Punktų sąrašas

Prasidėjo Gavėnia: atgailos, apsivalymo ir atsivertimo metas. Atsivertimas nėra lengvas uždavinys, bet ir pati krikščionybė nėra lengvas kelias. Neužtenka, metams bėgant, tik lankytis Bažnyčioje. Turbūt kiekvienas krikščionis prisimena savo išskirtinį pirmąjį atsivertimą, kai aiškiai suprato visa, ko iš jo prašo Viešpats. Šis pirmasis atsivertimas yra labai reikšmingas, bet vėlesni atsivertimai būna ir sunkesni, ir gal net labiau svarbesni. Kad palengvintume malonės veikimą per šiuos vėlesnius atsivertimus, turime išlaikyti savo sielą jauną, šauktis Viešpaties, mokėti Jo klausytis ir, supratę, kas buvo ne taip, prašyti atleidimo. Invocabit me et ego exaudiam eum – skaitome šio sekmadienio liturgijoje¹: kas manęs šauksis, jo išklausysiu, sako Viešpats. Apmąstykite nuostabų Dievo rūpinimąsi mumis: Jis visuomet pasirengęs mus išklausyti, Jis nuolat budi laukdamas žmogaus žodžio. Jis girdi mus visada, tačiau ypač dabar, kai mūsų širdys gerai pasirengė ir apsisprendė apsivalyti. Jis girdi mus. Jis neatstumia „graudžios ir nuolankios širdies“² prašymo.

Viešpats klausosi mūsų, kad galėtų įsikišti, įžengti į mūsų gyvenimą, kad išvaduotų mus nuo blogio ir pripildytų gėrio. Eripiam eum et glorificabo eum³, išgelbėsiu jį ir jam garbę suteiksiu – sako Jis apie žmogų. Taigi turime tikėtis garbės. Čia vėl kalbame apie mūsų vidinį dvasinį gyvenimą. Šios šlovės viltis stiprina mūsų tikėjimą, puoselėja mūsų meilę. Taip ima veikti trys teologinės dorybės, dieviškosios dorybės, kurios daro mus panašius į Tėvą Dievą.

Kaip dar geriau pradėti Gavėnią? Atnaujinkime tikėjimą, viltį ir dieviškąją meilę. Iš šių dorybių kyla atgailos dvasia ir troškimas apsivalyti. Gavėnia – tai ne tik proga sustiprinti išorinę apsimarinimo praktiką. Jeigu taip manytume, neįvertintume gilesnės krikščioniškojo gyvenimo reikšmės, nes juk šios išorinės pratybos, dar kartą sakau, yra tikėjimo, vilties ir meilės vaisiai.

Palankus metas

Exhortamur ne in vacuum gratiam Dei recipiatis¹¹ – norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui! Per šią Gavėnią mūsų sielose dieviškoji malonė gali išaugti, jeigu tik neužversime jai širdies durų. Turime būti tinkamai nusiteikę, iš tiesų norėti pasikeisti ir nežaisti su Dievo malone.

Nemėgstu kalbėti apie baimę, nes krikščionį skatina Dievo meilė, kurią mums parodė Kristus ir kuri moko mylėti visus žmones ir visa, kas sukurta. Tačiau reikia rimtai kalbėti apie atsakomybę. „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas“¹², – įspėja mus apaštalas Paulius.

Turime apsispręsti. Neišeina deginti dviejų žvakių, kaip, liaudiškai tariant, esame linkę daryti: vieną šventajam Mykolui, kitą – velniui. Žvakę, deginamą velniui, reikia užpūsti: savo gyvenimu turime visiškai atsiduoti Dievo tarnybai. Jeigu mūsų noras šventėti nuoširdus, jeigu pakankamai nuolankiai atsiduodame į Dievo rankas, judėsime pirmyn, nes Dievas visuomet pasirengęs suteikti savo malonę, ypač šiuo metu. Malonę iš naujo atsiversti ir sustiprinti krikščioniškąjį gyvenimą. Negalime žvelgti į šią Gavėnią vien kaip į eilinį liturginį ciklą. Tai unikalus dieviškosios pagalbos laikas: turime ją priimti. Jėzus eina pro šalį ir tikisi esminio mūsų pasikeitimo būtent šiandien, būtent dabar.

Ecce nunc tempus acceptabile, ecce nunc dies salutis¹³ – štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena. Vėl girdime gerąjį Ganytoją švelniai mus kviečiantį: Ego vocavi te nomine tuo.¹⁴ Kiekvieną iš mūsų Jis šaukia vardu. Taip kreipiasi tik tie, kurie labai myli. Jėzaus švelnumas mums yra nenusakomas žodžiais.

Kartu pagalvokime apie Jėzaus meilės mums stebuklą. Viešpats ateina mūsų pasitikti, Jis laukia mūsų taip, kad negalime Jo nepamatyti. Jis pašaukia kiekvieną asmeniškai. Jis kalba apie mūsų reikalus, kurie taip pat yra ir Jo reikalai. Jis žadina mūsų sąžinę atgailauti ir dosniai atveria ją, įspausdamas sielose ištikimybės troškimą bei norą būti Jo mokiniais. Pakanka išgirsti šiuos nuoširdžius malonės žodžius, skambančius kaip mylintis priekaištas, kad iškart suprastume, jog Viešpats nepamiršo mūsų per visą tą laiką, kai dėl savo kaltės į Jį nekreipėme dėmesio. Kristus myli mus visus neišsemiamu Jo dieviškosios širdies švelnumu.

Žiūrėkite, kaip atkakliai Jis kartoja: „Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną.“¹⁵ Kadangi Jis šaukia tave, pažada tau šlovę, savo meilę ir tau ją atiduoda tinkamu metu, tai susimąstyk ir tu. Ką duosi Viešpačiui? Kaip tu rengiesi atsiliepti? Kaip atsiliepsi į šią išeinančią mūsų pasitikti Jėzaus meilę?

Ecce nunc dies salutis – išsigelbėjimo diena yra čia pat. Mus pasiekė gerojo Ganytojo kvietimas: ego vocavi te nomine tuo – pašaukiau tave vardu. Kadangi už meilę atsilyginama meile, turime atsiliepti: ecce ego quia vocasti me¹⁶ – štai aš, nes mane pašaukei. Nutariau neleisti šiai Gavėniai išnykti tarsi lietaus lašams ant akmenų, nepaliekant jokio pėdsako. Leisiuosi jos permerkiamas ir perkeičiamas. Atsiversiu, vėl kreipsiuosi į Viešpatį ir mylėsiu Jį taip, kaip Jis nori būti mylimas.

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.“¹⁷ Šventasis Augustinas komentuoja: „Ar dar lieka tavo širdyje vietos savimeilei? Kas lieka iš jūsų sielos, iš jūsų proto? Viešpats reikalauja visko. Tas, kuris tave sukūrė, reikalauja atsiduoti visiškai.“¹⁸