Punktų sąrašas

Nesibaigianti kova

Krikščioniškoji kova yra nenutrūkstanti, nes vidinis gyvenimas yra nuolat pasikartojanti pradžia. Ši kova mus saugo nuo išdidaus manymo, kad jau esame tobuli. Neišvengsime kelyje pasitaikančių sunkumų, nes, nesusidūrę su kliūtimis, būsime ne iš kūno ir kraujo. Visuomet turėsime aistrų, kurios trauks žemyn, ir visuomet turėsime gintis nuo jų stipresnio ar silpnesnio siautulio.

Neturėtume tad stebėtis aptikę savo kūne ir sieloje išdidumo, gašlumo, pavydo, tingėjimo, noro kitus valdyti daigų. Tai įsisenėjęs blogis, nuolat patvirtinamas mūsų patirties. Šio vidinio sporto išeities taškas, siekiant laimėti bėgimą Tėvo namų link, yra pačios paprasčiausios ir įprastinės aplinkybės. Šventasis Paulius sako: „Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas.“⁸

Krikščioniui, norinčiam pradėti kovą arba siekiančiam jos išvengti, nereikia laukti išorinių ženklų ir malonių vidinių potyrių. Vidinį gyvenimą sudaro ne jausmai, bet dieviška malonė, pasiryžimas ir meilė. Visi mokiniai gebėjo sekti Kristų Jo triumfo dieną Jeruzalėje, bet beveik visi Jį paliko gėdingą kryžiaus valandą.

Pasiryžus iš tiesų mylėti, reikia būti stipriam ir ištikimam. Širdis turi būti sutvirtinta tikėjimo, vilties ir dieviškosios meilės. Tik nepastovūs ir paviršutiniški žmonės kaprizingai kaitalioja savo meilės objektą: tai net nėra meilė, o paprasčiausias savanaudiškumo vaikymasis. Kai tikrai mylima, visa susilieja į darnią visumą – gebama atsiduoti, pasiaukoti ir išsižadėti savęs. Tas atsidavimas, pasiaukojimas ir atsižadėjimas kartu su skausmingais sunkumais mums teikia laimę ir džiaugsmą. Džiaugsmą, kurio niekas negali iš mūsų atimti.

Šiose vadinamose meilės varžybose mūsų neturėtų labai slėgti nuopuoliai, net ir labai dideli, jeigu gailėdamiesi ir tvirtai pasiryžę pasitaisyti grįžtame pas Dievą per Atgailos sakramentą. Krikščionis nėra neurotiškas savo gerų darbelių kolekcionierius. Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, sujaudino ir nupuolusio Petro atgaila, ir Jono nekaltumas bei ištikimybė. Jėzus supranta mūsų silpnumą ir tarsi įkalnėn mus traukte traukia prie savęs. Jis nori, kad stengtumės kasdien palypėti bent truputį. Jis ieško mūsų taip, kaip ieškojo Emauso mokinių, kai išėjo jų pasitikti. Jis ieškojo Tomo, davė jam paliesti pirštais atviras savo šono ir rankų žaizdas. Jėzus Kristus visada laukia mūsų, sugrįžtančių pas Jį būtent dėl to, kad supranta mūsų silpnumą.

Vidinė kova

„Kęsk vargus kartu su manimi kaip geras Kristaus Jėzaus karys“⁹, – sako mums šventasis Paulius. Krikščionio gyvenimas yra kova, karas, gražus taikingas karas, visiškai kitoks negu žmogiškoji karyba, kylanti iš susiskaldymo, o neretai ir iš neapykantos. Dievo vaikų karas – tai karas su savo egoizmu. Jis pagrįstas vienybe ir meile. „Vis dėlto, gyvendami kūne mes kovojame ne kūniškai. Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet turi Dievo galybę griauti tvirtoves. Jais nugalime gudravimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą.“¹⁰ Tai atkakli kova su išdidumu, su polinkiu daryti bloga ir su išpuikimu teisiant kitus.

Šį Verbų sekmadienį, kai prasideda mūsų išgelbėjimui tokia lemtinga savaitė, atidėkime į šalį paviršutiniškus dalykus ir susitelkime tik ties pagrindiniais – ties tuo, kas iš tikrųjų svarbu. Įsidėmėkite: juk tai, ko iš tiesų mums reikia siekti, – tai patekti į dangų. Jeigu to nesieksime, visa kita neteks prasmės. Norint patekti į dangų, reikia būti ištikimam Kristaus mokymui. Norint būti ištikimam, reikia atkakliai ir iš esmės stengtis nugalėti kliūtis, trukdančias pasiekti amžinąją laimę.

Žinau, kad, užsiminę apie kovą, tuoj prisimename savo silpnybes, numatome būsimus nuosmukius bei klaidas. Dievas tai supranta. Kai žygiuoji keliu, neįmanoma nesukelti dulkių. Juk esame tik kūriniai, turintys aibes trūkumų. Net pasakyčiau, jog mums visada reikės trūkumų, nes jie yra tarsi šešėlis, išryškinantis Dievo malonės šviesą ir mūsų apsisprendimą atsiliepti į Jo gerumą. Ir būtent šis kontrastas padės mums tapti žmoniškesniems, nuolankesniems, supratingesniems ir kilnesniems.

Neapsigaudinėkime: gyvenime susilauksime ne tik spindesio ir pergalių, bet ir patirsime nusivylimų bei pralaimėjimų. Taip visuomet buvo žemiškoje krikščionių kelionėje, neišskiriant nė šventųjų. Argi neprisimenate Petro, Augustino, Pranciškaus? Man niekada nepatiko šventųjų biografijos, kurios naiviai, kartu stokojant ir doktrinos supratimo, pateikia jų didvyriškus poelgius taip, tarsi malonė jiems būtų laiduota nuo pat gimimo. Ne. Tikrieji krikščioniškai didvyriško gyvenimo aprašymai primena mūsiškius: šventieji ne tik kovodavo, bet ir pralaimėdavo. O paskui atgailaudami vėl grįždavo į mūšį.

Neturėtume stebėtis palyginti dažnai patirdami pralaimėjimų. Dažniausiai arba visada pralaimime ten, kur nėra labai reikšminga, bet mums taip skaudu, lyg visa tai būtų be galo svarbu. Jeigu mylime Dievą, jeigu esame nuolankūs, ištvermingi bei atkaklūs savo kovoje, niekada pernelyg nesureikšminsim pralaimėjimų. Visų pirma dėl to, kad patirsime ir pergalių, kurios džiugins Dievo akį. Pralaimėjimai išvis neegzistuoja, jeigu veikiame su gera intencija, norėdami įvykdyti Dievo valią, visada pasikliaudami Jo malone ir suvokdami savąjį menkumą.

Taigi tikėkite ir nepasiduokite liūdesiui. Mūsų neturi stabdyti jokie žmogiški išskaičiavimai. Kad nugalėtume kliūtis, turime mestis į darbą taip, kad pačios mūsų pastangos atvertų naujus kelius. Asmeninis šventumas, atsidavimas Viešpačiui yra panacėja, vaistas nuo bet kokių sunkumų.

Būti šventam reiškia gyventi taip, kaip to nori mūsų dangiškasis Tėvas. Jūs pasakysite, jog tai sunku. Taip, idealas yra labai aukštas, sunkiai pasiekiamas. Bet drauge tai yra ir lengva, ir pasiekiama. Kai žmogus suserga, nebūtinai gali rasti tinkamų vaistų. O štai antgamtiniuose dalykuose yra kitaip. Vaistai visada yra ranka pasiekiami: tai Jėzus Kristus, tikrai esantis Švenčiausioje Eucharistijoje ir teikiantis malonę per kitus savo įsteigtus sakramentus.

Pakartokime dar kartą žodžiais ir veiksmais: „Viešpatie, pasitikiu Tavimi, man užtenka Tavo įprastos apvaizdos, Tavo kasdienės pagalbos.“ Neturime Dievo prašyti didelių stebuklų. Tačiau privalu maldauti Jo sutvirtinti mūsų tikėjimą, apšviesti mūsų protą ir stiprinti mūsų valią. Jėzus visada šalia mūsų ir Jis visada elgiasi pagal savo dievišką prigimtį.

Savo mokymo pradžioje jus įspėjau dėl netinkamo sudievinimo. Nebijok pažinti save tokį, koks esi. Juk tu nulipdytas iš molio. Nesijaudink. Tu ir aš esame Dievo vaikai, o tai yra gerasis sudievinimas. Dieviškuoju pašaukimu esame išrinkti nuo pat amžinybės pradžios. Dievas „palaimino mus Kristuje <…> mus išsirinkdamas Jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“³². Esame išskirtinai Dievo, esame Jo įrankiai, nepaisant mūsų apgailėtino asmeninio menkumo. Tačiau mūsų pastangos nebus bergždžios tik tuomet, jei niekad nepamiršime savo silpnybės. Būtent pagundos primena mūsų menkumą.

Kai, susidūrę su savo vargingumu, nusiviliate (kartais galbūt net itin stipriai), turite visiškai nuolankiai atsiduoti į Dievo rankas. Pasakojama, kad Aleksandras Didysis vieną dieną susitiko su išmaldos prašančiu elgeta. Aleksandras sustojo ir liepė pavesti elgetai valdyti penkis miestus. Vargšas sumišęs ir nustebęs ėmė šaukti: aš juk neprašiau tokio dalyko! O Aleksandras atsiliepė: tu prašai kaip tas, kuo esi – elgeta, o aš tau dovanoju kaip tas, kas esu – karalius.

Net tomis akimirkomis, kai giliau patiriame savo ribas, galime ir turime atsigręžti į Dievą Tėvą, į Dievą Sūnų ir į Dievą Šventąją Dvasią, suvokdami esą dieviškojo gyvenimo dalyviai. Niekada nėra priežasties žvalgytis atgal³³, nes Viešpats visada šalia mūsų. Turime ištikimai, patikimai ir atsakingai atlikti savo pareigas, rasdami Jėzuje meilės bei motyvacijos suprasti kitų klaidas ir nugalėti savąsias. Šitaip visi nuopuoliai, mano, tavo ir galiausiai visų žmonių klaidos taps atrama Kristaus karalystei kurti.

Pripažinkime savo ligas, bet tikėkime Dievo jėga. Optimizmas, džiaugsmas ir tvirtas įsitikinimas, jog Viešpats mus nori naudoti kaip savo įrankius, turi persmelkti visą mūsų krikščioniškąjį gyvenimą. Jeigu esame Šventosios Bažnyčios nariai, jeigu esame atsirėmę į tvirtą šv. Petro uolą ir pasikliaujame Šventosios Dvasios veikimu, tada kaskart pasiryšime atlikti šią mažytę pareigą – kasdien berti grūdą. Atėjus pjūties metui, derlius tiesiog nebesutilps į kluonus.

Jo karaliavimas mūsų sieloje

Mūsų Viešpatie ir mūsų Dieve: koks didis Tu esi! Tu suteiki mūsų gyvenimui antgamtinę prasmę ir rodai dieviškąjį gailestingumą. Savo Sūnaus meile Tu įkvepi mus visomis jėgomis, visa siela ir kūnu tarti: Oportet illum regnare! Ir tai darome, nepaisydami savo silpnybių, nes Tu žinai, kad esame iš molio nulipdyti kūriniai. Vaje, kokie kūriniai! Ne tik mūsų kojos³³, bet ir širdis, ir galva taip pat iš molio. Vien dėl Tavęs pajuntame dievišką virpulį.

Kristus pirmiausia turi karaliauti mūsų sielose. Tačiau ką atsakytume, jei Jis paklaustų: „Ką gi tu darai, kad Aš įsiviešpataučiau tavo sieloje?“ Atsakyčiau: pirmiausia reikia gausios Jo malonės. Tik šitaip kiekvienas mano širdies tvinksnis ir kiekvienas atodūsis, pats nereikšmingiausias žvilgsnis, paprasčiausias žodis ar jausmas virs hosanna Kristui Karaliui.

Turime būti nuoseklūs, jeigu tikrai stengiamės, kad Kristus karaliautų. Visų pirma, turime atiduoti Jam savo širdį. Nepadarius to, kalbėti apie Kristaus Karalystę būtų visiškai tuščias ir bergždžias dalykas. Tokios kalbos neturėtų jokio krikščioniškai realaus pagrindo. Tai tarsi rodyti neegzistuojančio tikėjimo regimybę. Tuomet, siekdami žmogiškos naudos, piktnaudžiautume Dievo vardu.

O jeigu Jėzaus karaliavimas mano ir tavo sieloje reikštų, kad Jis iš anksto turėtų joje rasti tobulą vietą, tada tikrai būtų pagrindo pulti į neviltį. Tačiau „nebijok, Siono kalno dukra: štai atvyksta tavo karalius, jis joja ant asilaičio“³⁴. Matote? Jėzui ir vargingas gyvulėlis gali atstoti sostą. Nežinau, kaip jūsų, bet manęs nežemina tas pripažinimas, kad Viešpaties akyse esu nešulinis gyvulys: „<...> tavo akyse buvau labai kvailas, kaip koks keturkojis – nesupratingas. Bet aš visuomet su tavimi būti noriu, laikai tu mane paėmęs už rankos“³⁵ ir už apynasrio. Pamėginkime prisiminti, kaip atrodo asilas, ypač dabar, kai jų mažai belikę. Ne koks senas, užsispyręs ir piktas, kuris įspirs jums, kai nesitikėsite, bet jaunas, su stačiomis kaip antenos ausimis. Jis minta liesu ėdesiu, sunkiai dirba ir bėgioja ryžtingais bei linksmais žingsneliais. Yra šimtai gražesnių, sumanesnių ir stipresnių gyvulių. Tačiau Kristus pasirinko asilą triukšmingai sveikinančioms minioms pasirodyti kaip karalius. Nes Jėzui yra svetimas gudrus išskaičiavimas, šaltų širdžių žiaurumas, patrauklus, bet tuščias grožis. Jam patinka jaunos širdies linksmumas, paprastas žingsnis, nuoširdus balsas, šviesios akys, dėmesys Jo šiltam žodžiui ir patarimui. Štai kaip Jis karaliauja sieloje.