Punktų sąrašas

Kūniškasis geidulingumas neapsiriboja vien mūsų polinkiu į netvarkingus impulsus. Jis nėra vien seksualinis potraukis, kurį reikia tinkamai nukreipti. Pats savaime jis nėra blogas. Seksualumas yra kilni pašventinama žmogiška tikrovė. Todėl įsidėmėkite: niekada nekalbu apie nepadorumą, bet, priešingai, kalbu apie tyrumą, nes Kristus visiems sako: „palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.“¹⁸ Dieviškuoju pašaukimu vieni krikščionys turi įgyvendinti šį tyrumą santuokiniame gyvenime. Kiti atsisako žemiškosios meilės, nes yra pašaukiami karštai ir visiškai atsiduoti vien Dievo meilei. Nei vieni, nei kiti nėra juslingumo vergai. Tiek sutuoktiniai, tiek nesusituokusieji turi būti savo kūno ir širdies šeimininkai, kad galėtų nevaržomai atsiduoti kitiems.

Kalbėdamas apie tyrumo dorybę paprastai priduriu būdvardį „šventas“, turėdamas omenyje šventąjį tyrumą. Krikščioniškas tyrumas, šventasis tyrumas – tai ne didžiavimasis jaučiantis esant „švariu“ ir nesuteptu žmogumi. Turime suprasti, kad mūsų kojos molinės¹⁹, nors Dievo malonė kasdien gelbsti nuo priešo spąstų. Tie, kurie rašo arba moko šia vienintele tema, mano manymu, deformuoja krikščioniškumą, nes pamiršta kitas dorybes, tokias svarbias kiekvienam krikščioniui ir apskritai visos visuomenės gyvenimui.

Taigi šventasis tyrumas yra ne vienintelė ir ne pati svarbiausioji krikščioniškoji dorybė. Tačiau ji neišvengiama ir reikalinga, kad išlaikytume kasdienes pastangas atkakliai siekti šventumo. Be tyrumo yra neįmanoma atsiduoti apaštalavimui. Tyrumas yra pasekmė meilės, kuria atsiduodame savo siela ir kūnu, savo vidinėmis galiomis ir juslėmis Kristui. Tyrumas nėra neigimas, priešingai – jis yra džiaugsmingas teigimas.

Jau minėjau, jog kūno geidulingumas nėra vien netvarkingas juslingumas. Tai gali būti tiesiog išglebimas, įkvėpto virpulio stygius, kreipiantis lengviausiu, maloniausiu ir, rodos, trumpiausiu keliu, net atsisakant ištikimybės Dievui.

Šitaip elgiantis reikštų, kad siekiama visiškai paklusti valdingam nuodėmės įstatymui, apie kurį šventasis Paulius mus įspėjo: „taigi randu tokį įstatymą, kad, kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo... Infelix ego homo! Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“²⁰ Tačiau paklausykite apaštalo atsakymo: „Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“²¹ Visada galime ir turime kovoti su kūno geiduliais. Jeigu tik esame nuolankūs, Viešpaties malonei padedant, nugalėsime.

Žmogiškos meilės šventumas

Tyra ir skaisti sutuoktinių meilė yra šventas dalykas, kurį kaip kunigas laiminu abiem rankomis. Krikščioniškoji tradicija Kristaus dalyvavimą Kanos vestuvėse dažnai laikė santuokos dieviškosios vertės įrodymu. „Mūsų Išganytojas nuėjo į vestuvių puotą pašventinti žmogaus santuokinio gyvenimo,“⁵ – rašo šventasis Kirilas Aleksandrietis.

Santuoka yra sakramentas, sujungiantis du kūnus į vieną. Teologija šį faktą išreiškia griežtai ir teigia, kad šio sakramento materija yra vyro ir žmonos kūnai. Viešpats šventina ir laimina abipusę vyro ir žmonos meilę. Jis numato ne tik sielų, bet ir kūnų susijungimą. Joks krikščionis, ar jis būtų pašauktas vedyboms, ar nebūtų, neturi teisės nuvertinti santuokos.

Kūrėjas mus apdovanojo protu, kuris yra tarsi dieviškojo intelekto kibirkštis. Kartu su laisva valia – kita Dievo dovana – jis leidžia mums pažinti ir mylėti. Taip pat Dievas suteikė mūsų kūnui vaisingumą, o tai yra dalyvavimas Jo paties kūrybinėje galioje. Jis panoro panaudoti sutuoktinių meilę, kad į pasaulį ateitų naujos būtybės, plečiančios Bažnyčios kūną. Taigi lytis nėra gėdingas dalykas – tai didžiulė dieviška dovana, skirta skaisčiam gyvenimui, meilei, vaisingumui.

Taip krikščioniškoji doktrina apibrėžia lytiškumą. Mūsų tikėjimas neatmeta nieko, kas šioje žemėje yra gražu, kilnu ir autentiškai žmogiška. Jis moko, kad savanaudiškas malonumų siekimas nevirstų gyvenimo taisykle, nes tik pasiaukojimas ir savęs atsisakymas veda į tikrąją meilę. Dievas mus pamilo ir kviečia pamilti Jį, kviečia pamilti kitus: mylėti nuoširdžiai ir tikrai, kaip Jis mus myli. Būtent šį paradoksą randame Evangelijoje pagal Matą: „Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją.“⁶

Žmonės, kurie yra nuolat susirūpinę savimi ir pirmiausia siekia pasitenkinti, kelia pavojų savo amžinajam išgelbėjimui ir neabejotinai būna nelaimingi jau šiame gyvenime. Tik tas, kuris, gyvendamas santuokinį gyvenimą, pamiršta save, atsiduoda Dievui ir kitiems žmonėms, gali būti laimingas šioje žemėje. Tokia laimė yra išankstinė dangiškojo džiaugsmo nuojauta ir pasiruošimas jam.

Žemiškajame kelyje skausmas visuomet bus meilę išbandantis akmuo. Norėdami pavaizduoti tai, kas vyksta vedybiniame gyvenime, galėtume pasakyti, jog yra dvi medalio pusės. Viena – džiaugsmas žinoti, kad yra mylimas žmogus, troškimas ir entuziazmas sukurti šeimą ir ja rūpintis, vyro ir žmonos meilė, laimė matyti augančius vaikus. Kita – taip pat yra skausmai ir sunkumai, nenumaldomai bėgantis laikas, iš pažiūros monotoniška, rodos, niekad nesikeičianti dienų seka, alinanti kūną ir daranti charakterį irzlų.

Žmogus per daug prastai galvotų apie santuoką ir žmogiškąją šilumą, jeigu tartų, kad meilė ir džiaugsmas baigiasi vos susidūrus su šiais ir panašiais sunkumais. Būtent tada atsiskleidžia tikroji sutuoktinių jausmų esmė. Tada tikru ir tvirtu, stipresniu už mirtį⁷ prisirišimu įsitvirtina ir reiškiasi vyro ir žmonos atsidavimas bei švelnumas.

Ši autentiška meilė reikalauja ištikimybės ir sąžiningumo visų vedybinių santykių atžvilgiu. Šventasis Tomas Akvinietis pažymi⁸, kad Dievas į daugelį žmogaus atliekamų funkcijų įtraukė malonumą arba pasitenkinimą, ir dėl to pastarieji yra geri. Tačiau, jeigu žmogus, suardęs taisyklingą dalykų tvarką, ieško pasitenkinimo kaip savaiminio tikslo ir nepaiso to gėrio, kuriam šis pasitenkinimas yra pajungtas, kuris yra galutinis jo tikslas, toks žmogus iškreipia tikrąją pasitenkinimo prigimtį ir paverčia jį nuodėme arba galimybe nusidėti.

Skaistybė nėra paprastas susilaikymas, o tvirtas įsimylėjusios valios teigimas. Tai dorybė, išlaikanti meilės jaunatviškumą bet kokiu gyvenimo tarpsniu. Vienokia skaistybės forma būdinga pajutusiems bundantį fizinį brendimą, kitokia – besirengiantiems tuoktis; dar žinoma skaistybė Dievo pašauktųjų celibatui; be to, yra ir gyvenančių santuokoje skaistybė.

Kaip čia nepriminsi griežto ir aiškaus Vulgatos^* patarimo, kurį arkangelas Rapolas davė Tobijui prieš vedant Sarą? Tada arkangelas Rapolas taip kalbėjo Tobijui: „Paklausyk manęs ir aš tau parodysiu žmones, kuriuos gali valdyti velnias. Velnio valdžioje yra tie, kurie žengia į santuoką taip, lyg norėtų užsidaryti nuo Dievo, išmesti Jį iš galvos ir atsiduoti savo aistrai, kaip neturintis supratimo arklys ar mulas.“⁹

Tyra, nuoširdi ir džiaugsminga žmogiška meilė santuokoje negali gyvuoti be skaistumo dorybės, kuri verčia sutuoktinius gerbti lytiškumo paslaptį, pašventinti ją tęstinumu ir asmeniniu atsidavimu. Niekuomet nesu kalbėjęs apie nedorumą ir visuomet vengiau veltis į liguistą ir beprasmę kazuistiką. Bet labai dažnai kalbėjau ir toliau turiu kalbėti apie skaistybę, tyrumą ir džiaugsmingą meilės teigimą.

O sutuoktinių poroms, siekiančioms gyventi skaisčiai, galiu užtikrinti, kad nereikia bijoti parodyti savo meilės vieno kitam. Priešingai, polinkis reikšti meilę sudaro šeimyninio gyvenimo pagrindą. Viešpats prašo abipusės pagarbos vieno kitam ir ištikimybės: Jis nori subtilaus, natūralaus ir kuklaus elgesio. Taip pat turiu pasakyti, jog vedybinių santykių orumas kyla iš reiškiamos tikrosios meilės ir iš atvirumo gyvybei. Kas priešinasi perduoti gyvybę, tas niekina žmonijai Dievo suteiktas dovanas. Tuomet žmogų greičiausiai veda ne meilė, o savanaudiškumas. Viskas tampa nyku, nes vyras ir žmona ima žiūrėti vienas į kitą kaip į nusikaltimo bendrininkus. Ir jeigu tokiai būsenai leidžiama ilgai tęstis, kyla beveik nenumaldomas susipriešinimas.

Kai sutuoktinių meilė tyra, jie gyveną autentišką vedybinį gyvenimą. Vyras ir žmona supranta vienas kitą ir puoselėja tarpusavio sąjungą. Kai dieviškoji lyties dovana iškreipiama, artumas sutrinka, sutuoktiniai nebegali atvirai žvelgti į akis.

Sutuoktinių pora bendrą gyvenimą turėtų grįsti tyra ir nuoširdžia abipuse meile bei džiaugsmu dėl vaikų, su Dievo pagalba atėjusių į pasaulį. Jeigu reikia, ji pasirengusi atsisakyti asmeninio komforto ir pasikliauja Dievo apvaizda. Turėti didelę šeimą, jeigu tokia Dievo valia, reiškia pasidovanoti laimę, nepaisant klystančių liūdnojo hedonizmo skatintojų priešiškų teiginių.

Šv. Juozapo asmenybė Evangelijoje

Tiek šventasis Matas, tiek šventasis Lukas mums teigia, jog šventasis Juozapas kilo iš kilmingos giminės – Dovydo ir Saliamono, Izraelio karalių, namų. Jo protėvių praeitis nėra visiškai aiški. Nežinome, kuri iš dviejų Evangelijoje išrašytų genealogijų skirta Marijai, Jėzų pagimdžiusiai Motinai, o kuri Juozapui, Jėzaus tėvui pagal žydų įstatymą. Taip pat nežinome, ar šventasis Juozapas kilęs iš Betliejaus, kur jis per surašymą ėjo užsirašyti, ar iš Nazareto, kur gyveno ir dirbo.

Kita vertus, mes žinome, kad Juozapas nebuvo turtingas: jis buvo paprasčiausias darbininkas, kaip ir milijonai pasaulio žmonių. Jis dirbo varginantį ir kartu paprastą, savo luomui būdingą darbą, kurį pasirinko ir pats Dievas, prisiimdamas mūsų žmogiškąją prigimtį ir trisdešimt metų norėdamas gyventi taip, kaip ir mes visi.

Šventasis Raštas mums byloja, kad Juozapas buvo amatininkas. Kai kurie Bažnyčios Tėvai sukonkretina, jog jis buvo dailidė. Šventasis Justinas, kalbėdamas apie Jėzaus gyvenimą, sako, kad šis darė arklus ir pakinktus¹. Galbūt todėl remdamasis šiais žodžiais šventasis Izidorius iš Sevilijos padaro išvadą, kad Juozapas buvo kalvis. Šiaip ar taip, jis buvo įgudęs darbininkas, kuris daugelį metų triūsdamas ir prakaituodamas tarnavo drauge gyvenantiems bendrapiliečiams.

Evangelijoje Juozapas vaizduojamas kaip ori, gyvenimo sunkumų nebijanti asmenybė. Jis mokėjo drąsiai kovoti su iškilusiomis problemomis, tvarkytis sunkiomis situacijomis, galėjo atlikti, ko prašomas, ir visada veikė atsakingai ir iniciatyviai.

Nesutinku, kai šventasis Juozapas įprastai vaizduojamas kaip senukas – tokį vaizdavimą galėjo nulemti savaime nieko blogo neturįs ketinimas pabrėžti visišką Marijos skaistybę. Aš jį įsivaizduoju jauną, stiprų žmogų, galbūt keleriais metais vyresnį už Mergelę Mariją, tačiau sulaukusį brandos ir jėgų žydėjimo.

Kad gyventume skaistumo dorybe, neturime laukti senatvės, kai savaime apleidžia jėgos. Tyrumas kyla iš meilės, o jėga ir jaunystės linksmumas nėra kliūtis kilniai mylėti. Juozapas turėjo jauną širdį ir jauną kūną, kai vedė Mariją, kai sužinojo Jos dieviškos motinystės paslaptį, kai nuolat buvo su Ja, gerbdamas tą vientisumą, kurį Dievas panoro suteikti pasauliui, kaip dar vieną ženklą, kad Jis atėjo gyventi tarp savo kūrinių. Kas nepajėgia suprasti tokios meilės, beveik nieko neišmano apie tikrąją meilę, jam visiškai svetima pati krikščioniškos skaistybės prasmė.

Kaip jau kalbėjome, šventasis Juozapas buvo amatininkas iš Galilėjos, tiesiog žmogus, kaip ir daugelis kitų. Argi ko nors ypatingo buvo galima tikėtis iš gyvenimo tokiame užmirštame kaimelyje kaip Nazaretas? Nieko. Tik darbo. Kasdienio darbo ir nuolatinių jam skirtų pastangų. O pasibaigus dienai – tik mažos ir varganos pastogės pailsėti, kad atgautum jėgas kitos dienos darbams.

Hebrajiškai Juozapo vardas reiškia „Dievas suteiks daugiau“. Dievas suteikia netikėtas dimensijas šventam gyvenimui tų, kurie vykdo Jo valią. Ir Jis prideda vieną itin svarbų matmenį, suteikiantį prasmę viskam – būtent dieviškąjį matmenį. Nuolankų ir šventą Juozapo gyvenimą Jis papildė, jeigu galima taip pasakyti, Mergelės Marijos ir Jėzaus, mūsų Viešpaties, gyvenimu. Dievas yra nepralenkiamas savo dosnumu. Juozapas galėjo ir sau priskirti žmonos Marijos žodžius: quia fecit mihi magna qui potens est – didžių dalykų padarė man Visagalis, quia respexit humilitatem² – nes pažvelgė į mano menkumą.

Šventasis Juozapas tikrai buvo paprastas žmogus, kuriam Dievas patikėjo didžius dalykus. Kiekvieną savo gyvenimo akimirką jis vykdė tiksliai tai, ko iš jo norėjo Viešpats. Štai kodėl Šventajame Rašte Juozapas vadinamas „teisiu“³. Hebrajų kalba teisus žmogus reiškia gerą ir ištikimą Dievo tarną, tą, kuris pildo dieviškąją valią,⁴ arba tą, kuris yra garbingas ir geraširdiškas savo artimui⁵. Taigi teisus žmogus myli Dievą ir įrodo savo meilę Jam, laikydamasis Dievo įsakymų, visą gyvenimą atsiduodamas brolių ir artimųjų tarnystei.

Tikėjimas, viltis, meilė – tokie yra Juozapo ir visų krikščionių gyvenimo ramsčiai. Juozapo atsidavimas – tai ištikimos meilės, mylinčio tikėjimo ir pasitikinčios vilties pynė. Ši šventė yra gera proga ir mums atnaujinti savo įsipareigojimą iš Dievo gautam krikščioniškam pašaukimui.

Nuoširdžiai trokštant gyventi tikėjimu, meile ir viltimi, atnaujinti šį įsipareigojimą nereiškia vėl imtis to, kas buvo apleista. Kai iš tiesų gyvenama tikėjimu, meile ir viltimi, atnaujinimas tereiškia visišką atsidavimą į Dievo rankas, nepaisant asmeninių kalčių, nuopuolių ir silpnybių. Tai ištikimybės sutvirtinimas. Atnaujinti atsidavimą – tai atnaujinti ištikimybę, kurios iš mūsų nori Dievas, tai mylėti veiksmais.

Meilė turi tam tikrų privalomų ir savitų raiškos bruožų. Kartais kalbama apie meilę lyg ji būtų savęs patenkinimo impulsas arba paprasčiausia priemonė savanaudiškai realizuoti savo asmenybę. Tačiau tai nėra meilė. Tikroji meilė yra išėjimas iš savęs, savęs atidavimas kitiems. Meilė atneša džiaugsmą, tačiau to džiaugsmo šaknys slypi kryžiuje. Kol mes gyvename žemėje ir nesame pasiekę savo būsimojo laiko pilnatvės, niekuomet negalime patirti visiškos meilės be pasiaukojimo, be kančios. Tokia kančia pasidaro saldi ir meili, ji gilaus vidinio džiaugsmo šaltinis. Kartu tai autentiška kančia, nes ji pergali savanaudiškumą ir teikia supratimą, kad meilė yra visko, ką mes darome, pagrindas.