Punktų sąrašas

Rizikingas krikščionio saugumas

Qui habitat in adiutorio Altissimi, in protectione Dei coeli commorabitur⁴– gyventi Dievo globoje, gyventi su Dievu. Štai tas rizikingas krikščionio saugumas. Turime būti įsitikinę, kad Dievas girdi mus, kad Jis mumis rūpinasi: šitaip mūsų širdys prisipildys ramybės. Tačiau gyvenimas su Dievu, be abejonės, yra rizikingas, nes Viešpats niekuo nesidalins. Jis nori visko. Ir jeigu mes truputį daugiau prisiartiname prie Jo, tai reiškia, jog turime būti pasirengę iš naujo atsiversti, iš naujo pasitaisyti, įdėmiau klausytis Jo įkvėpimų – tų šventų troškimų, kuriuos Jis žadina mūsų sielose. Ir šiuos įkvėpimus turime įgyvendinti.

Nuo pirmojo sąmoningo apsisprendimo nuosekliai sekti Kristaus mokymu tikriausiai gerokai pažengėme ištikimybės Jo žodžiui keliu. Ir vis dėlto dar daug ką reikia padaryti. Ar ne tiesa, jog turime dar tiek daug puikybės? Be abejonės, reikia keistis, tapti ištikimesniems ir nuolankesniems, kad pasidarytume ne tokie savanaudiški ir leistume mumyse augti Kristui, nes illum oportet crescere, me autem minui⁵ – Jam skirta augti, o man – mažėti.

Tiesiog negalime sustoti. Privalome žengti vis pirmyn į tikslą, kurį nurodė šventasis Paulius: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus.“⁶ Siekiame aukšto ir labai kilnaus dalyko – šventumo, susitapatinimo su Kristumi. Tačiau juk ir nėra kito kelio mums įaugti į dieviškąjį gyvenimą, per Krikštą Dievo pasėtą mūsų sielose. Judėti į priekį – tai augti šventumu. O eiti atgal – tai atsisakyti krikščioniškojo gyvenimo plėtros. Dievo meilės ugnį reikia kurstyti. Ji turi augti ir ryškėti kasdien, vis labiau įsišaknydama mūsų sielose. Ši ugnis turi sudeginti daugelį dalykų. Jeigu jos nepakurstysime, ji ims gesti.

Prisiminkime, ką pasakė šventasis Augustinas: „Jeigu sakysi „gana“, jau esi prapuolęs. Visada siek daugiau, ženk pirmyn, nenustok ėjęs. Nepasilik toje pačioje vietoje, neik atgal, nepasuk iš kelio.“⁷

Gavėnia suteikia progą savęs klausti: ar auga mano ištikimybė Kristui? Ar stiprėja mano šventumo troškimas? Ar kilniai apaštalauju kasdieniniame gyvenime, darbe tarp savo kolegų?

Kiekvienas nebyliai sau atsakykime į šiuos klausimus. Tada pamatysime, jog reikia vėl keistis tam, kad mumyse visiškai apsigyventų Kristus, kad Jėzaus atvaizdas aiškiau atsispindėtų mūsų elgesyje.

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša (kasdien) savo kryžių ir teseka manimi.“⁸ Kristus mums vis kartoja šnabždėdamas į ausį: likite su kryžiumi kiekvieną dieną. „Ne tik persekiojimų metu arba esant progai būti kankiniais, – rašo šventasis Jeronimas, – bet visomis aplinkybėmis, kad ir ką bedarytumėte, apie ką begalvotumėte, ką besakytumėte, paneikite, kuo buvote, ir pripažinkite, kuo dabar esate – ogi atgimę Kristuje.“⁹

Ši mintis yra kitų panašių šventojo Pauliaus žodžių atgarsis: „Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa. Ištirkite, kas patinka Viešpačiui.“¹⁰

Atsivertimas gali įvykti staiga, o šventumas – tai viso gyvenimo uždavinys. Dieviškosios meilės sėkla, Dievo pasėta mūsų sielose, veržiasi augti, siekia įsikūnyti veiksmais, duoti vaisių, kurie kiekvienu metu patiktų Dievui. Dėl to yra labai svarbu, kad būtume pasirengę visa pradėti iš naujo ir bet kuriomis gyvenimo aplinkybėmis regėti šviesą, šią savo pirmojo atsivertimo paskatą. Todėl ir turime rengtis, giliai tyrinėdami savo sąžinę, prašydami Viešpatį pagalbos geriau pažinti Jį ir save. Nėra kito kelio, jeigu vėl norime atsiversti.

Dieviškos malonės sakramentai

Tas, kuris kovoja, naudojasi tam tikromis priemonėmis. O priemonės nesikeičia jau ištisus dvidešimt krikščionybės šimtmečių. Tai yra malda, apsimarinimas ir dažnai priimami sakramentai. Kadangi apsimarinimas taip pat yra maldos būdas, juslinis maldavimas, todėl galime šias priemones galiausiai apibendrinti dviem žodžiais: malda ir sakramentai.

Norėčiau, jog dabar pamąstytume apie sakramentus, kurie yra dieviškosios malonės versmės, nuostabios Dievo gailestingumo apraiškos. Ramiai apmąstykime šventojo Pijaus V apibrėžimą, pateiktą Katekizme: „Sakramentai – tai tam tikri juntami ženklai, sukeliantys malonės veikimą ir drauge tą malonę liudijantys, tarsi prieš akis ją parodantys.“¹² Dievas, mūsų Viešpats, yra begalinis, Jo meilė yra neišsenkanti, Jo atlaidumas ir švelnumas mūsų atžvilgiu yra beribis. Jis teikia mums malonę daugeliu kitų būdų, tačiau – kaip Jis tik vienas sugeba – aiškiai ir laisva valia Viešpats įsteigė septynis veiksmingus ženklus, įgalinančius žmones paprastu ir priimtinu būdu nuolat džiaugtis Atpirkimo vaisiais.

Jeigu nuolat nepriimsime sakramentų, tikrasis krikščioniškas gyvenimas išnyks. Ir vis dėlto nėra jokia paslaptis, jog ypač mūsų laikais netrūksta, regis, jau pamiršusių sakramentus ir netgi niekinančių šią gelbstinčią Kristaus malonės versmę.

Kalbėti apie šią bendruomenės, vadinamos krikščioniška, žaizdą yra skausminga ir vis dėlto privalome kalbėti, nes tai paskatins mus su didesniu dėkingumu ir meile atsiverti šiems šventumo šaltiniams.

Kai kurie žmonės be jokių skrupulų nusprendžia atidėti naujagimių Krikštą. Vis dėlto taip elgdamiesi jie labai nusikalsta teisingumui ir krikščioniškai meilei, nes užgina tikėjimo malonę ir nenusakomą Švenčiausiosios Trejybės apsigyvenimo lobį sielai, į šį pasaulį ateinančiai gimtosios nuodėmės slegiamai. Jie taip pat mėgina iškreipti tikrąją Sutvirtinimo sakramento prigimtį, kuri pagal nekintamą Bažnyčios tradiciją visada suvokiama kaip dvasinio gyvenimo pastiprinimas. Tyliu ir vaisingu Šventosios Dvasios palaikymu Sutvirtinimo sakramentas sielai teikia daug antgamtinių jėgų ir įgalina krikščionį kaip miles Christi – kaip Kristaus karį vidinėje kovoje grumtis su egoizmu ir visokiais geiduliais.

Praradus jautrumą dieviškiems dalykams, labai sunku teisingai įvertinti ir Atgailos sakramento svarbą. Sakramentinė išpažintis yra ne žmogiškas, bet dieviškas dialogas. Tai neabejotinas dieviškojo teisingumo ir ypač gailestingumo teismas, kuriame mylintis teisėjas nenori, „kad nedorėlis mirtų, bet <...> kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir gyventų“¹³.

Mūsų Viešpaties švelnumas iš tikrųjų begalinis. Pažiūrėkite, kaip mielai Jis bendrauja su savo vaikais. Santuokai Jis suteikė šventų saitų statusą pagal Kristaus ir Jo Bažnyčios sąjungos įvaizdį¹⁴. Tai didis sakramentas, kuriuo grindžiama krikščioniška šeima. Ji per Dievo malonę turi tapti taikos ir santarvės vieta, šventumo mokykla. Tėvai yra Dievo bendradarbiai, o tai suponuoja mielą vaikų pareigą mylėti tėvus. Kaip rašiau prieš daugelį metų, visiškai teisinga ketvirtąjį įsakymą laikyti pačiu maloniausiu dekalogo priesaku. Jeigu santuokoje gyvenama šventai, kaip pageidauja Dievas, tokiuose namuose bus šviesu ir linksma, jie bus pilni ramybės ir džiaugsmo.

Sekminių aktualumas

Gili tikrovė, kurią įžvelgiame Šventojo Rašto tekstuose, nėra praeities atsiminimai, koks nors jau istorijos palaidotas Bažnyčios aukso amžius. Nepaisant mūsų silpnybių ir nuodėmių, ši gili tikrovė yra Bažnyčios realija ir šiandien, ir visais laikais. „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“⁸, – pasakė Viešpats savo mokiniams. Jėzus ištesėjo pažadą. Jis prisikėlė iš numirusių ir, susijungęs su amžinuoju Tėvu, siunčia mums Šventąją Dvasią, kad mus pašventintų ir teiktų gyvybę.

Dievo galia nušviečia Žemės veidą. Šventoji Dvasia padeda Kristaus Bažnyčiai visur būti iškiliu ženklu, visoms tautoms ir visiems žmonėms apreiškiančiu Dievo gerumą ir Jo meilę⁹. Nors ir esame labai riboti, galime su džiaugsmu ir pasitikėjimu žvelgti į dangų, nes Dievas mus myli ir vaduoja iš nuodėmių. Šventosios Dvasios buvimas ir Jos veikimas Bažnyčioje yra amžinosios laimės, džiaugsmo ir Dievo teikiamos ramybės nuojauta bei garantija.

Esame Ja taip pat pakrikštyti, kaip ir tie pirmieji tikintieji, atėję pas Petrą per Sekmines. Per Krikštą Dievas Tėvas tapo mūsų gyvenimo šeimininku, padarė mus Kristaus gyvenimo dalininkais ir suteikė Šventąją Dvasią. Šventasis Raštas sako, jog Dievas išgelbėjo mus „Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti Jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais“¹⁰.

Mūsų silpnumo ir pralaimėjimų patirtis arba, pavyzdžiui, save krikščionimis vadinančių žmonių susiskaldymas, sukeltas menkumo ir akivaizdžiai nevykusių, iškreiptų apaštalavimo iniciatyvų, – visa tai leidžia geriau suvokti nuodėmės tikrovę ir žmogaus ribotumą. Kita vertus, tai gali būti mūsų tikėjimo išbandymas, o gundymai ir abejonės gali priversti klausti: kur yra Dievo jėga ir galia? Tuomet turime stengtis būti dar ištikimesni, veikti su didesniu tyrumu ir naujomis jėgomis, šitaip įgyvendindami vilties dorybę.