Punktų sąrašas

Drauge su išminčiais mes taip pat nešame savotišką mirą – pasiaukojimą, kurio krikščioniškame gyvenime neturi pritrūkti. Mira primena Kristaus kančią. Ant kryžiaus Jam siūlė mira atmiešto vyno³². Su mira taip pat buvo ištrintas Jo laidojamas kūnas³³. Nemanykite, jog mąstymas apie pasiaukojimo ir apsimarinimo poreikį šiandieninei linksmai šventei suteikia liūdesio gaidą.

Apsimarinimas nėra joks pesimizmas, jis nėra niūrios dvasios išraiška. Apsimarinimas be meilės niekam vertas. Tad turime siekti tokio apsimarinimo, kuris padėtų teisingai suvaldyti žemiškuosius dalykus ir nesukeltų žalos šalia gyvenantiems žmonėms. Krikščionis neturi elgtis nei kaip kankintojas, nei kaip silpnas vargšelis. Krikščionis yra žmogus, mylintis veiksmais ir per kančią įrodantis savo tikrą meilę, išgryninamą ugnimi kaip grynuolis.

Turiu priminti, jog įprastiniai apsimarinimai paprastai nėra didžiuliai atsižadėjimai. Jie apskritai retai pageidaujami.

Apsimarinimas susideda iš smulkių pergalių: tai šypsena tiems, kurie mus erzina, nereikalingų kūno užgaidų tramdymas, pratinimasis išklausyti kitus, tinkamas Dievo mums skirto laiko panaudojimas, išoriškai menkaverčių įvairių nepatogumų, sunkumų ir nemalonumų išgyvenimas ir dar daugelis kitų per dieną savaime iškylančių smulkmenų.

Visa, kas padaryta iš meilės, yra svarbu, nors ir atrodytų labai menka. Dievas atėjo pas mus, varganus kūrinius, ir pasakė, kad mus myli: deliciae meae esse cum filiis hominum¹⁰ – džiūgauju ir gėriuosi būdamas su žmonių vaikais. Mūsų Viešpats sako, kad viskas yra vertinama – tiek veiksmai, kuriuos, mūsų nuomone, laikome ypatingais, tiek veiksmai, mums atrodantys bereikšmiai. Niekas nepradingsta. Dievui nėra beverčių žmonių. Visi esame pašaukti prisidėti prie dangaus karalystės – kiekvienas pagal savo pašaukimą namuose ir darbe, deramai atlikdamas savo pareigas, tinkamai naudodamasis pilietinėmis pareigomis bei teisėmis.

Šventojo Juozapo gyvenimas yra puikus pavyzdys paprasto, eilinio gyvenimo. Gyvenimo, kurį lydi vienodos, žmogiškomis akimis, gana monotoniškos darbo dienos, sudarančios ištisus metus. Dažnai apie tai galvodavau, mąstydamas apie šventojo Juozapo asmenybę. Tokia yra ir viena iš priežasčių, kodėl aš puoselėju jam ypatingą pamaldumą.

Praėjusių metų gruodžio 8 dieną, kai popiežius Jonas XXIII savo baigiamojoje antrojo Vatikano susirinkimo pirmosios sesijos kalboje paskelbė, kad šventojo Juozapo vardas bus įtrauktas į Mišių kanoną, vienas labai svarbus Bažnyčios hierarchas tuojau pat man paskambino ir pasakė: „Rallegramenti! – Sveikinu! Išgirdęs popiežiaus pareiškimą, iškart pagalvojau apie jus, apie tai, kaip apsidžiaugsite.“ Ir iš tiesų aš buvau laimingas, nes šis visos Bažnyčios susirinkimas, vedamas Šventosios Dvasios, suteikė ypatingą antgamtinę vertę ne tik šventojo Juozapo gyvenimui, bet ir kiekvienam Dievo akivaizdoje ir pagal Jo valią atliekamam darbui.

Visgi mūsų tyko galingas priešas, trukdantis įkūnyti Kristaus mokymą. Šis priešas yra puikybė, kuri vis didėja, jeigu po kiekvienos nesėkmės ar pralaimėjimo nesistengiame išvysti gailestingojo ir geradario Dievo piršto. Tada siela lieka šešėliuose, liūdnoje tamsoje ir mano esanti prapuolusi. Vaizduotė kuria visokiausias kliūtis, kurios neturi jokio rimto pagrindo ir tuoj pranyktų, jei į jas pažvelgtume su truputėliu nuolankumo. Veikiama puikybės ir įaudrintos vaizduotės siela kartais pati susikuria ištisas Kalvarijos kančias. Tačiau tose kančiose nėra Kristaus, nes mūsų Viešpatį visada lydi džiaugsmas ir ramybė, net tada, kai siela yra žaizdota ir apsupta tamsybių.

Yra dar vienas veidmainiškas mūsų šventumo priešas: tai galvojimas, jog vidinėje kovoje turime įveikti didžiules išorės kliūtis – lyg ugnimi alsuojančius slibinus. Tai irgi puikybės požymis. Mes pasirengę kovoti, bet norime tai daryti triukšmingai, aidint trimitams ir plevėsuojant vėliavoms.

Privalome suprasti, kad uolos didžiausias priešas yra ne kirtiklis arba koks nors kitas įrankis, kad ir koks aštrus jis bebūtų. Ne. Baisiausias priešas yra nuolatinė vandens tėkmė, kuri lašas po lašo skverbiasi gilyn, kol suardo uolos pagrindą. O didžiausias pavojus krikščioniui – tai nepaisyti nedidelių, bet labai svarbių kovų, nuolat ir pamažu paveikiančių sielą. Atsisakydama dalyvauti šiuose smulkiuose susirėmimuose, ji gali pasidaryti silpna, suaižėjusi, abejinga, nebejautri Dievo kvietimui.

Pasiklausykime Viešpaties: „Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir didžiuose dalykuose.“¹¹ Jis mums primena: nepaliaujamai kovok su vadinamaisiais menkniekiais, kurie, mano akimis, yra svarbūs dalykai; laiku vykdyk savo pareigas; šypsokis visiems, stokojantiems linksmumo, net jei tavo sieloje skausmas; be išsisukinėjimų paskirk pakankamai laiko maldai; atsiliepk į kiekvieną pagalbos prašymą; elkis ne tik teisingai, bet nepamiršk ir artimo meilės.

Kasdien viduje jaučiame panašius meilės veiksmus, tyliai raginančius pranokti save tose antgamtinių varžybų su pačiais savimi treniruotėse. Tegul Dievo šviesa padeda mums suvokti Jo nurodymus. Tegul Jis padeda mums kovoti ir pasiekti pergalę. Tegul Jis nepalieka mūsų, kai paslystame, nes tuomet visada sugebėsime atsikelti ir sugrįžti į kovą.

Negalime sustoti. Viešpats mūsų prašo kovoti kaskart intensyviau, kaskart giliau, kaskart visapusiškiau. Esame įpareigoti pranokti save, nes šių rungtynių vienintelis tikslas – pasiekti dangaus šlovę. O jeigu nepasieksime dangaus, visa kita bus beprasmiška.

Galbūt kas nors paklaus, kaip galime mokyti kitus? Ir aš atsakysiu: natūraliai, paprastai, tiesiog gyvenant pasaulyje, atsiduodant savo profesiniam darbui ir rūpinantis šeima, persiimant kilniais siekiais, gerbiant teisėtą kiekvieno žmogaus laisvę. Daugiau kaip trisdešimt metų Dievas stengėsi įskiepyti į mano širdį troškimą padėti bet kokios padėties, statuso ir užsiėmimo žmonėms suprasti šią mintį: paprastas gyvenimas gali būti šventas, jis gali būti pripildytas Dievo, o Viešpats kviečia mus pašventinti kasdienes užduotis, nes tik šitaip įmanoma siekti krikščioniško tobulumo. Pasvarstykime apie tai dar kartą, kontempliuodami Marijos gyvenimą.

Negalime pamiršti, jog Marija praleido beveik visas savo gyvenimo dienas taip, kaip jas praleidžia milijonai kitų moterų, besirūpinančių savo šeima, auklėjančių vaikus ir prižiūrinčių namus. Marija pašventina šiuos paprastus kasdienius dalykus, kuriuos dalis žmonių klaidingai laiko beprasmiais ir neturinčiais nieko bendra su transcendencija. Kalbu apie kasdienius darbus, rūpestį artimaisiais, draugų ir giminių lankymą. Palaimintas normalumas, nes jis gali ir turi būti kupinas meilės Dievui!

Būtent meilė geriausiai apibūdina Marijos gyvenimą. Meilė veda Mariją, leidžia jai pamiršti save bei uoliai vykdyti dievišką valią ir būti laimingai ten, kur to nori Dievas. Štai kodėl net menkiausias Jos veiksmas niekada nėra tuščias, bet tuoj prisipildo prasmės. Marija, mūsų Motina, yra ir pavyzdys, ir kelias. Turime stengtis gyventi ir būti panašūs į Ją, išlikdami ten, kur mus nori matyti Dievas.

Šitaip elgdamiesi aplinkiniams parodysime paprasto, normalaus ir nuoseklaus gyvenimo pavyzdį, nors ir sklidino žmogiško ribotumo bei silpnybių. O kai kiti, pamatę jūsų gyvenimą, paklaus, kodėl esate tokie laimingi, kaip sugebate nugalėti savanaudiškumą ir patogumų siekį, kas jus išmokė suprasti kitus, sugyventi su jais, atsiduoti jiems ir tarnauti, – tada atskleiskite jiems dieviškąją krikščioniškos egzistencijos paslaptį. Kalbėkite jiems apie Dievą, Kristų, Šventąją Dvasią ir Mariją. Tada bus tinkamas momentas savo varganais žodžiais atskleisti šį meilės Dievui svaigulį, Jo malone užtvindžiusį jūsų sielas.