Punktų sąrašas

Krikščioniška santuoka nėra vien socialinė institucija arba tik priemonė pagelbėti žmogiškajam silpnumui. Tai tikras antgamtinis pašaukimas. Didis sakramentas Kristuje ir Bažnyčioje, kaip sako šventasis Paulius⁴. Drauge tai neišardoma, baigmės neturinti sutartis tarp vyro ir moters, niekaip neapribota laiku. Patinka mums tai ar ne, Kristaus įkurtas santuokos sakramentas negali būti panaikintas. Tai sakralus ženklas, teikiantis šventumą, Jėzaus veiksmas, kuris pripildo besituokiančiųjų sielas ir kviečia sekti Jėzumi, perkeisdamas visą vedybinį gyvenimą į dievišką kelionę žemėje.

Sutuoktiniai pašaukti pašventinti savo vedybinį gyvenimą ir per jį siekti savo pačių šventumo. Būtų rimta klaida, jeigu jie šeimyninį gyvenimą atskirtų nuo dvasinio augimo. Šeimyninis gyvenimas, sutuoktinių ryšiai, vaikų lavinimas ir rūpestis jais, pastangos patenkinti šeimos poreikius, laiduoti jos saugumą ir gerovę, ryšiai su kitais bendruomenės nariais – visa tai yra įprastos žmogiškos situacijos, kurioms krikščioniškosios poros yra pašauktos suteikti antgamtinę prasmę.

Su viltimi ir tikėjimu jos turi priimti visose šeimose pasitaikančius didesnius ir mažesnius rūpesčius bei atkakliai vykdyti savo priedermes. Lydimos meilės šios poros mokės pasidalinti džiaugsmu ir galimais nemalonumais; jos mokysis šypsotis ir pamiršti savo rūpesčius, kad galėtų daugiau dėmesio skirti kitiems. Vyras ir žmona klausysis vienas kito ir savo vaikų, šitaip iš tiesų parodydami meilę ir supratimą. Jie pamirš mažus ir nesvarbius nesutarimus, kuriuos savanaudiškumas galėtų smarkiai perdėti. Jie su meile atliks visus smulkius patarnavimus, iš kurių susideda jų bendras kasdienis gyvenimas. Tikslas yra toks: pašventinti kasdienį šeimos gyvenimą, meiliai kurti tikrą šeimos aplinką. Kad kiekviena gyvenimo diena būtų pašventinta, reikia daug krikščioniškų dorybių. Visų pirma reikia teologinių dorybių, o paskui – visų kitų: išminties, ištikimybės, nuoširdumo, nuolankumo, darbštumo, linksmumo... Kai kalbame apie santuoką ir vedybinį gyvenimą, pradėti visada privalome nuo abipusės vyro ir žmonos meilės.

Žmogiškos meilės šventumas

Tyra ir skaisti sutuoktinių meilė yra šventas dalykas, kurį kaip kunigas laiminu abiem rankomis. Krikščioniškoji tradicija Kristaus dalyvavimą Kanos vestuvėse dažnai laikė santuokos dieviškosios vertės įrodymu. „Mūsų Išganytojas nuėjo į vestuvių puotą pašventinti žmogaus santuokinio gyvenimo,“⁵ – rašo šventasis Kirilas Aleksandrietis.

Santuoka yra sakramentas, sujungiantis du kūnus į vieną. Teologija šį faktą išreiškia griežtai ir teigia, kad šio sakramento materija yra vyro ir žmonos kūnai. Viešpats šventina ir laimina abipusę vyro ir žmonos meilę. Jis numato ne tik sielų, bet ir kūnų susijungimą. Joks krikščionis, ar jis būtų pašauktas vedyboms, ar nebūtų, neturi teisės nuvertinti santuokos.

Kūrėjas mus apdovanojo protu, kuris yra tarsi dieviškojo intelekto kibirkštis. Kartu su laisva valia – kita Dievo dovana – jis leidžia mums pažinti ir mylėti. Taip pat Dievas suteikė mūsų kūnui vaisingumą, o tai yra dalyvavimas Jo paties kūrybinėje galioje. Jis panoro panaudoti sutuoktinių meilę, kad į pasaulį ateitų naujos būtybės, plečiančios Bažnyčios kūną. Taigi lytis nėra gėdingas dalykas – tai didžiulė dieviška dovana, skirta skaisčiam gyvenimui, meilei, vaisingumui.

Taip krikščioniškoji doktrina apibrėžia lytiškumą. Mūsų tikėjimas neatmeta nieko, kas šioje žemėje yra gražu, kilnu ir autentiškai žmogiška. Jis moko, kad savanaudiškas malonumų siekimas nevirstų gyvenimo taisykle, nes tik pasiaukojimas ir savęs atsisakymas veda į tikrąją meilę. Dievas mus pamilo ir kviečia pamilti Jį, kviečia pamilti kitus: mylėti nuoširdžiai ir tikrai, kaip Jis mus myli. Būtent šį paradoksą randame Evangelijoje pagal Matą: „Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją.“⁶

Žmonės, kurie yra nuolat susirūpinę savimi ir pirmiausia siekia pasitenkinti, kelia pavojų savo amžinajam išgelbėjimui ir neabejotinai būna nelaimingi jau šiame gyvenime. Tik tas, kuris, gyvendamas santuokinį gyvenimą, pamiršta save, atsiduoda Dievui ir kitiems žmonėms, gali būti laimingas šioje žemėje. Tokia laimė yra išankstinė dangiškojo džiaugsmo nuojauta ir pasiruošimas jam.

Žemiškajame kelyje skausmas visuomet bus meilę išbandantis akmuo. Norėdami pavaizduoti tai, kas vyksta vedybiniame gyvenime, galėtume pasakyti, jog yra dvi medalio pusės. Viena – džiaugsmas žinoti, kad yra mylimas žmogus, troškimas ir entuziazmas sukurti šeimą ir ja rūpintis, vyro ir žmonos meilė, laimė matyti augančius vaikus. Kita – taip pat yra skausmai ir sunkumai, nenumaldomai bėgantis laikas, iš pažiūros monotoniška, rodos, niekad nesikeičianti dienų seka, alinanti kūną ir daranti charakterį irzlų.

Žmogus per daug prastai galvotų apie santuoką ir žmogiškąją šilumą, jeigu tartų, kad meilė ir džiaugsmas baigiasi vos susidūrus su šiais ir panašiais sunkumais. Būtent tada atsiskleidžia tikroji sutuoktinių jausmų esmė. Tada tikru ir tvirtu, stipresniu už mirtį⁷ prisirišimu įsitvirtina ir reiškiasi vyro ir žmonos atsidavimas bei švelnumas.

Šv. Juozapo asmenybė Evangelijoje

Tiek šventasis Matas, tiek šventasis Lukas mums teigia, jog šventasis Juozapas kilo iš kilmingos giminės – Dovydo ir Saliamono, Izraelio karalių, namų. Jo protėvių praeitis nėra visiškai aiški. Nežinome, kuri iš dviejų Evangelijoje išrašytų genealogijų skirta Marijai, Jėzų pagimdžiusiai Motinai, o kuri Juozapui, Jėzaus tėvui pagal žydų įstatymą. Taip pat nežinome, ar šventasis Juozapas kilęs iš Betliejaus, kur jis per surašymą ėjo užsirašyti, ar iš Nazareto, kur gyveno ir dirbo.

Kita vertus, mes žinome, kad Juozapas nebuvo turtingas: jis buvo paprasčiausias darbininkas, kaip ir milijonai pasaulio žmonių. Jis dirbo varginantį ir kartu paprastą, savo luomui būdingą darbą, kurį pasirinko ir pats Dievas, prisiimdamas mūsų žmogiškąją prigimtį ir trisdešimt metų norėdamas gyventi taip, kaip ir mes visi.

Šventasis Raštas mums byloja, kad Juozapas buvo amatininkas. Kai kurie Bažnyčios Tėvai sukonkretina, jog jis buvo dailidė. Šventasis Justinas, kalbėdamas apie Jėzaus gyvenimą, sako, kad šis darė arklus ir pakinktus¹. Galbūt todėl remdamasis šiais žodžiais šventasis Izidorius iš Sevilijos padaro išvadą, kad Juozapas buvo kalvis. Šiaip ar taip, jis buvo įgudęs darbininkas, kuris daugelį metų triūsdamas ir prakaituodamas tarnavo drauge gyvenantiems bendrapiliečiams.

Evangelijoje Juozapas vaizduojamas kaip ori, gyvenimo sunkumų nebijanti asmenybė. Jis mokėjo drąsiai kovoti su iškilusiomis problemomis, tvarkytis sunkiomis situacijomis, galėjo atlikti, ko prašomas, ir visada veikė atsakingai ir iniciatyviai.

Nesutinku, kai šventasis Juozapas įprastai vaizduojamas kaip senukas – tokį vaizdavimą galėjo nulemti savaime nieko blogo neturįs ketinimas pabrėžti visišką Marijos skaistybę. Aš jį įsivaizduoju jauną, stiprų žmogų, galbūt keleriais metais vyresnį už Mergelę Mariją, tačiau sulaukusį brandos ir jėgų žydėjimo.

Kad gyventume skaistumo dorybe, neturime laukti senatvės, kai savaime apleidžia jėgos. Tyrumas kyla iš meilės, o jėga ir jaunystės linksmumas nėra kliūtis kilniai mylėti. Juozapas turėjo jauną širdį ir jauną kūną, kai vedė Mariją, kai sužinojo Jos dieviškos motinystės paslaptį, kai nuolat buvo su Ja, gerbdamas tą vientisumą, kurį Dievas panoro suteikti pasauliui, kaip dar vieną ženklą, kad Jis atėjo gyventi tarp savo kūrinių. Kas nepajėgia suprasti tokios meilės, beveik nieko neišmano apie tikrąją meilę, jam visiškai svetima pati krikščioniškos skaistybės prasmė.

Kaip jau kalbėjome, šventasis Juozapas buvo amatininkas iš Galilėjos, tiesiog žmogus, kaip ir daugelis kitų. Argi ko nors ypatingo buvo galima tikėtis iš gyvenimo tokiame užmirštame kaimelyje kaip Nazaretas? Nieko. Tik darbo. Kasdienio darbo ir nuolatinių jam skirtų pastangų. O pasibaigus dienai – tik mažos ir varganos pastogės pailsėti, kad atgautum jėgas kitos dienos darbams.

Hebrajiškai Juozapo vardas reiškia „Dievas suteiks daugiau“. Dievas suteikia netikėtas dimensijas šventam gyvenimui tų, kurie vykdo Jo valią. Ir Jis prideda vieną itin svarbų matmenį, suteikiantį prasmę viskam – būtent dieviškąjį matmenį. Nuolankų ir šventą Juozapo gyvenimą Jis papildė, jeigu galima taip pasakyti, Mergelės Marijos ir Jėzaus, mūsų Viešpaties, gyvenimu. Dievas yra nepralenkiamas savo dosnumu. Juozapas galėjo ir sau priskirti žmonos Marijos žodžius: quia fecit mihi magna qui potens est – didžių dalykų padarė man Visagalis, quia respexit humilitatem² – nes pažvelgė į mano menkumą.

Šventasis Juozapas tikrai buvo paprastas žmogus, kuriam Dievas patikėjo didžius dalykus. Kiekvieną savo gyvenimo akimirką jis vykdė tiksliai tai, ko iš jo norėjo Viešpats. Štai kodėl Šventajame Rašte Juozapas vadinamas „teisiu“³. Hebrajų kalba teisus žmogus reiškia gerą ir ištikimą Dievo tarną, tą, kuris pildo dieviškąją valią,⁴ arba tą, kuris yra garbingas ir geraširdiškas savo artimui⁵. Taigi teisus žmogus myli Dievą ir įrodo savo meilę Jam, laikydamasis Dievo įsakymų, visą gyvenimą atsiduodamas brolių ir artimųjų tarnystei.

Kristaus meilę nešti kitiems

Tačiau žiūrėkite – Dievas juk nesako, jog mainais už jūsų širdį duos gryną dvasinę prigimtį. Ne, Jis duoda mums žmogišką širdį, tokią kaip Kristaus. Aš neturiu vienos širdies, skirtos mylėti Dievą, ir kitos širdies, skirtos mylėti žmones. Myliu Kristų ir Tėvą, ir Šventąją Dvasią, ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją ta pačia širdimi, kuria mylėjau savo tėvus ir myliu savo draugus. Niekada nepailsiu tai kartoti. Turime būti labai žmogiški, nes antraip negalėsime būti dieviški.

Žmogiška meilė, patiriama žemėje – jeigu ji yra tikra – padeda mums pajusti dieviškos meilės skonį. Šitaip pradedame skonėtis meile, kuria džiaugsimės Dieve ir kuri viešpataus danguje, kai Viešpats bus „viskas visame kame“²⁹. Jeigu pradėsime geriau suprasti ir jausti Dievo meilę, būsime paskatinti tapti vis gailestingesni, dosnesni, labiau atsidavę.

Turime duoti tai, ką gauname, turime mokyti to, ko išmokstame patys. Labai paprastai, be jokio pasipūtimo turime padėti kitiems suprasti Kristaus meilę. Dirbdami savo darbą, atlikdami savo profesines pareigas visuomenėje, kiekvienas iš mūsų gali ir turi savo veiklą paversti tikra tarnyste. Gerai pabaigtas darbas, skatinantis pažangą ir paisantis technologinių ir kultūrinių laimėjimų, atlieka labai svarbią funkciją ir yra naudingas visai žmonijai, jeigu yra skatinamas kilnių motyvų, o ne egoizmo, jeigu yra nukreiptas visų žmonių, o ne vien savo individualiai gerovei kurti, jeigu jis yra pripildytas krikščioniškos gyvenimo prasmės.

Per savo darbą, per visus žmogiškus santykius, turėtumėte parodyti Kristaus meilę, konkrečiai reiškiamą draugyste, supratimu, žmogišku švelnumu ir taika. Kaip Kristus „vaikščiojo, darydamas gera“³⁰ po visą Palestiną, taip ir jūs turite būti didžiulės ramybės sėjėjai visuose žmogiškuose šeimos, pilietinės visuomenės, profesinių darbo santykių, kultūrinių ir laisvalaikio užsiėmimų keliuose. Tai bus geriausias įrodymas, kad Dievo karalystė pasiekė jūsų širdį. Kaip rašė šventasis Jonas: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius.“³¹

Tačiau niekas negali patirti šios meilės, jeigu jos neišmoksta Jėzaus Širdies mokykloje. Tik stebėdami ir kontempliuodami Jėzaus Širdį, išvaduosime ir savo širdį iš neapykantos bei abejingumo. Tik šitaip sužinosime, kaip krikščioniškai atsiliepti į kitų skausmus ir kančias.

Prisiminkite šventojo Luko vaizduojamą sceną, kai Jėzus artinosi prie Najino miesto³². Jėzus matė tų atsitiktinai sutiktų žmonių neviltį. Jis galėjo praeiti pro šalį arba palaukti, kol bus jų pašauktas, paprašytas. Tačiau Jis nei praėjo pro šalį, nei laukė. Jis pats ėmėsi iniciatyvos, nes buvo sujaudintas sielvarto našlės, ką tik praradusios jai visų brangiausią turtą – savo vienintelį sūnų.

Evangelistas sako, kad Jėzus susijaudino. Galbūt Jis net išoriškai tai parodė, kaip susigraudino prie mirusio Lozoriaus. Jėzus Kristus nėra nejautrus kančiai. Jis kenčia, matydamas nuo tėvų atskirtus vaikus. Jis nugali mirtį, kad sugrąžintų gyvenimą ir vėl sujungtų vienas kitą mylinčius žmones. Tačiau drauge Jis reikalauja, jog pripažintume dieviškos Meilės, kuri vienintelė gali įkvėpti tikram krikščioniškam gyvenimui, pranašumą.

Kristus žino, kad Jį supančiai miniai stebuklas padarys didelį įspūdį, ir žmonės ims vienas kitam pasakoti apie šį įvykį visame krašte. Tačiau Jis nedaro stebuklo dirbtinai, vien siekdamas puikaus efekto. Jį tiesiog sukrėtė moteriškės kančia ir Jis negalėjo susilaikyti jos nenuraminęs. Taigi Jis priėjo prie jos ir pasakė: „Neverk!“³³ Tai tas pats lyg sakytų: „Man nesinori, kad tu verktum; Aš atėjau į žemę nešti džiaugsmo ir ramybės.“ O paskui įvyksta stebuklas, pasireiškia Kristaus dieviška galia. Tačiau pirma buvo sielos virpesys – akivaizdus Kristaus–Žmogaus Širdies švelnumo ženklas.