Punktų sąrašas
Šiandien, per Kristaus Kūno šventę, drauge apmąstysime mūsų Viešpaties meilės gelmes – meilės, dėl kurios Jis liko su mumis, pasislėpęs Švenčiausiojo Sakramento pavidalu. Rodos, beveik fiziškai galime girdėti, kaip Jis moko minią: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą.“1
Ši scena kartojasi ir dabar. Dieviškasis sėjėjas tebesėja ir šiandien. Gelbėjimo darbas tebevyksta ir Viešpats nori jį atlikti per mus. Jis nori, kad krikščionys Jo meilei atvertų visus žemės kelius. Jis kviečia skleisti dieviškąją naujieną ir mokymu, ir pavyzdžiu tolimiausiuose žemės kampeliuose. Jis prašo mūsų, kad, būdami tiek bažnytinės, tiek pasaulietinės visuomenės nariai, kiekvienas būtume kitas Kristus, kad pašventintume kasdienį profesinį darbą ir turimas pareigas.
Jeigu apsidairysime aplink, jeigu pažvelgsime į Dievo sukurtą ir todėl mūsų mylimą pasaulį, pamatysime, jog palyginimas yra teisingas. Jėzaus Kristaus žodis yra vaisingas, jis daugelyje sielų sužadina norą aukotis ir kviečia į ištikimybę. Tų, kurie tarnauja Dievui, gyvenimas ir elgesys pakeitė istoriją. Net daugelis tų, kurie nepažįsta mūsų Viešpaties, galbūt nesąmoningai vadovaujasi krikščionybės kildinamais idealais. Taip pat matome, jog kartais sėklos krenta į bevaisę žemę arba tarp dyglių ir usnių – tai reiškia, kad kai kurios širdys užsiveria tikėjimo šviesai. Taikos, susitaikymo ir brolybės idealai plačiai skelbiami ir pripažįstami, bet pernelyg dažnai jie netampa realybe. Kai kurie žmonės bergždžiai stengiasi nuslopinti Dievo balsą. Jie bando jį užgniaužti grubia jėga arba kitu – tylesniu, bet turbūt ir žiauresniu metodu – dvasią bukinančiu abejingumu.
Naujasis gyvenimas
Štai paprasta ir drauge didinga Naujojo Testamento įsteigimo akimirka. Jėzus išsklaido Senojo Įstatymo struktūrą ir Pats tampa mūsų maldos ir gyvenimo turiniu.
Tiesiog įsigilinkite į džiaugsmą, besiliejantį iš šiandienos liturgijos: „Tegul himnas būna aiškus, stiprus ir džiaugsmo pilnas.“5 Štai didžiulė krikščioniška šventė, skelbianti naują erą: „Senoji Pascha (žydų Velykos) pasibaigė; ima veikti naujasis laikas. Sena tampa nauja, tiesa šešėlius sklaido, o auštanti diena sugriauna naktį.“6
Meilės stebuklas! „Tai iš tikro Dievo vaikų duona“7. Jėzus, Pirmgimis, amžinojo Tėvo Sūnus, atsiduoda maisto pavidalu. Tas pats Jėzus, mus stiprinantis čia, mūsų laukia ir danguje kaip „savo svečių, bendrapaveldėtojų ir draugų“8, nes „tie, kurie maitinasi Kristumi, mirs žemiškąja laikina mirtimi, bet gyvens amžinai, kadangi Kristus yra neprarandamas“9.
Krikščioniui, randančiam nusiraminimą galutinėje Eucharistijos manoje, amžinoji laimė prasideda jau dabar. Senoji tvarka pradingo. Atsižadėkime to, kas sena, kad visa taptų nauja: „mūsų širdys, mūsų žodžiai ir mūsų veiksmai“10.
Tai ir yra Geroji Naujiena. Ji nauja ir gera, nes skelbia tokią gilią meilę, apie kokią nė nesapnavome. Ji yra gera naujiena, nes nėra nieko geresnio, kaip glaudžiai susivienyti su Dievu, didžiausiu visko Gėriu. Ji – Geroji Naujiena, nes neišreiškiamu būdu mums leidžia pajausti amžinybę.
Kristaus Kūno šventės metu visose pasaulio miestų ir kaimų procesijose krikščionys iškilmingai lydi savo Viešpatį. Pasislėpęs Ostijoje Jis eina per gatves ir aikštes taip, kaip ir gyvendamas žemėje. Jis sutinka tuos, kurie nori Jį pamatyti, Jis atsiveria tiems, kurie Jo net neieško. Taip Jis apsireiškia saviesiems. O kaip į šį Mokytojo kvietimą atsiliepti mums?
Išoriniai meilės ženklai turi kilti iš širdies ir vėliau pasireikšti krikščioniško gyvenimo liudijimu. Jeigu atsinaujinome priimdami Viešpaties Kūną, turime tai įrodyti darbais. Tebūna mūsų mintys nuoširdžios – pilnos ramybės, atsidavimo ir tarnystės. Tegu mūsų žodžiai būna teisingi, aiškūs bei tikslūs, tepajėgia jie nuraminti ir padėti, o ypač kitus apšviesti Dievo šviesa. Te mūsų veiksmai būna nuoseklūs ir vaisingi: teskleidžia jie bonus odor Christi15 – mielą Kristaus kvapsnį, primenantį Jo elgesį bei gyvenimo būdą.
Kristaus Kūno procesija neša Jėzų į visus pasaulio didmiesčius ir miestelius. Tačiau šis veiksmas negali būti vienadienis dalykas, tarsi tik koks išgirstas ir greit užmirštas garsas. Toji Jėzaus eisena mūsų tarpe primena, kad savo Viešpatį turime atrasti įprastoje kasdienėje veikloje. Drauge su šia iškilminga ateinančio ketvirtadienio* procesija turi žingsniuoti ir nepriekaištingas, tylus kiekvieno paprasto krikščionio gyvenimas. Būdamas žmogus tarp žmonių, krikščionis turi tikėjimo dovaną ir dievišką misiją veikti, kad atnaujintų žinią apie mūsų Viešpaties buvimą žemėje. Nesame be trūkumų, darome klaidų ir įpuolame į nuodėmes. Bet Dievas yra su mumis, todėl turime būti pasiruošę, kad Jis su mūsų pagalba ir toliau tęstų savo žingsniavimą tarp žmonių.
Prašykime tad mūsų Viešpatį padaryti, kad būtume Eucharistijos sielos, kad mūsų santykiai su Juo visiems teiktų džiaugsmą, ramybę ir teisingumo troškimą. Šitaip padėsime kitiems pažinti Kristų ir padaryti Jį visų žmogiškų veiksmų centru. Ir šitaip bus įvykdytas Jėzaus pažadas: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“16
Devintinių Mišių Sekvencija Lauda Sion („Nuo saulėtojo Siono“): Sit laus plena, sit sonora, sit iucunda, sit decora mentis iubilatio. Lietuviška versija: „Ir todėl giesmė džiaugsminga, iškilni, giliai prasminga šviesą pažeria mintims.“
Ten pat. Novum Pascha novae legis Phase vetus terminat./ Vetustatem novitas, umbram fugat veritas, noctem lux eliminat. „Naujo amžiaus atėjimas, naujo priesako skelbimas užbaigė senus laikus/ Vietoj atvaizdo – tikrovė, vietoj praeities – naujovė, tarsi saulė po nakties.“
Ten pat. Ecce panis angelorum, factus cibus viatorum: vere panis filiorum. „Angelų šlovingą duoną, mylimiems vaikams malonę, duoda vargšams į kelionę.“
Ten pat. Tuos ibi comensales, cohaeredes et sodales, fac sanctorum civium. „amžinon puoton pakviesk mus ir namiškiais padaryk mus su šventaisiais danguje.“
Šv. Augustinas, In Ioannis Evangelium tractatus, 26, 20 (PL 35, 1616).
Himnas Sacris solemnis (Sacris solemniis iuncta sint gaudia,/ et ex praecordiis sonent praeconia;/ recedant vetera, nova sint omnia,/ corda, voces, et opera).
Dokumentas atspausdintas https://escriva.org/lt/book-subject/es-cristo-que-pasa/72268/ (2025-10-27)