Punktų sąrašas

Tikėjimas ir protas

Maldos ir atgailos gyvenimas, dieviškosios vaikystės suvokimas padaro mus itin pamaldžiais krikščionimis, tarsi mažyčiais vaikais Dievo atžvilgiu. Tikėjimas yra vaikų dorybė. Kad vaikas visiškai atsiduotų tėvo globai, jam reikia būti ir jaustis mažu ir bejėgiu. Daug mąsčiau apie šį dvasinės kūdikystės gyvenimą, kuris neprieštarauja tvirtybei, nes reikalauja stiprios valios, užgrūdintos brandos, atviro ir tvirto charakterio.

Taigi, būkime pamaldūs, pamaldūs kaip vaikai, tačiau nebūkime it nemokšos. Todėl kiekvienas pagal savo galimybes turėtų rimtai ir giliai studijuoti tikėjimą, tai yra teologiją. Vadinasi, reikia ir vaikiško pamaldumo, ir tikros teologinės doktrinos.

Potraukis siekti teologinių žinių, perteikiančių tvirtą krikščionišką mokymą, pirmiausia kyla iš troškimo pažinti ir mylėti Dievą. Tuo pačiu metu jis kyla ir iš esminio tikinčios sielos troškimo suvokti tikrąją pasaulio – Kūrėjo kūrinio – prasmę. Kai kurie žmonės, monotoniškai tarškėdami it sugedusios plokštelės, stengiasi kurti bemaž įsivaizduojamą plyšį tarp tikėjimo ir mokslo, tarp žmogiškojo pažinimo ir dieviškojo apreiškimo. Tačiau toks neatitikimas galėtų kilti – ir vien tik išoriškai – dėl galimos terminų painiavos.

Jeigu pasaulis yra iš Dievo, jeigu Jis sukūrė žmogų pagal savo paveikslą bei panašumą⁴⁷ ir suteikė jam savo dieviškosios šviesos kibirkštį, mūsų žmogiškojo intelekto uždavinys turėtų būti atskleisti visų daiktų prigimtyje įkūnytą dieviškąją prasmę, net jeigu tai pasiekiama tik itin sunkiai. Tikėjimo šviesoje taip pat galime suvokti visų dalykų antgamtinę prasmę, atsirandančią iš mūsų pakylėjimo pagal Dievo malonės dėsningumus. Niekados nebijokime tobulinti žmogiškojo žinojimo, nes visos rimtos intelektinės pastangos yra nukreiptos į tiesą. O Kristus pasakė: Ego sum veritas⁴⁸ – Aš esu tiesa.

Krikščionis turi alkte alkti žinojimo. Viskas – nuo pačių abstrakčiausių dalykų iki paprastų praktinių darbų – gali ir turi vesti Dievo link. Juk nėra tokios žmogiškos veiklos, kuri negalėtų įgauti šventumo matmens, kuri nebūtų puiki proga tapti šventesniam ir bendradarbiauti su Dievu dėl kitų žmonių – savo bendradarbių – šventumo. Kristaus sekėjų šviesa neturi būti slepiama kur nors slėniuose, bet užkelta į kalno viršūnes, kad žmonės „matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“⁴⁹

Šitaip dirbti reikštų melstis. Šitaip mokytis – melstis. Taip tyrinėti – taip pat reikštų melstis. Mes visuomet darome tą patį, nes viskas gali būti malda, visokeriopa veikla gali ir turi mus vesti Dievo link, nuo ryto iki vakaro palaikyti mūsų santykius su Juo. Bet koks garbingas darbas gali būti malda, o visi malda paversti darbai ir yra apaštalavimas. Šitaip sieloje susikuria stipri ir paprasta gyvenimo vienovė.

Dievo rūpestis apima absoliučiai visus. Jeigu įsigilintume į šią teologiją, užuot paviršutiniškai skirstę veiksmus pagal tam tikras kategorijas, negalėtume teigti, jog greta gerų, kilnių ir neutralių dalykų egzistuoja kažkas vien pasaulietiško. Taip nebegali būti po to, kai Dievo Žodis įsteigė savo namus tarp žmonių, jautė alkį ir troškulį, dirbo žmogaus rankomis, išgyveno ir draugystę, ir paklusnumą, patyrė ir kančią, ir mirtį. Nes Kristuje „Dievas panorėjo Jame apgyvendinti visą pilnatvę ir per jį visa sutaikinti su savimi, darydamas Jo kryžiaus krauju taiką, – per Jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje“³¹.

Turime mylėti pasaulį, darbą ir visus žmogiškos tikrovės aspektus, nes pasaulis yra geras. Adomo nuodėmė sutrikdė dieviškąją visatos pusiausvyrą, tačiau Dievas Tėvas pasiuntė savo vienatinį Sūnų atkurti tvarkos ir ramybės, kad mes, Jo įvaikiai, galėtume išvaduoti kūriniją iš netvarkos ir visa sutaikinti Dieve. Kiekviena žmogaus situacija yra nepakartojama: tai išskirtinis rezultatas intensyviai išgyvenamo pašaukimo viskam suteikti Kristaus dvasią. Tik gyvendami pagal mūsų tikėjimą krikščioniškai ir paprastai, mes būsime Kristumi, kuris apsigyvena tarp kitų žmonių.

Kristus – žmogiškos veiklos centras

Tai įmanoma, tai nėra tuščia svajonė. Jeigu tik pasiryžtume priimti į savo širdis Dievo meilę! Kristus, mūsų Viešpats, buvo nukryžiuotas – nuo Kryžiaus aukštumų Jis atpirko pasaulį, šitaip atkurdamas taiką tarp Dievo ir žmogaus. Jėzus visiems primena: et ego, si exaltatus fuero a terra, omnia traham ad meipsum³⁸. Jeigu kiekvieną akimirką, atlikdami savo pareigą, liudydami visuose svarbiuose ir, atrodytų, ne tiek svarbiuose dalykuose, iškelsite mane į visos žmogiškos veiklos viršūnę, – sako Jis, – visa patrauksiu prie savęs – omnia traham ad meipsum. Mano Karalystė tarp jūsų taps tikrove!

Kristus, mūsų Viešpats, tebenori išgelbėti žmones ir visą kūriniją – šį Dievo sukurtą ir gerą pasaulį. Dieviškąją kūrinijos harmoniją suardė Adomo įžeidimas, žmogiškos puikybės nuodėmė.

Tačiau atėjus laiko pilnatvei, Dievas Tėvas atsiuntė savo vienatinį Sūnų, Šventosios Dvasios veikimu per Mergelę Mariją įsikūnijusį, kad atkurtų taiką, kad atpirktų žmogaus nuodėmes ir kad adoptionem filiorum reciperemus³⁹ – taptume Dievo vaikais, galinčiais dalyvauti vidiniame Dievo gyvenime. Šitaip naujasis žmogus, naujoji Dievo vaikų linija⁴⁰ įgalinama išlaisvinti visą visatą iš netvarkos, atkuriant kūriniją Kristuje⁴¹, visa sutaikiusiame su Dievu⁴².

Padaryti, kad Kristaus Karalystė taptų tikrove, panaikinti neapykantą ir žiaurumą, skleisti žemėje stiprų, raminamą meilės balzamą – toks yra mūsų, krikščionių, pašaukimas, toks mūsų apaštalinis uždavinys, toks visą sielą apimantis troškimas. Prašykime šiandien savo Karalių padaryti mus nuolankiais ir karštais dieviškojo darbo bendradarbiais, taisančiais, kas sulaužyta; gelbstinčiais, kas prarasta; tvarkančiais, ką žmogus sumaišė; grąžinančiais tikslą tiems, kurie išklydo iš teisingo kelio; atkuriančiais visos kūrinijos harmoniją.

Gyventi krikščionišku tikėjimu reiškia įsipareigoti tęsti Jėzaus Kristaus misiją tarp žmonių. Kiekvienas privalome būti alter Christus, ipse Christus – kitas Kristus, pats Kristus. Tiktai šitaip galime imtis šio didžiojo darbo, šio begalinio, nesibaigiančio uždavinio visas žemiškąsias realijas pašventinti iš vidaus, įmaišant į jas Atpirkimo raugą.

Niekada nekalbu apie politiką. Nepritariu, kad krikščionybė pasaulyje turėtų tapti politiniu ir religiniu sąjūdžiu. Tai būtų tikra beprotybė, net jeigu ją pateisintų troškimas skleisti Kristaus dvasią visose žmogaus veiklos srityse. Mums tereikia diegti Dievo dvasią į kiekvieno be išimties žmogaus širdį. Pasistenkime kalbėti kiekvienam krikščioniui, kad jis sugebėtų pavyzdžiu ir žodžiu liudyti savo išpažįstamą tikėjimą visomis aplinkybėmis: ne tik nulemtomis jo padėties Bažnyčioje ar pasaulietiniame gyvenime, bet visais kasdien besimainančio gyvenimo atvejais.

Krikščionis turi visas teises gyventi žmonių pasaulyje. Jeigu jis leis Kristui gyventi ir karaliauti savo širdyje, visuose jo darbuose labai stipriai veiks gelbstinčioji Viešpaties jėga. Visai nesvarbu, koks jo socialinis statusas, žemas ar aukštas, kaip įprasta sakyti. Juk tai, kas mums atrodo labai svarbus laimėjimas, gali būti labai menka Dievo akyse, o tai, ką laikome maža ar nereikšminga, krikščioniškais terminais, gali pasirodyti šventumo ir tarnystės viršūnė.