Punktų sąrašas

Palankus metas

Exhortamur ne in vacuum gratiam Dei recipiatis¹¹ – norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui! Per šią Gavėnią mūsų sielose dieviškoji malonė gali išaugti, jeigu tik neužversime jai širdies durų. Turime būti tinkamai nusiteikę, iš tiesų norėti pasikeisti ir nežaisti su Dievo malone.

Nemėgstu kalbėti apie baimę, nes krikščionį skatina Dievo meilė, kurią mums parodė Kristus ir kuri moko mylėti visus žmones ir visa, kas sukurta. Tačiau reikia rimtai kalbėti apie atsakomybę. „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas“¹², – įspėja mus apaštalas Paulius.

Turime apsispręsti. Neišeina deginti dviejų žvakių, kaip, liaudiškai tariant, esame linkę daryti: vieną šventajam Mykolui, kitą – velniui. Žvakę, deginamą velniui, reikia užpūsti: savo gyvenimu turime visiškai atsiduoti Dievo tarnybai. Jeigu mūsų noras šventėti nuoširdus, jeigu pakankamai nuolankiai atsiduodame į Dievo rankas, judėsime pirmyn, nes Dievas visuomet pasirengęs suteikti savo malonę, ypač šiuo metu. Malonę iš naujo atsiversti ir sustiprinti krikščioniškąjį gyvenimą. Negalime žvelgti į šią Gavėnią vien kaip į eilinį liturginį ciklą. Tai unikalus dieviškosios pagalbos laikas: turime ją priimti. Jėzus eina pro šalį ir tikisi esminio mūsų pasikeitimo būtent šiandien, būtent dabar.

Ecce nunc tempus acceptabile, ecce nunc dies salutis¹³ – štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena. Vėl girdime gerąjį Ganytoją švelniai mus kviečiantį: Ego vocavi te nomine tuo.¹⁴ Kiekvieną iš mūsų Jis šaukia vardu. Taip kreipiasi tik tie, kurie labai myli. Jėzaus švelnumas mums yra nenusakomas žodžiais.

Kartu pagalvokime apie Jėzaus meilės mums stebuklą. Viešpats ateina mūsų pasitikti, Jis laukia mūsų taip, kad negalime Jo nepamatyti. Jis pašaukia kiekvieną asmeniškai. Jis kalba apie mūsų reikalus, kurie taip pat yra ir Jo reikalai. Jis žadina mūsų sąžinę atgailauti ir dosniai atveria ją, įspausdamas sielose ištikimybės troškimą bei norą būti Jo mokiniais. Pakanka išgirsti šiuos nuoširdžius malonės žodžius, skambančius kaip mylintis priekaištas, kad iškart suprastume, jog Viešpats nepamiršo mūsų per visą tą laiką, kai dėl savo kaltės į Jį nekreipėme dėmesio. Kristus myli mus visus neišsemiamu Jo dieviškosios širdies švelnumu.

Žiūrėkite, kaip atkakliai Jis kartoja: „Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną.“¹⁵ Kadangi Jis šaukia tave, pažada tau šlovę, savo meilę ir tau ją atiduoda tinkamu metu, tai susimąstyk ir tu. Ką duosi Viešpačiui? Kaip tu rengiesi atsiliepti? Kaip atsiliepsi į šią išeinančią mūsų pasitikti Jėzaus meilę?

Ecce nunc dies salutis – išsigelbėjimo diena yra čia pat. Mus pasiekė gerojo Ganytojo kvietimas: ego vocavi te nomine tuo – pašaukiau tave vardu. Kadangi už meilę atsilyginama meile, turime atsiliepti: ecce ego quia vocasti me¹⁶ – štai aš, nes mane pašaukei. Nutariau neleisti šiai Gavėniai išnykti tarsi lietaus lašams ant akmenų, nepaliekant jokio pėdsako. Leisiuosi jos permerkiamas ir perkeičiamas. Atsiversiu, vėl kreipsiuosi į Viešpatį ir mylėsiu Jį taip, kaip Jis nori būti mylimas.

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.“¹⁷ Šventasis Augustinas komentuoja: „Ar dar lieka tavo širdyje vietos savimeilei? Kas lieka iš jūsų sielos, iš jūsų proto? Viešpats reikalauja visko. Tas, kuris tave sukūrė, reikalauja atsiduoti visiškai.“¹⁸

Mes, krikščionys, nešiojamės didįjį malonės lobį moliniuose induose¹⁶. Dievas patikėjo savo dovanas silpnai ir trapiai žmogiškai laisvei. Nors Dievas tikrai padeda, geidulingumas, patogumų pomėgis ir išdidumas neretai skatina mus atmesti Jo malonę ir pulti į nuodėmę. Daugiau kaip dvidešimt penkerius metus, kai kalbu „Tikiu į Dievą Tėvą“, patvirtindamas savo tikėjimą Bažnyčios dieviškumu, kartoju žodžius: „vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę“. Ir neretai dar priduriu: „nepaisant visko“. Kai užsiminus apie šį įprotį manęs paklausia, kodėl taip darau ir ką tai reiškia, atsakau: „Galvoju apie tavo ir savo nuodėmes.“

Nors tokia yra tikrovė, bet ji anaiptol nesuteikia teisės, žvelgiant išimtinai žmogišku žvilgsniu, nei smerkti, nei teisti Bažnyčios, nepaisyti Jos teologinio matmens. Juk nedera spręsti apie Bažnyčią vien remiantis didesniais ir mažesniais kai kurių krikščionių nuopelnais arba jų klaidomis. Toks vertinimas būtų labai paviršutiniškas. Bažnyčioje visų svarbiausia yra ne žmonių veikla, bet Dievo veikimas. Tarp mūsų esantis Kristus – štai kas yra Bažnyčia. Ji yra Dievas, kuris prisiartina prie žmonių ir juos gelbėja, kuris kviečia juos apreiškimu ir šventina savo malone, kuris palaiko nuolatine pagalba didesniuose ir mažesniuose kasdienio gyvenimo mūšiuose.

Gal vieną dieną neteksime pasitikėjimo kitais žmonėmis, gal būsime priversti pernelyg nepasikliauti netgi savimi, gal kiekvieną dieną baigsime tikros ir nuoširdžios atgailos aktu – mea culpa. Tačiau abejoti Bažnyčia neturime teisės. Abejoti Jos dieviška kilme, Jos mokymo ir mus gelbstinčių sakramentų veiksmingumu – tai tolygu nepasitikėti pačiu Dievu, tolygu netikėti Šventosios Dvasios veikimo tikrumu.

„Prieš Kristaus nukryžiavimą, – rašo šventasis Jonas Auksaburnis, – nebuvo jokio susitaikymo. Ir kol nebuvo susitaikymo, Šventoji Dvasia nebuvo siunčiama. Šventosios Dvasios nebuvimas buvo Dievo pykčio ženklas. Dabar, kai matote Ją visoje pilnatvėje, neabejokite susitaikymu. O jeigu žmonės paklaustų, kur yra Šventoji Dvasia dabar? Buvo galima kalbėti apie Jos buvimą, kai vyko stebuklai, kai mirusieji buvo prikeliami ir raupsuotieji pagydomi. Tačiau kaip mums įsitikinti, kad Ji iš tikrųjų yra čia ir dabar? Nesijaudinkite. Aš jums įrodysiu, kad Šventoji Dvasia yra tarp mūsų ir dabar <...> Jeigu nebūtų Šventosios Dvasios, mes nesugebėtume pasakyti: ‚Jėzus yra Viešpats‘,– nes nei vienas negali Jėzaus pavadinti Viešpačiu, jei Šventoji Dvasia nepaskatina (1 Kor 12, 13). Jeigu nebūtų Šventosios Dvasios, mes nepajėgtume pasitikėdami melstis. Nes kai meldžiamės, mes sakome: ‚Tėve mūsų, kuris esi danguje‘ (Mt 6, 9). Jeigu nebūtų Šventosios Dvasios, mes negalėtume Dievo pavadinti savo Tėvu. Iš kur mes tai žinome? Todėl, kad apaštalas moko mus: ‚O kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: Aba, Tėve!‘“(Gal 4, 6). Kai Dievą vadinate Tėvu, prisiminkite, kad tai Dvasia savo veikimu jūsų sieloje davė jums šitą maldą. Jeigu Šventoji Dvasia nesireikštų, Bažnyčioje nesurastume nei išminties, nei žinojimo žodžio, nes parašyta: ‚Dvasia suteikia išminties žodį‘ (1 Kor 12, 8). Jeigu Šventoji Dvasia nedalyvautų, Bažnyčia neegzistuotų. Tačiau Bažnyčia egzistuoja, taigi nėra abejonės dėl Šventosios Dvasios buvimo.“¹⁷

Nepaisant visų pasitaikančių žmogiškų trūkumų, tvirtinu, jog Bažnyčia yra Dievo buvimo pasaulyje ženklas ir tam tikra prasme – nors ne taip griežtai, kaip Bažnyčios nusakytu septynių Naujojo Įstatymo sakramentų požiūriu, – universalus sakramentas. Būti krikščioniu reiškia būti atgimusiam iš Dievo ir pasiųstam žmonėms skelbti išgelbėjimo naujienos. Jeigu turėtume tvirtą ir gyvą tikėjimą, jeigu drąsiai skelbtume Kristų kitiems, savo akimis pamatytume vykstant tokius pačius stebuklus, kaip ir apaštalų laikais.

Aklieji žmonės, praradę gebėjimą žvelgti į dangų ir kontempliuoti nuostabius Dievo darbus, šiandien irgi atgauna regėjimą. Luoši ir raiši, supančioti savo aistrų ir nustoję mylėti, atgauna laisvę. Kurtieji, nenorėję girdėti ir pažinti Dievo, atgauna klausą. Nebyliai, nenorėję pripažinti savo nuosmukio, pradeda kalbėti. O dėl nuodėmės mirusieji prisikelia naujam gyvenimui. Dar kartą matome, kad „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją“¹⁸. Kaip ir pirmieji krikščionys, džiūgaujame, gėrėdamiesi Šventosios Dvasios galia ir Jos veikimo vaisiais, pasireiškiančiais kūrinių protuose bei jų valioje.

Dabartinis mūsų gyvenimas yra ribotas dėl nuodėmės poveikio. Nepaisydami šito, mes, krikščionys, ypač aiškiai suvokiame savo dieviškąją įsūnystę, visišką laisvę dalyvauti savo Tėvo reikaluose ir nuolat džiaugtis, nes niekas iš mūsų negali atimti vilties.

Visa tai patiriama, žavintis didingais ir gražiais šios žemės dalykais, branginant kūrinijos turtingumą ir jos gėrį, mylint visomis jėgomis bei tyrumu, kuriam ir sukurta žmogiška širdis. Šitaip liūdesys dėl nuodėmės nevirsta karčia neviltimi arba išdidžia puikybe, nes atgaila ir mūsų žmogiško silpnumo pažinimas vėl padeda trokšti tapatintis su atperkančiu Kristumi, vis giliau vienytis su kitais žmonėmis. Ir tuomet mes, krikščionys, tikrai patiriame Šventosios Dvasios jėgą taip, kad net ir nesėkmės mūsų pačių nenusmukdo. Greičiau jos dar kartą kviečia pradėti iš naujo ir vėl būti ištikimais Kristaus liudytojais visose pasaulio kryžkelėse. Nors ir turime silpnybių, kurios iš tiesų tėra tik maži pralaimėjimai, nesukeliantys sieloje sąmyšio, tokiais Kristaus liudytojais galime būti. Ir net jeigu pasitaikytų didelių nuodėmių, Atgailos sakramentas, išgyventas su tikru gailesčiu, įgalina mus susitaikyti su Dievu ir vėl tapti gerais Jo gailestingumo liudininkais.

Taip trumpai būtų galima apibūdinti krikščioniško tikėjimo turtingumą. Tačiau vargu ar įmanoma žmonių kalba išreikšti tai, kaip Šventoji Dvasia vadovauja mums. Todėl norėčiau šį savo pamokymą baigti Sekminių liturginio himno kreipiniu. Šis kreipinys skamba kaip visos Bažnyčios nepaliaujamo prašymo aidas:

„O Dvasia, Viešpatie, nuženk,

savųjų sielose gyvenk,

pripilk malonių iš dangaus

krūtinę tikinčio žmogaus.

<…>

Mums Dievą Tėvą leisk pažinti,

jo Sūnų amžiną pamilti.

Dvasia Tu meilės jų bendros –

Tave tikėsim visados.“³⁸