ilgai prabūti svetimoje vietoje. Tai prieštarauja Tavo pažadui.“ Juozapas taip negalvojo, nes jis buvo ištikimas vyras. Jis taip pat nepaklausė, kada reikės grįžti, nors angelas paliepimą nusakė labai neaiškiai: „Pasilik ten, kol tau pasakysiu.“ Juozapas neapsisunkina, jis paklūsta, pasitiki ir džiaugsmingai priima išmėginimą.“⁸

Juozapo tikėjimas nesvyruoja, jis iš karto paklūsta ir viską vykdo tiksliai ir greitai. Norint geriau suprasti šventojo Patriarcho mums pateiktą pamoką, patartina mąstyti apie jo tikėjimo veiksmingumą, apie tai, kad jo paklusnumas nėra pasyvus pasidavimas įvykių tėkmei. Krikščioniškasis tikėjimas neturi nieko bendra su konformizmu, veiklumo ar vidinės energijos stoka.

Juozapas iki galo atsidavė Dievo globai, tačiau visada apmąstė įvykius ir šitaip pasiekė Dievo darbų supratimą, vedantį į tikrąją išmintį. Palaipsniui jis suprato, jog antgamtiniai planai turi dieviškąją suderinamumo logiką, kartais sugriaunančią žmogiškus planus.

Įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis Patriarchas niekuomet neatsisako apmąstymų, niekada neneigia savo atsakomybės. Priešingai, jis elgiasi taip, kad žmogiška patirtis tarnautų tikėjimui. Grįždamas iš Egipto Juozapas, išgirdo, „jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo“ ir „pabūgo ten vykti“⁹. Jis išmoko veikti pagal dieviškąjį planą. O kaip savo teisingo elgesio pagal Dievo valią patvirtinimą Juozapas gavo nurodymą grįžti į Galilėją.

Toks buvo šventojo Juozapo tikėjimas: visa apimantis, gilus ir vientisas. Juozapas buvo tikrai atsidavęs Dievo valiai ir išmintingai paklusnus. Jo tikėjimą lydėjo meilė Dievui, išpildžiusiam Abraomui, Jokūbui ir Mozei duotus pažadus; vedybinė meilė savo žmonai Marijai ir tėviška meilė Jėzui. Juozapo tikėjimas, viltis ir meilė pasitarnavo didžiajai Dievo misijai – žmogaus atpirkimui, kurį Jis įvykdė pasaulyje per Galilėjos dailidę Juozapą.

Taigi tikėkite ir nepasiduokite liūdesiui. Mūsų neturi stabdyti jokie žmogiški išskaičiavimai. Kad nugalėtume kliūtis, turime mestis į darbą taip, kad pačios mūsų pastangos atvertų naujus kelius. Asmeninis šventumas, atsidavimas Viešpačiui yra panacėja, vaistas nuo bet kokių sunkumų.

Būti šventam reiškia gyventi taip, kaip to nori mūsų dangiškasis Tėvas. Jūs pasakysite, jog tai sunku. Taip, idealas yra labai aukštas, sunkiai pasiekiamas. Bet drauge tai yra ir lengva, ir pasiekiama. Kai žmogus suserga, nebūtinai gali rasti tinkamų vaistų. O štai antgamtiniuose dalykuose yra kitaip. Vaistai visada yra ranka pasiekiami: tai Jėzus Kristus, tikrai esantis Švenčiausioje Eucharistijoje ir teikiantis malonę per kitus savo įsteigtus sakramentus.

Pakartokime dar kartą žodžiais ir veiksmais: „Viešpatie, pasitikiu Tavimi, man užtenka Tavo įprastos apvaizdos, Tavo kasdienės pagalbos.“ Neturime Dievo prašyti didelių stebuklų. Tačiau privalu maldauti Jo sutvirtinti mūsų tikėjimą, apšviesti mūsų protą ir stiprinti mūsų valią. Jėzus visada šalia mūsų ir Jis visada elgiasi pagal savo dievišką prigimtį.

Savo mokymo pradžioje jus įspėjau dėl netinkamo sudievinimo. Nebijok pažinti save tokį, koks esi. Juk tu nulipdytas iš molio. Nesijaudink. Tu ir aš esame Dievo vaikai, o tai yra gerasis sudievinimas. Dieviškuoju pašaukimu esame išrinkti nuo pat amžinybės pradžios. Dievas „palaimino mus Kristuje <…> mus išsirinkdamas Jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“³². Esame išskirtinai Dievo, esame Jo įrankiai, nepaisant mūsų apgailėtino asmeninio menkumo. Tačiau mūsų pastangos nebus bergždžios tik tuomet, jei niekad nepamiršime savo silpnybės. Būtent pagundos primena mūsų menkumą.

Kai, susidūrę su savo vargingumu, nusiviliate (kartais galbūt net itin stipriai), turite visiškai nuolankiai atsiduoti į Dievo rankas. Pasakojama, kad Aleksandras Didysis vieną dieną susitiko su išmaldos prašančiu elgeta. Aleksandras sustojo ir liepė pavesti elgetai valdyti penkis miestus. Vargšas sumišęs ir nustebęs ėmė šaukti: aš juk neprašiau tokio dalyko! O Aleksandras atsiliepė: tu prašai kaip tas, kuo esi – elgeta, o aš tau dovanoju kaip tas, kas esu – karalius.

Net tomis akimirkomis, kai giliau patiriame savo ribas, galime ir turime atsigręžti į Dievą Tėvą, į Dievą Sūnų ir į Dievą Šventąją Dvasią, suvokdami esą dieviškojo gyvenimo dalyviai. Niekada nėra priežasties žvalgytis atgal³³, nes Viešpats visada šalia mūsų. Turime ištikimai, patikimai ir atsakingai atlikti savo pareigas, rasdami Jėzuje meilės bei motyvacijos suprasti kitų klaidas ir nugalėti savąsias. Šitaip visi nuopuoliai, mano, tavo ir galiausiai visų žmonių klaidos taps atrama Kristaus karalystei kurti.

Pripažinkime savo ligas, bet tikėkime Dievo jėga. Optimizmas, džiaugsmas ir tvirtas įsitikinimas, jog Viešpats mus nori naudoti kaip savo įrankius, turi persmelkti visą mūsų krikščioniškąjį gyvenimą. Jeigu esame Šventosios Bažnyčios nariai, jeigu esame atsirėmę į tvirtą šv. Petro uolą ir pasikliaujame Šventosios Dvasios veikimu, tada kaskart pasiryšime atlikti šią mažytę pareigą – kasdien berti grūdą. Atėjus pjūties metui, derlius tiesiog nebesutilps į kluonus.