Punktų sąrašas

Jėzus velniui, tamsybių kunigaikščiui, sako „ne“. Ir iškart viskas nušvinta. „Tuomet velnias nuo Jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir Jam tarnavo.“³² Jėzus atlaikė išbandymą ir tai buvo rimtas išbandymas. Šventasis Ambraziejus komentuoja: „Jis nesielgė kaip Dievas, naudodamas savo galią. Jeigu Jis taip būtų padaręs, kokia gi nauda iš šio pavyzdžio? Jokios. Kaip žmogus Jis naudojasi tik tomis pačiomis priemonėmis, kaip ir mes.“³³ Velnias su iškreipta intencija citavo Senąjį Testamentą: „Dievas pasiųs savo angelus, kad apgintų teisųjį, kad ir kur šis būtų.“³⁴ Tačiau Jėzus atsisako mėginti savo Tėvą, Jis remiasi tikrąja šios Biblijos ištraukos prasme. Ir kaip atlygį už Jo ištikimybę, atėjus laikui, Dievas Tėvas siunčia Jam tarnauti pasiuntinius.

Verta apmąstyti šį šėtono mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui taikomą poveikio būdą: jis remiasi šventųjų knygų tekstais, šventvagiškai painiodamas ir iškraipydamas jų prasmę. Jėzus nesileidžia apgaunamas: Žodis, tapęs kūnu, gerai perpranta dieviškąjį Žodį, parašytą žmonėms išgelbėti, o ne juos sutrikdyti. Todėl kiekvienas, susivienijęs su Jėzumi Kristumi per meilę, niekuomet nebus apgautas tų, kurie prisidengia Šventuoju Raštu. Krikščionys žinos, kad velniui būdinga trikdyti jų sąžinę, apgaudinėti remiantis tais pačiais amžinosios Išminties žodžiais ir siekiant šviesą paversti tamsybėmis.

Pažvelgę giliau į šį angelų prisiartinimą prie Jėzaus, geriau suprasime jų angelišką misiją visiems žmonėms. Krikščioniškoji tradicija vaizduoja Angelus Sargus kaip didžius draugus, Dievo pasiųstus kiekvienam žmogui, kad lydėtų juos kelyje. Ir todėl Dievas kviečia su jais draugauti, kreiptis į juos pagalbos.

Siūlydama apmąstyti šiuos Kristaus gyvenimo epizodus, Bažnyčia mums primena, kad per Gavėnią, išpažįstant savo nuodėmes, savo nuosmukį ir poreikį apsivalyti, atsiranda daug motyvų džiaugtis. Gavėnia yra laikas tiek stiprybei, tiek džiaugsmui: turime prisipildyti narsos, nes Dievo malonės mums niekada nepristigs. Dievas bus šalia mūsų ir pasiųs savo angelus kaip kelionės palydovus, išmintingus patarėjus, mūsų bendradarbius visur, kur tik ko nors imsimės. In manibus portabunt te, ne forte offendas ad lapidem pedem tuum³⁵ – tęsiama psalmė: angelai nešios tave ant rankų, kad kartais kojos į akmenį neužsigautum.

Reikia mokėti bendrauti su angelais. Kreipkis į juos dabar, pasakyk savo Angelui Sargui, kad šie dvasiniai Gavėnios vandenys ne tik paviršutiniškai suvilgys tavo sielą, bet giliai įsiskverbs į ją, nes tavo širdis atgailauja. Paprašyk angelų, kad nuneštų Viešpačiui šį gerą pasiryžimą, su Dievo malone išaugantį iš mūsų menkystės, kaip mėšlyne kartais išauga lelija. Sancti Angeli, Custodes nostri: defendite nos in proelio; ut non pereamus in tremendo iudicio.³⁶ Šventieji Angelai Sargai, ginkite mus kovoje, kad nežūtume per baisiausiąjį teismą.

Dievo angelai

Ego cogito cogitationes pacis et non afflictionis⁵⁶. Aš mąstau ramybės, o ne liūdesio mintimis, – sako Viešpats. Taigi būkime ramybės žmonės, gero darytojai, ir Viešpats nebus mums Teisėjas, bet draugas, brolis, Meilė.

Laimingame savo žemės kelyje džiaugiamės Dievo angelų palyda. „Prieš Atpirkėjo gimimą, – rašo šventasis Grigalius Didysis, – buvome praradę angelų draugystę. Gimtoji nuodėmė ir mūsų kasdienės nuodėmės mus nutolino nuo jų šviesaus tyrumo. <...> Tačiau nuo pat tos minutės, kai pažinome savo Karalių, angelai taip pat ėmė laikyti mus savo bendrininkais.

Kadangi dangaus Karalius noriai prisiėmė mūsų žemiškąją prigimtį, angelai nustojo šalintis mūsų menkumo. Jie nebedrįsta laikyti mūsų prigimties žemesne už savąją. Ir garbina ją, nes mato ją išaukštintą dangaus Karaliaus asmenyje. Čia ji iškelta aukščiau už juos ir jiems nebėra kliūčių būti žmogaus bičiuliais.“⁵⁷

Marija, šventoji mūsų Karaliaus Motina, mūsų širdies Karalienė, globoja mus taip, kaip Ji viena moka tai daryti. Gailestingoji Motina, malonės soste, padėk mums iš savo ir kitų žmonių gyvenimų sukurti dieviškosios meilės poemą, kurios kiekviena eilutė lietųsi quasi fluvium pacis⁵⁸ kaip ramybės upė. Juk Tu esi neišsemiamo gailestingumo jūra: „Visos upės nuolat teka į jūrą, tačiau jūra niekad nėra pilna“⁵⁹.