Punktų sąrašas

Tikėjimas ir protas

Maldos ir atgailos gyvenimas, dieviškosios vaikystės suvokimas padaro mus itin pamaldžiais krikščionimis, tarsi mažyčiais vaikais Dievo atžvilgiu. Tikėjimas yra vaikų dorybė. Kad vaikas visiškai atsiduotų tėvo globai, jam reikia būti ir jaustis mažu ir bejėgiu. Daug mąsčiau apie šį dvasinės kūdikystės gyvenimą, kuris neprieštarauja tvirtybei, nes reikalauja stiprios valios, užgrūdintos brandos, atviro ir tvirto charakterio.

Taigi, būkime pamaldūs, pamaldūs kaip vaikai, tačiau nebūkime it nemokšos. Todėl kiekvienas pagal savo galimybes turėtų rimtai ir giliai studijuoti tikėjimą, tai yra teologiją. Vadinasi, reikia ir vaikiško pamaldumo, ir tikros teologinės doktrinos.

Potraukis siekti teologinių žinių, perteikiančių tvirtą krikščionišką mokymą, pirmiausia kyla iš troškimo pažinti ir mylėti Dievą. Tuo pačiu metu jis kyla ir iš esminio tikinčios sielos troškimo suvokti tikrąją pasaulio – Kūrėjo kūrinio – prasmę. Kai kurie žmonės, monotoniškai tarškėdami it sugedusios plokštelės, stengiasi kurti bemaž įsivaizduojamą plyšį tarp tikėjimo ir mokslo, tarp žmogiškojo pažinimo ir dieviškojo apreiškimo. Tačiau toks neatitikimas galėtų kilti – ir vien tik išoriškai – dėl galimos terminų painiavos.

Jeigu pasaulis yra iš Dievo, jeigu Jis sukūrė žmogų pagal savo paveikslą bei panašumą⁴⁷ ir suteikė jam savo dieviškosios šviesos kibirkštį, mūsų žmogiškojo intelekto uždavinys turėtų būti atskleisti visų daiktų prigimtyje įkūnytą dieviškąją prasmę, net jeigu tai pasiekiama tik itin sunkiai. Tikėjimo šviesoje taip pat galime suvokti visų dalykų antgamtinę prasmę, atsirandančią iš mūsų pakylėjimo pagal Dievo malonės dėsningumus. Niekados nebijokime tobulinti žmogiškojo žinojimo, nes visos rimtos intelektinės pastangos yra nukreiptos į tiesą. O Kristus pasakė: Ego sum veritas⁴⁸ – Aš esu tiesa.

Krikščionis turi alkte alkti žinojimo. Viskas – nuo pačių abstrakčiausių dalykų iki paprastų praktinių darbų – gali ir turi vesti Dievo link. Juk nėra tokios žmogiškos veiklos, kuri negalėtų įgauti šventumo matmens, kuri nebūtų puiki proga tapti šventesniam ir bendradarbiauti su Dievu dėl kitų žmonių – savo bendradarbių – šventumo. Kristaus sekėjų šviesa neturi būti slepiama kur nors slėniuose, bet užkelta į kalno viršūnes, kad žmonės „matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“⁴⁹

Šitaip dirbti reikštų melstis. Šitaip mokytis – melstis. Taip tyrinėti – taip pat reikštų melstis. Mes visuomet darome tą patį, nes viskas gali būti malda, visokeriopa veikla gali ir turi mus vesti Dievo link, nuo ryto iki vakaro palaikyti mūsų santykius su Juo. Bet koks garbingas darbas gali būti malda, o visi malda paversti darbai ir yra apaštalavimas. Šitaip sieloje susikuria stipri ir paprasta gyvenimo vienovė.

Šventosios kunigystės sakramentu Dievas mūsų Tėvas kai kuriems ištikimiesiems suteikė galimybę nauju ir iš esmės neapibūdinamu Šventosios Dvasios patepimu įgyti neišdildomą sielos žymę, šitaip padarydamas juos panašius į Kunigą Kristų, kad jie galėtų veikti paties Jėzaus Kristaus, kaip savo Mistinio Kūno Galvos, vardu¹⁵. Šita tarnaujamoji arba hierarchinė kunigystė skiriasi nuo bendrosios tikinčiųjų kunigystės ne tiek laipsniu, kiek savo esme¹⁶. Pašventinti dvasininkai, pažymėti šia tarnaujamąja kunigyste, gali konsekruoti Kristaus Kūną ir Kraują, atnašauti Dievui Šventąją Auką, Atgailos sakramentu atleisti nuodėmes ir atlikti ganytojų misiją, mokydami tautas in iis quae sunt ad Deum¹⁷ – visko, kas susiję su Dievu, ir nieko daugiau.

Dėl to kunigas turi būti tik Dievo žmogus, atmetantis bet kokį troškimą būti pabrėžtinai svarbiu asmeniu tose srityse, kuriose kunigas nėra labai reikalingas. Kunigas nėra nei psichologas, nei sociologas, nei antropologas. Jis yra kitas Kristus, pats Kristus, kuris turi rūpintis savo brolių ir seserų sielomis. Būtų liūdna, jeigu kunigas manytųsi esąs dogmatinės ar moralinės teologijos ekspertas, bet remtųsi žiniomis žemiškųjų mokslų, kuriuos, jei jis tikrai yra atsidavęs ganytojo darbui, turėtų išmanyti tik mėgėjiškai. Antraip šitai rodytų lyg ir dvigubą – ir žmogiškų, ir teologinių mokslų – neišmanymą, net jei išmintingas jo tonas ir sugebėtų apgauti keletą naivių klausytojų ar skaitytojų.

Ne paslaptis, kad šiandien kai kurie dvasininkai, rodos, norėtų įkurti naują Bažnyčią. Šitaip elgdamiesi jie išduotų Kristų, nes kertinį dvasinį tikslą išgelbėti kiekvieną sielą pakeistų laikinais tikslais. Jeigu jie neatsispirtų šiai pagundai, tai nebevykdytų savo šventos misijos ir prarastų žmonių pasitikėjimą bei pagarbą. Be to, šitai nuniokotų Bažnyčią iš vidaus. Dar daugiau, neleistinai kišdamiesi į politinę krikščionių ir kitų žmonių laisvę, jie tik sėtų sumaištį visuomenėje ir darytųsi pavojingi. Kunigystė yra antgamtinio tarnavimo savo tikėjimo broliams sakramentas, o kai kurie, regis, mėgina paversti ją žemišku naujo despotizmo įrankiu.

Iškalbingas asmenų ir daiktų vertės matas yra Jėzus ant kryžiaus, kurio širdis sužeista iš meilės žmogui. Žodžiai čia nebereikalingi. Žmonės, jų laimė ir gyvenimas yra tokie svarbūs, kad pats Dievo Sūnus atiduoda save, norėdamas juos atpirkti, nuskaistinti ir pakylėti. „Kas gi nemylėtų taip sužeistos Širdies?“ – klausė viena kontempliatyvi siela. „Kas gi už meilę neatsilygintų meile? Kas gi neapglėbtų tokios tyros Širdies? Mes, sutverti iš kūno, už meilę atsilyginsime meile. Mes apkabinsime savo sužeistąjį, kuriam rankas ir kojas bedieviai pervėrė vinimis, sužeidė šoną ir Širdį. Melskimės, kad mūsų širdys susivienytų su Jo meile ir net pajustume ieties dūrį, nes mūsų širdis dar tebėra kieta ir surambėjusi“²⁴.

Tokias mintis, jausmus ir žodžius visais laikais Jėzui skyrė Jį mylinčios sielos. Jeigu norime suprasti šį kalbėjimą, jeigu iš tiesų norime pažinti žmogaus širdį, Kristaus Širdį bei Dievo meilę, reikia ir tikėjimo, ir nuolankumo. Būtent tokius visiems žinomus, tikėjimo ir nuolankumo kupinus žodžius mums paliko šventasis Augustinas: „Tu sutvėrei mus sau, o Viešpatie, ir mūsų širdys neturės ramybės, kol neras atilsio Tavyje.“²⁵

Kai žmogus nėra nuolankus, jis stengiasi padaryti Dievą priklausomą nuo savęs, bet ne dieviškuoju, Kristaus atvertu būdu: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas.“²⁶ Išdidus žmogus stengiasi įsprausti Dievo didybę į žmogiškus rėmus. Tuomet aklas, šaltas protavimas, atsiskyręs nuo tikėjimo daigą auginančio proto ar netgi nuo teisingai orientuotos, sugebančios džiaugtis ir mylėti išminties, ima stengtis racionaliai viską suvesti į savo siaurą žmogišką patirtį. Šitaip sumenkinama antgamtinė tiesa, o žmogaus širdis apsitraukia luobu, nebeleidžiančiu pajausti Šventosios Dvasios veikimo. Mūsų ribotas intelektas būtų visiškai prapuolęs, jeigu gailestingojo Dievo galia nesulaužytų mūsų menkystės. „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį.“²⁷ Šitaip siela vėl atgaus šviesą ir ims džiaugtis Šventojo Rašto pažadais.

„Aš tikrai žinau savo užmojį jums <...>, užmojį jūsų labui, o ne jūsų žalai!“²⁸ – štai Dievo pažadas, duotas per Jeremiją. Liturgija pritaiko šiuos žodžius Jėzui, nes per Jį aiškiai parodoma Dievo meilė mums. Jis neatėjo smerkti ir kaltinti dėl mūsų skurdumo ir menkumo. Jis atėjo mūsų išgelbėti, mums atleisti ir dovanoti, nešti mums ramybę ir džiaugsmą. Jeigu tik suprasime, kaip stebuklingai Dievas elgiasi su savo vaikais, mūsų širdys negalės nepasikeisti. Pamatysime atsiveriant absoliučiai naują, gilią, pilną prasmės ir šviesos panoramą.