Punktų sąrašas

Atsiliepti Dievui

Šioje Dievo gailestingumo apsuptyje skleidžiasi krikščionio egzistencija. Jo pastangomis kuriama erdvė, kurioje privalu elgtis, kaip dera Dievo vaikui. Kokios gi yra svarbiausios priemonės, norint atsiliepti į šį pašaukimą? Šiandien nurodyčiau dvi, kurios yra lyg gyvosios krikščioniškojo elgesio ašys: vidinis gyvenimas ir doktrininis ugdymas – gilus tikėjimo išmanymas.

Pirmiausia – vidinis gyvenimas. Kaip dar maža tų, kurie iš tiesų tai supranta! Išgirdę apie vidinį gyvenimą, daugelis įsivaizduoja šventovės tamsą ir kažkokių neįprastų zakristijų atmosferą. Daugiau negu ketvirtį amžiaus aiškinu, jog taip nėra. Aš kalbu apie vidinį gyvenimą miesto šurmulyje paprastų krikščionių, neužsisklendusių nuo kitų; krikščionių, sutinkamų gatvėje, darbe, šeimoje ar laisvalaikio metu, ištisą dieną prisimenančių Jėzų. O kas gi tai, jei ne nuolatinės maldos gyvenimas? Argi ne tiesa, kad ir tu esi pajutęs poreikį tiesiog tapti maldos siela, sieki bendrystės su Dievu, savęs sudievinimo? Tai ir yra krikščioniškasis tikėjimas ir šitai visada suprato maldingos sielos: „Tas žmogus tampa Dievu, – rašo Klemensas Aleksandrietis, – kuris myli tai, ką myli Dievas.“⁴¹

Iš pradžių bus sunkoka. Prireiks pastangų, norint kreiptis į Dievą, dėkoti Jam už didžiausią tėvišką atjautą. Nors tai nėra sentimentai, bet po truputį Dievo meilę pajusime tarsi neabejotinus sielos virpesius. Tai mylintis Kristus ateina įkandin mūsų: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi.“⁴² Kaip klostosi tavo maldos gyvenimas? Ar per ištisą dieną nepajunti noro pasišnekėti su Juo ilgiau? Ar nesušnabždi tuomet Jam, kad vėliau pasakysi viską, vėliau apie tai pasikalbėsi?

Tais tik bendrystei su Viešpačiu skirtais momentais mūsų širdys išsiplečia, valia sustiprėja, o protas malonės veikimu žmogiškąją tikrovę pripildo antgamtinio turinio. Visa tai sukelia aiškius praktinius pasiryžimus: troškimą pagerinti savo elgesį, jautriai ir meiliai bendrauti su visais žmonėmis, o krikščioniškoje kovoje už meilę ir ramybę grumtis taip, kaip tai darytų geras, rezultato siekiantis atletas.

Malda tuomet tampa nepertraukiama, kaip širdies dūžiai, kaip mūsų pulsas. Be tokios tiesioginės akistatos su Dievu negali būti kontempliatyvaus gyvenimo. O be kontempliatyvaus gyvenimo mūsų darbas Kristui beveik nieko nevertas, nes, jei Viešpats namo nestato, tuščiai statytojai vargsta⁴³.

Šventasis Paulius krikščionims Efeze pateikė tokį moto: Instaurare omnia in Christo¹¹ – visa atnaujinti Kristaus dvasia, padaryti Kristų visa ko centru bei šerdimi. Si exaltatus fuero a terra, omnia traham ad meipsum¹² – o Aš, kai būsiu pakeltas aukštai nuo žemės, visa patrauksiu prie savęs. Įsikūnijimu, darbais Nazarete, mokymais ir stebuklais Judėjos ir Galilėjos kraštuose, savo mirtimi ant kryžiaus ir savo prisikėlimu Kristus yra visatos centras, viso sukurtojo pasaulio Pirmagimis ir Viešpats. Mūsų, krikščionių, uždavinys yra skelbti šį Kristaus karaliavimą, liudyti jį savo žodžiais ir veiksmais. Mūsų Viešpats nori savų žmonių visuose žemės keliuose. Vienus Jis pašaukia pasitraukti iš visuomenės į dykumą, prašydamas nepaisyti įsipareigojimų pasauliui ir savo pavyzdžiu priminti Dievo buvimą. Kitiems Jis patiki kunigišką tarnystę. Tačiau Jis nori, kad dauguma liktų pasaulio sūkuryje, ten, kur jie yra užsiėmę žemiškais reikalais. Būtent šie krikščionys turi liudyti Kristų visose žmogiškos veiklos srityse: gamyklose, laboratorijose, žemės ūkyje, amatininkų dirbtuvėse, didelių miestų gatvėse ir atokiuose kalnų takeliuose.

Šia proga norėčiau priminti Kristaus pokalbį su dviem mokiniais pakeliui į Emausą. Jie jau buvo visiškai beprarandą viltį ir jiems atrodė, kad gyvenimas nebeturi prasmės. Kristus suprato jų liūdesį, pažvelgė jiems į širdį ir suteikė dalį Savojo gyvenimo.

Kai drauge eidami prisiartino prie kaimo, Jėzus dėjosi einąs toliau, tuomet mokiniai sustabdė Jį ir beveik privertė pasilikti. Ir tik vėliau jie atpažįsta Jį iš duonos laužymo. „Viešpatie, – sušunka jie, – tu buvai su mumis! Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“¹³ Kiekvienas krikščionis turėtų padėti Jėzui būti tarp žmonių. Jis turėtų taip elgtis, kad kiekvienas jo pažįstamas jaustų bonus odor Christi¹⁴ – tikrą Kristaus aukos dvelksmą. Žmonės turėtų atpažinti Mokytoją iš Jo mokinių.

Šventasis Jonas Evangelijoje išsaugojo nuostabią Švenčiausiosios Mergelės Marijos frazę, pasakytą anksčiau aptartoje Kanos vestuvių scenoje. Evangelistas pasakoja, kaip kreipdamasi į tarnus Marija jiems pasakė: „Darykite, ką tik Jis jums lieps.“²⁶ Štai apie ką kalbu: reikia atvesti sielas prie Jėzaus ir tegul jos pačios paklausia Jo: Domine, quid me vis facere? – Ką nori, kad daryčiau, Viešpatie?²⁷

Krikščioniškas apaštalavimas – kalbu apie gyvenimą paprasto krikščionio, gyvenančio tarp kitų žmonių – tai didžiulė katechezė. Per asmeninę bendrystę, ištikimą ir tikrą draugystę pažadinamas Dievo alkis. Natūraliai, paprastai ir meiliai, tinkamai pateikiamu išgyvenamo tikėjimo pavyzdžiu ir dieviškos jėgos prisotintu žodžiu kitiems žmonėms atveriami nauji horizontai.

Išdrįskite. Pasikliaukite apaštalų karalienės Marijos – Regina apostolorum – pagalba. Būdama motina, Mergelė Marija padeda kiekvienam savo vaikui imtis atsakomybės. Marija, vesdama prie kryžiaus ir į akistatą su Dievo Sūnumi, visada padeda prie Jos besiartinantiems ir Jos gyvenimą kontempliuojantiems žmonėms. Būtent šioji akistata lemtingai paveikia visą krikščionišką gyvenimą. Ir Marija mums yra tarpininkė, besistengianti padėti mums, jaunesniesiems broliams, susitaikyti su pirmagimiu Tėvo Sūnumi.

Daug atsivertimų, daug apsisprendimų atsiduoti Dievo tarnystei kyla po susitikimų su Marija. Mūsų Karalienė skatina ieškoti Dievo, motiniškai įkvepia mūsų sieloms tam tikrą nerimą, didžiulį norą keistis ir gyventi naują gyvenimą. Šitaip žodžiai „darykite, ką tik Jis jums lieps“ virsta tikru atsidavimu, krikščionišku pašaukimu, nušviečiančiu visą asmeninį gyvenimą.

Šis pokalbis Viešpaties akivaizdoje, ši meditacija apie pamaldumą ir meilę Jo ir mūsų Motinai gali tikėjimui išties suteikti naują jėgą. Prasideda gegužės mėnuo. Mūsų Viešpats nori, kad, bendraudami su Jo Motina, pasinaudotume proga sustiprinti savo meilę Jam. O kad kasdien bendraudami su Ja mokėtume subtiliu dėmesiu ir mažomis detalėmis išreikšti savo sūniškumą! Visa tai galiausiai kreips į didį asmeninį šventumą ir virs apaštalavimu, t. y. nuolatinėmis pastangomis prisidėti prie Kristaus vykdomo pasaulio išgelbėjimo.

Sancta Maria, spes nostra, ancilla Domini, sedes Sapientiae, ora pro nobis! – Švenčiausioji Mergele Marija, mūsų viltie, Viešpaties tarnaite, Išminties soste, melski už mus!

Maldos mokykla

Viešpats tikriausiai jau leido jums suprasti daugelį Švenčiausiosios Mergelės ištikimybės Dievo valiai savybių, kurios kviečia sekti Jos pavyzdžiu – skaistumu ir nuolankumu, tvirtybe, taurumu ir ištikimybe. Norėčiau tarti keletą žodžių apie vieną svarbią savybę, kuri yra dvasinio augimo dirva. Kalbu apie maldos gyvenimą.

Jeigu norime pasinaudoti šiandien siunčiama mūsų Motinos malone, jeigu bet kuriuo metu norime atsiliepti į Šventosios Dvasios, sielos ganytojos, kvietimą, turime rimtai įsipareigoti bendrauti su Dievu. Negalime slėptis it kokie beveidžiai. Jeigu vidinis gyvenimas netampa asmeniniu susitikimu su Dievu, tai jo paprasčiausiai nėra. Paviršutiniškumas nėra krikščioniška savybė. Mūsų asketinę kovą paversti rutina reikštų pasirašyti mirties nuosprendį savo kontempliatyviam gyvenimui. Dievas ieško kiekvieno iš mūsų, tad kiekvienas turime Jam atsakyti: „Štai aš, Viešpatie, nes tu mane šaukei.“¹⁶

Visi žinome, jog malda – tai pokalbis su Dievu. „Bet apie ką?“ – galbūt kažkas paklaus. Apie ką gi daugiau, jeigu ne apie Dievo reikalus ir apie mūsų kasdienius dalykus? Apie Jėzaus gimimą ir Jo žemišką kelią, apie Jo nematomą gyvenimą ir apie viešąjį mokymą, apie stebuklus, apie Jo Atpirkimo Kančią, apie Jo Kryžių ir Prisikėlimą. Ir Triasmenio Dievo akivaizdoje, užtariant Marijai bei šventajam Juozapui, mūsų Tėvui ir Globėjui, kurį taip garbinu ir myliu, įvyks pokalbis apie mūsų kasdienį darbą, apie mūsų šeimą ir draugus, apie mūsų didingus planus ir menkus vargus.

Mano gyvenimas yra mano maldos tema. Visada taip meldžiuosi. Lyg ir savaime kyla apibrėžtas ir tvirtas pasiryžimas keistis, būti geresniu žmogumi, vis daugiau paklusti Dievo meilei. Tačiau šis pasiryžimas turi būti nuoširdus ir konkretus, visada lydimas greito ir pasitikėjimo kupino prašymo Šventajai Dvasiai, kad Ji neapleistų, nes „tu, o Dieve, esi mano stiprybė“.¹⁷ Esame paprasti krikščionys. Darbuojamės pačiose įvairiausiose srityse. Mūsų darbai vyksta įprastai ir ritmingai. Mūsų dienos atrodo vienodos, beveik monotoniškos... Ką gi, būtent šis gyvenimas, kuris atrodo toks vienodas, turi dieviškąją vertę. Jis domina Dievą, nes Kristus nori įsikūnyti per mūsų veiksmus ir iš vidaus gaivinti pačius nuolankiausius mūsų poelgius. Ši mintis – tai antgamtinė, tikrų tikriausia nedviprasmiška realybė. Tai nėra kokia nors paguoda tiems, kurie nesugebės įrašyti savo vardo į nemirtingąją istoriją. Kristui yra svarbūs šimtus kartų mūsų atliekami tiek fiziniai, tiek protiniai darbai kabinete, gamykloje, dirbtuvėje, mokykloje, laukuose... Jam svarbios ir mūsų nematomos aukos – tos pastangos ant kitų neišlieti savo blogos nuotaikos tulžies.

Pamąstykite apie tai melsdamiesi. Pasinaudokite proga pasakyti Jėzui, kad jūs Jį garbinate – ir jūs tapsite kontempliatyviomis sielomis pasaulio sūkuryje, gatvių triukšme. Visur. Štai pirmoji bendravimo su Jėzumi Kristumi mokyklos pamoka. O geriausia mokytoja šioje mokykloje – Marija, visada su tikėjimu ir antgamtiškai žvelgusi į tai, kas vyksta aplink Ją: „Motina laikė visus įvykius savo širdyje.“¹⁸

Paprašysime Švenčiausiąją Mergelę Mariją padaryti mus kontempliatyvius ir išmokyti išgirsti, kaip Viešpats nuolat beldžiasi į mūsų širdžių vartus. Melskimės Jai: „Mūsų Motina, Tu davei žemei Jėzų, atveriantį mums Tėvo Dievo meilę, padėk mums pažinti Jį per kasdienius dalykus, įžiebk mūsų protą ir valią išgirsti Dievo balsą ir pajusti Jo malonės blyksnį.“