Punktų sąrašas

Panašiai atsitiko ir mums. Tikrai įstengtume rasti savo šeimoje, tarp draugų ir pažįstamų – ką jau kalbėti apie platesnę aplinką – daug vertesnių už save žmonių, kuriuos galėtų pašaukti Kristus. Taip, greta yra daug paprastesnių ir išmintingesnių, įtakingesnių ir svarbesnių, dėkingesnių ir dosnesnių žmonių.

Mąstydamas apie tai, šiek tiek susigėstu. Bet taip pat suprantu, kad žmogiškoji logika neįstengia paaiškinti malonės veikimo. Dievas paprastai nori pasinaudoti netobulais įrankiais, kad būtų aiškiai matomas Jo rankų prisilietimas. Šventasis Paulius su jauduliu prisimena savo pašaukimą: „O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man. Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią.“¹⁵ Taip rašo Paulius Tarsietis, kurio asmenybė ir uolumas ypatingai išsiskleidė istorijos eigoje.

Kaip jau minėjau, nieko nesame nusipelnę. Mūsų pašaukimo pamatas kyla iš mūsų pačių menkystės supratimo. Turime suvokti, kad viskas yra Dievo veltui duotos dovanos: ir šviesa, kuri apšviečia mūsų sielas (tai tikėjimas), ir meilė, kuria mylime (antgamtinė meilė), ir troškimas, kuris mus palaiko (viltis). Jeigu liautumėmės augę nuolankumu, greitai pamirštume tikslą, dėl kurio mus išsirinko Dievas: ut essemus sancti – kad siektume asmeninio šventumo.

Būdami nuolankūs galime suprasti visą dieviškojo pašaukimo stebuklą. Kristaus ranka paima mus tarsi kviečius iš lauko, o sėjėjas sužeistame delne sutrina tuos grūdus. Kristaus kraujas nuplauna sėklas ir subrinkina. Tada Viešpats jas išbarsto į vagas, o nugrimzdusios į dirvą ir apmirusios šios sėklos taps gyvenimu, pasidaugins ir atgims tūkstančiais auksinių grūdelių.

Tikėjimo kelias

Susitapatinti su Kristumi nėra lengva. Tačiau tai nėra ir sunku, jeigu gyvensime, kaip esame Viešpaties mokomi, jeigu kasdien semsimės jėgų iš Jo žodžio, jeigu pripildysime savo gyvenimą sakramentinės realybės – Eucharistijos, kurią Jis įsteigė mums sustiprinti. Tuomet krikščioniškas kelias, kaip mano krašte apdainuojama vienoje dainoje, atrodys tinkamas eiti. Dievas mus pašaukė aiškiai ir vienareikšmiškai. Kaip ir išminčiai, mes pamatėme žvaigždę, tapusią mūsų sielos dangaus šviesa ir vedliu.

„Mes matėme užtekant Jo žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti.“⁴ Tą patį patyrėme ir mes. Ir mes savo sieloje pastebėjome naują, vis stiprėjančią šviesą: troškimą gyventi visapusišką krikščionišką gyvenimą. Kitaip sakant, tai yra didžiulis noras rimtai žvelgti į Dievą. Jeigu kiekvienas iš mūsų papasakotų, kaip pajuto savo antgamtinį pašaukimą, visi nutartume, kad visa tai buvo dieviška. Tad padėkokime Dievui Tėvui, Dievui Sūnui, Dievui Šventajai Dvasiai ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai, per kurią mums ateina visokeriopa dangiškoji palaima. Padėkokime už šią dovaną, kuri kartu su tikėjimu yra didžiausias dalykas, kokį Viešpats gali suteikti savo kūriniui. Tai apibrėžtas troškimas pasiekti Dievo meilės pilnatvę, įsitikinimas, jog, vykdant mūsų socialinius ir profesinius uždavinius, šventumas yra ne tik įmanomas, bet ir būtinas.

Pažiūrėkite, kaip švelniai Viešpats kviečia mylinčio žmogaus žodžiais: „pašaukiau tave vardu – tu esi mano.“⁵ Dievas, kuris yra grožis, didybė ir išmintis, pareiškia, kad mes esame Jo, kad Jis mus pasirinko kaip begalinės meilės objektą. Mums reikia tvirtai tikėjimu paremto gyvenimo, kad nepaleistume iš rankų Apvaizdos patikėto stebuklo. Tokio tikėjimo, kokį turėjo išminčiai, įsitikinimo, kad nei dykuma, nei audros, nei oazių ramybė nesulaikys mūsų nuo tikslo vykti į amžinąjį Betliejų: nuo mūsų siekio gyventi vienybėje su Dievu.

Bendrauti su Jėzumi

Žmogus, kuris nepajėgia mylėti Mišių, nesistengia jose ramiai ir susikaupęs su švelniu atsidavimu dalyvauti, nemyli Kristaus. Mylintys tampa ypač atidūs ir pasidaro jautrūs mažmožiams – nors ir labai menkiems, bet visada kupiniems aistringai reiškiamos širdies meilės. Būtent šitaip turėtume dalyvauti šventosiose Mišiose. Ir štai kodėl visada įtariau, jog tie, kuriems rūpi, kad Mišios kuo greičiau baigtųsi, savo nejautrumu rodo dar neturį supratimo, ką reiškia ši altoriaus Auka.

Meilė Kristui, besiaukojančiam už mus, būtinai paskatins keletą minučių po Mišių skirti nuoširdžiai asmeninei padėkai, mūsų širdžių tyloje pratęsiančiai tą dėkojimą, kuris yra pati Eucharistija. Kaip turėtume į Jį kreiptis, ką turėtume Jam sakyti, kaip turėtume elgtis?

Krikščioniškas gyvenimas nėra tiesiog griežtų normų rinkinys, nes Šventoji Dvasia nevadovauja vienodai visoms sieloms, bet kiekvienam asmeniui atskirai įkvepia pasiryžimų ir meilės jausmų, padedančių atpažinti ir vykdyti Tėvo valią. Bet, manau, jog pagrindinė mūsų pokalbių su Kristumi šerdis, dėkojant Jam po šventųjų Mišių, gali būti apmąstymas, kad Viešpats yra mūsų Karalius, Gydytojas, Mokytojas ir Bičiulis.