Punktų sąrašas

Prasidėjus liturginiams metams, Mišių įžangos priegiesmis kviečia mus apmąstyti gautąjį pašaukimą, kuriuo iš esmės prasideda mūsų krikščioniškasis gyvenimas: Vias tuas, Domine, demonstra mihi, et semitas tuas edoce me¹. Parodyk man, Viešpatie, savuosius kelius, išmokyk mane takais tavo eiti. Prašome Viešpatį parodyti savo pėdsakus ir vesti, kad priartėtume prie Jo priesakų pilnatvės – krikščioniškosios meilės².

Įsivaizduoju, kad jūs, kaip ir aš, apmąstydami aplinkybes stengtis tikrai gyventi tikėjimu, be galo dėkosite Viešpačiui. Nepasiduodami dirbtiniam nuolankumui, nuoširdžiai įsitikinsite, kad patys niekuo nesame nusipelnę. Įprastai kreiptis į Dievą nuo pat vaikystės mokėmės iš savo krikščionių tėvų. Vėliau mokytojai, draugai ir pažįstami įvairiais būdais padėjo neišleisti iš akiračio Jėzaus Kristaus.

Tačiau pabandyk iš tikro atverti širdį Viešpačiui ir papasakok Jam savo istoriją. Nenorėčiau apibendrinti, bet galbūt vieną dieną draugas, eilinis krikščionis, toks pat kaip ir tu, atvėrė tau tolimus ir naujus, bet tuo pat metu ir senus evangelinius horizontus. Jis tau pasiūlė rimtai sekti Kristų, tapti apaštalų apaštalu. Galbūt tada tu praradai pusiausvyrą bei ramybę ir nebegalėjai jos atgauti, kol nepasakei Dievui „taip“, nes pats to panorėjai. Šis prabudimas ir yra pati antgamtiškiausia priežastis, pripildanti stipraus nuolatinio džiaugsmo, kuris pranyktų, jei tik nusigręžtum nuo Viešpaties.

Nemėgstu kalbėti apie privilegijuotus arba išrinktuosius asmenis. Juos renkasi ir apie juos kalba pats Kristus. Šventajame Rašte šventasis Paulius sako: elegit nos in ipso ante mundi constitutionem ut essemus sancti³ – mus išsirinko jau prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi. Žinau, kad tokios mintys nesukelia tau pasididžiavimo ir neverčia manyti tave esant geresnį už kitus. Šis pasirinkimas glūdi ties mūsų pašaukimo ištakomis, turinčiomis būti mūsų nuolankumo pagrindu. Argi statome paminklus menininko teptukams? Aišku, teptukas prisideda kuriant šedevrus, tačiau visi nuopelnai tenka dailininkui. Mes, krikščionys, esame tik įrankiai pasaulio Kūrėjo, visų žmonių Atpirkėjo, rankose.

Šventosiose Mišiose tik ką perskaitėme šventojo Jono Evangelijos ištrauką apie stebuklingą nuo gimimo aklo žmogaus išgydymą. Manau, kad esame dar kartą sujaudinti Dievo galios ir gailestingumo. Dievas negali abejingai žvelgti į žmogaus nelaimę. Tačiau norėčiau pabrėžti tai, jog ir Dievą tikrai mylintis krikščionis negali jaustis abejingas kitų žmonių likimui. Jis privalo mokėti pagarbiai su visais bendrauti. Supraskime, kad, nykstant meilei, kyla pavojus fanatiškai ir negailestingai brautis į kitų sąžinę.

„Eidamas pro šalį, – sakoma šventojoje Evangelijoje, – Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį.“¹ Jėzus eina pro šalį. Kiek kartų žavėjausi šiuo paprastumu, rodančiu dieviškojo gailestingumo esmę. Jėzus eina ir tuoj pat pastebi kitų skausmą. Tačiau įsidėmėkite, kad Jėzaus mokiniai galvojo kitaip, nes paklausė: „Rabi, kas nusidėjo – jis pats, ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“²

Klaidingi vertinimai

Neturėtume nustebti, kad daugelis, net ir besiskelbiantys esą krikščionys, elgiasi panašiai: jie apie kitą iš anksto galvoja blogai ir būna priešiškai nusiteikę be jokių įrodymų. Jie ne tik patys taip mano, bet ir drįsta aplinkiniams reikšti savo neapgalvotą nuomonę.

Švelniai tariant, išgirstą mokinių elgesį galima pavadinti trumparegišku. To meto visuomenėje, kaip ir dabar (juk kaip mažai kas pasikeitė), buvo fariziejų, kurie tokį elgesį laikė norma. Prisiminkite, kaip juos perspėjo Jėzus Kristus: „Buvo atėjęs Jonas, nevalgus ir negeriantis, tai jie kalbėjo: ‚Jis demono apsėstas‘. Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, tai jie sako: ‚Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis.‘“³

Jėzų žeidė dažnas Jo vardo juodinimas, Jo kilnaus elgesio šmeižimas, kandi ir užgauli kritika. Taigi visiškai nekeista, jog kai kurie žmonės panašiai elgiasi su tais, kurie nori sekti Mokytoją. Savaime suprantama, Jėzaus sekėjai suvokia natūralius savo trūkumus ir asmenines klaidas, kurios dėl žmogiško silpnumo, sakyčiau, yra neišvengiamos. Tačiau šio silpnumo akivaizdumas neleidžia pateisinti nuodėmių ir nusikaltimų, teršiančių kieno nors kito gerą vardą, visa tai neva supratingai vadinant tiesiog plepėjimu. Jėzus teigia, jei šeimos tėvui priklijuojama Belzebubo etiketė, namiškiai negali tikėtis ko nors geresnio⁴. Tačiau Jis taip pat paskelbia, jei „kas sako [savo broliui]: ‚Beproti!‘, tas smerktinas į pragaro ugnį“⁵.

Kaip gimsta ši neteisinga nuostata kitų atžvilgiu? Atrodo, kad kai kurie žmonės tarsi nešioja normalų vaizdą iškreipiančius akinius. Jie iš anksto atmeta doro gyvenimo galimybę arba bent jau nuolatines pastangas elgtis teisingai. Visa, į ką jie žvelgia, pasak seno filosofinio posakio, įgauna jų pačių nustatytų išankstinių deformacijų vaizdą. Net ir kilniausi veiksmai jiems tėra veidmainiškas maivymasis, noras iš šalies geriau atrodyti. „Atradę aiškų gėrį, – rašo šventasis Grigalius, – jie iščiupinėja jį, stengdamiesi rasti nors vieną paslėptą trūkumą.“⁶

Jis yra mūsų Karalius ir karštai trokšta karaliauti mūsų, Dievo vaikų, širdyse. Tačiau neturėtume mėginti įsivaizduoti šio karaliavimo žmogiškai: Kristus anaiptol nesistengia pavergti ar prievarta primesti savęs, nes Jis „atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti“²⁵. Jo karalystė yra taika, džiaugsmas ir teisingumas. Kristus, mūsų Karalius, nenori tuščių samprotavimų, bet laukia konkrečių darbų, nes „ne kiekvienas, kuris man šaukia ‚Viešpatie! Viešpatie!‘ įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“²⁶.

Jis yra Gydytojas. Jis gydo mūsų egoizmą, jeigu leidžiame Jo malonei prasiskverbti iki sielos gelmių. Jėzus įspėjo, kad baisiausia liga yra veidmainystė, išdidumas, verčiantis slėpti savo nuodėmes. Su tokiu Gydytoju neišvengiamai turime bendrauti nuoširdžiai, pasakyti visą tiesą ir tarti: Domine, si vis, potes me mundare²⁷ – Viešpatie, jei panorėsi (o Tu visuomet nori), gali mane išgydyti. Tu pažįsti mano silpnybes, aš pats jas jaučiu, aš kenčiu dėl tų negalavimų. Mes Jam paprastai parodome žaizdas, o jeigu žaizdos pūliuoja, parodome ir pūlius. Viešpatie, Tu išgydei daugybę sielų, todėl padėk ir man atpažinti Tave kaip dieviškąjį Gydytoją, kai per Komuniją priimu Tave į savo širdį arba kai kontempliuoju Tave tabernakulyje.

Jis yra Mokytojas, Mokytojas Jam vienam tepasiekiamo mokslo. Mokytojas, mokantis apie beribę meilę Dievui ir visiems žmonėms Dievuje. Kristaus „mokykloje“ išmokstame, kad mūsų pačių egzistencija nepriklauso mums. Jis atidavė savo gyvenimą už visus žmones, ir, jeigu sekame Juo, privalome suprasti, kad negalime gyventi vien savanaudiškai, atsiribodami nuo kitų žmonių sielvarto. Mūsų gyvenimas priklauso Dievui, turime gyventi tarnaudami Jam, dosniai rūpindamiesi sielomis, savo žodžiu ir pavyzdžiu rodydami krikščioniškojo atsidavimo gelmę.

Jėzus tiki, kad alkstame Jo mokymo, todėl kartoja: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria.“²⁸ O mes atsakome: išmokyk mus pamiršti save, galvoti tik apie Tave ir apie kitas sielas. Šitaip Viešpats savo malone ves mus pirmyn, kaip tuomet, pradėjus mokytis rašyti. Argi neprisimenate, kaip mokytojas vedžiodavo jūsų neįgudusią ranką? Šitaip liudydami tikėjimą, kuris yra dar viena Dievo dovana, pajusime tikro džiaugsmo skonį. Ir toks aiškus krikščioniškas elgesys bus tarsi raštas, iš kurio visi galės išskaityti nuostabius Dievo darbus.

Jis – mūsų Draugas, vienintelis Draugas, nes Jėzus sakė: vos autem dixi amicos.²⁹ Jis vadina mus draugais ir pirmas žengia žingsnį mūsų link, nes pirmas mus pamilo. Vis dėlto Jis neprimeta savo meilės, o tik siūlo ją. Jis aiškiausiai įrodo ją pačiu didžiausiu draugystės ženklu: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“³⁰ Jis buvo Lozoriaus draugas. Jis verkė pamatęs mirusį Lozorių ir prikėlė jį gyventi. Jeigu Jis matys, kad esame abejingi, nieko nenorime, galbūt net surambėjome, mūsų apmiręs vidinis gyvenimas taps Jo ašarų priežastimi. „Sakau tau, mano drauge, kilk ir eik.“³¹ Palik šį lėkštą gyvenimą, net nevertą vadinti gyvenimu.

Šventasis Jonas Evangelijoje išsaugojo nuostabią Švenčiausiosios Mergelės Marijos frazę, pasakytą anksčiau aptartoje Kanos vestuvių scenoje. Evangelistas pasakoja, kaip kreipdamasi į tarnus Marija jiems pasakė: „Darykite, ką tik Jis jums lieps.“²⁶ Štai apie ką kalbu: reikia atvesti sielas prie Jėzaus ir tegul jos pačios paklausia Jo: Domine, quid me vis facere? – Ką nori, kad daryčiau, Viešpatie?²⁷

Krikščioniškas apaštalavimas – kalbu apie gyvenimą paprasto krikščionio, gyvenančio tarp kitų žmonių – tai didžiulė katechezė. Per asmeninę bendrystę, ištikimą ir tikrą draugystę pažadinamas Dievo alkis. Natūraliai, paprastai ir meiliai, tinkamai pateikiamu išgyvenamo tikėjimo pavyzdžiu ir dieviškos jėgos prisotintu žodžiu kitiems žmonėms atveriami nauji horizontai.

Išdrįskite. Pasikliaukite apaštalų karalienės Marijos – Regina apostolorum – pagalba. Būdama motina, Mergelė Marija padeda kiekvienam savo vaikui imtis atsakomybės. Marija, vesdama prie kryžiaus ir į akistatą su Dievo Sūnumi, visada padeda prie Jos besiartinantiems ir Jos gyvenimą kontempliuojantiems žmonėms. Būtent šioji akistata lemtingai paveikia visą krikščionišką gyvenimą. Ir Marija mums yra tarpininkė, besistengianti padėti mums, jaunesniesiems broliams, susitaikyti su pirmagimiu Tėvo Sūnumi.

Daug atsivertimų, daug apsisprendimų atsiduoti Dievo tarnystei kyla po susitikimų su Marija. Mūsų Karalienė skatina ieškoti Dievo, motiniškai įkvepia mūsų sieloms tam tikrą nerimą, didžiulį norą keistis ir gyventi naują gyvenimą. Šitaip žodžiai „darykite, ką tik Jis jums lieps“ virsta tikru atsidavimu, krikščionišku pašaukimu, nušviečiančiu visą asmeninį gyvenimą.

Šis pokalbis Viešpaties akivaizdoje, ši meditacija apie pamaldumą ir meilę Jo ir mūsų Motinai gali tikėjimui išties suteikti naują jėgą. Prasideda gegužės mėnuo. Mūsų Viešpats nori, kad, bendraudami su Jo Motina, pasinaudotume proga sustiprinti savo meilę Jam. O kad kasdien bendraudami su Ja mokėtume subtiliu dėmesiu ir mažomis detalėmis išreikšti savo sūniškumą! Visa tai galiausiai kreips į didį asmeninį šventumą ir virs apaštalavimu, t. y. nuolatinėmis pastangomis prisidėti prie Kristaus vykdomo pasaulio išgelbėjimo.

Sancta Maria, spes nostra, ancilla Domini, sedes Sapientiae, ora pro nobis! – Švenčiausioji Mergele Marija, mūsų viltie, Viešpaties tarnaite, Išminties soste, melski už mus!