Punktų sąrašas

Negalime neigti, kad dar daug ką reikia padaryti. Kartą – galbūt žvelgdamas į subrendusių kviečių laukus – Jėzus tarė savo mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“²⁴ Dabar, kaip ir tada, trūksta darbininkų, kurie pakęstų „dienos ir kaitros naštą“²⁵. O jeigu mes, darbininkai, nebūsime ištikimi, įvyks tai, apie ką kalbėjo pranašas Joelis: „Laukai nuniokoti, gedi žemė, nes javai sunaikinti, naujo vyno nebuvo, aliejus išseko. Baisėkitės, jūs artojai, aimanuokite, vynininkai, kviečių ir miežių, nes laukų derlius pražuvo.“²⁶

Nebus jokio derliaus, jeigu nebūsime pasirengę nuolat nesavanaudiškai dirbti, galbūt be galo ilgai ir vargingai: išarti žemę, pasėti sėklas, išravėti piktžoles, prinokinti ir iškulti. Dievo karalystė kuriama istorijoje ir laike. Viešpats patikėjo šią užduotį kiekvienam iš mūsų, ir nė vienas negali jaustis nuo jos atleistas. Šiandien, matydami ir adoruodami Kristų Eucharistijoje, prisiminkime, kad dar ne metas ilsėtis, darbo diena dar tęsiasi.

„Patarlių knygoje“ rašoma: „Kas dirba savo žemę, turės duonos iki soties.“²⁷ Pritaikykime šį pasakymą savo dvasiniam gyvenimui. Jeigu nedirbsime Dievo žemės, nebūsime ištikimi savo dieviškos tarnystės kitiems misijai, nepadėsime kitiems pažinti Kristaus, bus labai sunku suprasti, kas yra eucharistinė Duona. Niekas nevertina to, kas nekainuoja pastangų. Kad vertintume ir mylėtume Šventąją Eucharistiją, turime sekti Jėzaus keliu: turime būti lyg tas grūdas, turime numirti sau ir prisikelti pilni gyvenimo, nešdami gausų derlių – šimteriopą derlių!²⁸

Kristaus kelią galima apibūdinti vienu žodžiu: mylėti. Mylėti – tai turėti didžiulę širdį, dalytis aplinkinių rūpesčiais, mokėti atleisti ir suprasti. Turime aukotis kartu su Jėzumi už visas sielas. Jeigu mylėsime Kristaus širdimi, išmoksime tarnauti kitiems ir su meile, atvirai ginsime tiesą. Jeigu norime šitaip mylėti, kiekvienas iš savo gyvenimo turime išrauti viską, kas kliudo gyventi Kristaus gyvenimą. Turime išrauti prisirišimą prie patogumų, pagundą elgtis savanaudiškai, polinkį nuolat būti dėmesio centre. Tik patys gyvendami Kristaus gyvenimą, galime jį perteikti kitiems. Tik išgyvendami kviečio grūdo mirtį, galėsime dirbti pasaulio širdyje, keisti jį iš vidaus, daryti jį vaisingą.

Pažinti Jėzaus Kristaus Širdį

Privalau tarti keletą žodžių, dėl ko man skaudu ir dėl ko kyla ryžtas veikti. Tai žmonės, kurie dar nepažįsta Kristaus, dar neturi nė menkiausios nuojautos apie laimę, laukiančią mūsų danguje. Jie vaikšto po pasaulį tarsi neregiai, siekdami sau tariamo džiaugsmo, ar pasiklysta keliuose, kurie juos tolina nuo tikrosios laimės. Gerai suprantame apaštalo Pauliaus jausmą, apėmusį jį tą naktį Troados mieste, kai sapne „jam pasirodė makedonietis, kuris maldavo: ‚Ateik į Makedoniją ir padėk mums!‘ Po šio regėjimo mes (tai buvo Paulius ir Timotiejus) nedelsdami nutarėme keliauti į Makedoniją, įsitikinę, jog Dievas mus pašaukė skelbti jiems Evangelijos.“⁹

Ar jūs taip pat jaučiate, kad Dievas mus šaukia ir per visus įvykius bei aplinkybes ragina skelbti Gerąją Jėzaus Naujieną? Bet kartais mes, krikščionys, nebranginame savo pašaukimo, gaištame laiką ginčams, pasiduodame paviršutiniškumui ir pavydui. Arba, kas dar blogiau, neteisingai piktinamės, jog kiti krikščionys kitaip nei mes supranta kai kuriuos tikėjimo aspektus ar įgyvendina skirtingas pamaldumo praktikas. Užuot patys stengęsi tinkamai praktikuoti tikėjimą, tokie žmonės ima visa kritikuoti bei griauti. Krikščionių gyvenime randame ne vieną trūkumą. Bet tai, kas svarbiausia, nesame mes ir mūsų trūkumai, nes vienintelė vertybė yra Jis, Jėzus. Todėl turime kalbėti apie Kristų, o ne apie save pačius.

Šios ką tik išsakytos mintys kilo atsiliepiant į nepagrįstus pastebėjimus, jog dabar radosi atsidavimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai krizė. Jokios krizės nėra ir negali būti, nes tikrasis atsidavimas buvo ir tebėra gyva, žmogiškosios bei antgamtinės prasmės pilna nuostata. Šitokio atsidavimo vaisiai buvo ir tebėra atsivertimas, pasiaukojimas, Dievo valios vykdymas bei tikras meilės išganymo slėpinio supratimas.

Visai kas kita yra bevertės jausmingumo išraiškos, stokojančios doktrininio gylio ir tereiškiančios paviršutinišką maldingumą. Man irgi nepatinka tos nusaldintos statulėlės ar per saldus Švenčiausiosios Jėzaus Širdies vaizdavimas, kuris negali pamaldžiai nuteikti sveikai mąstančius ir antgamtinį požiūrį turinčius krikščionis. Tačiau būtų nelogiška tokį netikusį vaizdavimą, kuris anksčiau ar vėliau savaime išnyks, paversti doktrinos ar teologijos problema.

Jeigu atsidavimo krizė yra, tai ji kyla širdyse tų žmonių, kurie dėl savo trumparegystės, egoizmo ir siauro požiūrio nesugeba suvokti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus meilės gelmės. Nuo to laiko, kai šventoji Bažnyčia įsteigė šiandienos šventę, šventų Mišių liturgija, pasitelkdama šventojo Pauliaus skaitinį, ugdo tikrą maldingumą ir pateikia ištisą kontempliatyvaus gyvenimo programą, apimančią pažinimą ir meilę, maldą ir elgseną. Šioji programa prasideda Jėzaus Širdies garbinimu. Pats Dievas per apaštalo lūpas mus kviečia eiti šiuo keliu, „kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės“¹⁰.

Dievo pilnatvė mums apsireiškia ir atsiskleidžia Kristuje, Kristaus meilėje, Kristaus Širdyje. Nes tai yra Širdis To, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“¹¹. Taigi jeigu išleisime iš akių šį didžiulį Dievo sumanymą, kuris meilės srautu pasaulyje liejasi per įsikūnijimą, atpirkimą ir Šventosios Dvasios atsiuntimą, nebesuvoksime visų Viešpaties Širdies subtilybių.

Tikrasis atsidavimas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai

Įsisąmoninkime visą prasmę, kurią išreiškia šie žodžiai: Švenčiausioji Jėzaus Širdis. Kalbėdami apie žmogaus širdį, nepaisome tik jausmų, bet pabrėžiame visą mylintį ir su kitais bendraujantį asmenį. Tam, kad suvoktume dieviškuosius dalykus, Šventasis Raštas kalba žmonėms priimtinu būdu apie širdį, kuri yra minčių, žodžių ir veiksmų sintezė bei jų šaltinis, išraiška ir galutinis pagrindas. Kitais žodžiais tariant, žmogus vertas tiek, kiek verta jo širdis.

Širdžiai priklauso džiaugsmas – „mano širdis džiūgaus, nes tu mane išgelbėsi“¹²; atgaila – „lyg vaškas mano širdis, ištirpusi krūtinėje“¹³; taip pat šlovė Dievui – „širdis man tvinsta kilniais žodžiais“¹⁴; apsisprendimas klausyti Viešpaties – „ištikima mano širdis, Dieve“¹⁵; meilės kupinas budėjimas – „aš miegojau, bet mano širdis budėjo“¹⁶; abejonės ir baimė – „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane!“¹⁷ Širdis ne tik jaučia, bet ir pažįsta bei supranta. Dievo įsakymas priimtas širdyje¹⁸ ir joje įrašytas išsilaiko¹⁹. Šventasis Raštas taip pat priduria: „burna kalba tai, ko pertekusi širdis.“²⁰ Viešpats priekaištavo vienam iš rašto aiškintojų: „Kam taip piktai mąstote savo širdyje?“²¹ Ir apibendrindamas visas žmogui įmanomas nuodėmes Jėzus sakė: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai.“²²

Kalbėdamas apie širdį, Šventasis Raštas nesieja jos su kokiu nors greit praeinančiu, linksmu ar ašaringu jausmu. Širdis čia reiškia asmenį, kuris visas – su siela ir kūnu – kreipiasi į tai, ką laiko esant gera, kaip nurodo pats Jėzus: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.“²³

Taigi, kalbėdami apie Jėzaus Širdį, pabrėžiame Dievo meilės tikrumą ir Jo atsidavimą mums. Rekomenduodami pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai, patariame kreiptis į visa apimantį Jėzų, į savo maldą įtraukiant visą „aš“ – sielą, jausmus ir mintis, žodžius ir veiksmus, darbus ir džiaugsmus.

Štai ką reiškia tikras pamaldumas Jėzaus Širdžiai – tai Dievo ir savęs pažinimas. Tai yra žiūrėjimas į Jėzų ir kreipimasis į Jį, leidžiant Jam paraginti, mokyti ir vadovauti. Paviršutiniškas Jėzaus Širdies pamaldumas būdingas tik žmogui, neįstengiančiam įsigilinti į įsikūnijusio Dievo tikrovę.

Jeigu nesimokysime iš Jėzaus, niekada nemylėsime. Jeigu galvotume, kaip kartais pasitaiko, kad švarios, Dievo vertos širdies išsaugojimas reiškia „niekur jos neįpainioti ir neužkrėsti“ žmogiškais jausmais, taptume nejautrūs kitų žmonių skausmui. Tuomet sugebėtume mylėti tik „oficialia meile“, tokia sausa ir tokia nejautria. Šioji nebūtų tikroji Jėzaus Kristaus meilė, jungianti žmogišką meilę ir šilumą. Tai sakydamas, nepropaguoju klaidingų teorijų – tų apgailėtinų išsisukinėjimų, vedančių širdis nuo Dievo į nuodėmę ir į prapultį.

Šios šventės proga turėtume prašyti Viešpaties suteikti širdį, pajėgiančią suprasti kitų žmonių skausmą. Tik tokia širdimi galėsime suvokti, kad tikrasis šį gyvenimą lydintis ir kartais labai slegiantis kančių nuraminimas yra dieviškoji meilė – šis tikras meilės balzamas. Kitokio pobūdžio paguoda vargu ar turėtų bent laikiną raminamąjį poveikį. Greičiau ji širdyje neišvengiamai paliktų tik kartėlį ir nusivylimą.

Jeigu norėsime padėti kitiems, pabrėžiu, turėsime juos mylėti, apgaubdami supratimu, atsidavimu, švelnumu ir savanorišku nuolankumu. Tuomet suvoksime, kodėl mūsų Viešpats visą įstatymą apibendrino šiuo dvigubu įsakymu, kuris praktiškai yra vienas: mylėk Dievą ir mylėk savo artimą visa širdimi³⁴.

Galbūt dabar manote, jog krikščionys – ne kas kitas, bet tu ir aš – paprasčiausiai užmiršta pareigą mylėti. Galbūt jūs prisimenate visas dar neatitaisytas skriaudas, vis dar pasitaikantį tiesos iškraipymą, iš kartos į kartą perduodamą ir nepanaikinamą nelygybę.

Negaliu ir neprivalau pasiūlyti konkretaus būdo, kaip spręsti šias problemas. Tačiau mano, kaip Jėzaus Kristaus kunigo, pareiga yra priminti jums, ką sako Šventasis Raštas. Apmąstykite teismo sceną, kurioje Jėzus pats paaiškina: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs ir manęs nepagirdėte <...>, nuogas – neaprengėte.“³⁵

Žmogus ar visuomenė, nereaguojanti į kančias ir neteisybes, visai nesistengianti jų sumažinti, tebėra labai toli nuo Kristaus Širdies meilės. Visi krikščionys, pripažįstantys nuomonių įvairovę, yra visiškai laisvi įvairiais protingais būdais ieškoti sprendimų ir juos rasti, bet pirmiausia jie turi trokšti tarnauti žmonijai. Kitaip jų krikščioniškumas netaps Jėzaus Žodžiu ir Gyvenimu; tai būtų veidmainystė Dievo ir žmogaus atžvilgiu arba dar daugiau – tiesiog apgavystė.

Jo karaliavimas mūsų sieloje

Mūsų Viešpatie ir mūsų Dieve: koks didis Tu esi! Tu suteiki mūsų gyvenimui antgamtinę prasmę ir rodai dieviškąjį gailestingumą. Savo Sūnaus meile Tu įkvepi mus visomis jėgomis, visa siela ir kūnu tarti: Oportet illum regnare! Ir tai darome, nepaisydami savo silpnybių, nes Tu žinai, kad esame iš molio nulipdyti kūriniai. Vaje, kokie kūriniai! Ne tik mūsų kojos³³, bet ir širdis, ir galva taip pat iš molio. Vien dėl Tavęs pajuntame dievišką virpulį.

Kristus pirmiausia turi karaliauti mūsų sielose. Tačiau ką atsakytume, jei Jis paklaustų: „Ką gi tu darai, kad Aš įsiviešpataučiau tavo sieloje?“ Atsakyčiau: pirmiausia reikia gausios Jo malonės. Tik šitaip kiekvienas mano širdies tvinksnis ir kiekvienas atodūsis, pats nereikšmingiausias žvilgsnis, paprasčiausias žodis ar jausmas virs hosanna Kristui Karaliui.

Turime būti nuoseklūs, jeigu tikrai stengiamės, kad Kristus karaliautų. Visų pirma, turime atiduoti Jam savo širdį. Nepadarius to, kalbėti apie Kristaus Karalystę būtų visiškai tuščias ir bergždžias dalykas. Tokios kalbos neturėtų jokio krikščioniškai realaus pagrindo. Tai tarsi rodyti neegzistuojančio tikėjimo regimybę. Tuomet, siekdami žmogiškos naudos, piktnaudžiautume Dievo vardu.

O jeigu Jėzaus karaliavimas mano ir tavo sieloje reikštų, kad Jis iš anksto turėtų joje rasti tobulą vietą, tada tikrai būtų pagrindo pulti į neviltį. Tačiau „nebijok, Siono kalno dukra: štai atvyksta tavo karalius, jis joja ant asilaičio“³⁴. Matote? Jėzui ir vargingas gyvulėlis gali atstoti sostą. Nežinau, kaip jūsų, bet manęs nežemina tas pripažinimas, kad Viešpaties akyse esu nešulinis gyvulys: „<...> tavo akyse buvau labai kvailas, kaip koks keturkojis – nesupratingas. Bet aš visuomet su tavimi būti noriu, laikai tu mane paėmęs už rankos“³⁵ ir už apynasrio. Pamėginkime prisiminti, kaip atrodo asilas, ypač dabar, kai jų mažai belikę. Ne koks senas, užsispyręs ir piktas, kuris įspirs jums, kai nesitikėsite, bet jaunas, su stačiomis kaip antenos ausimis. Jis minta liesu ėdesiu, sunkiai dirba ir bėgioja ryžtingais bei linksmais žingsneliais. Yra šimtai gražesnių, sumanesnių ir stipresnių gyvulių. Tačiau Kristus pasirinko asilą triukšmingai sveikinančioms minioms pasirodyti kaip karalius. Nes Jėzui yra svetimas gudrus išskaičiavimas, šaltų širdžių žiaurumas, patrauklus, bet tuščias grožis. Jam patinka jaunos širdies linksmumas, paprastas žingsnis, nuoširdus balsas, šviesios akys, dėmesys Jo šiltam žodžiui ir patarimui. Štai kaip Jis karaliauja sieloje.