Punktų sąrašas

Tikėjimas ir protas

Maldos ir atgailos gyvenimas, dieviškosios vaikystės suvokimas padaro mus itin pamaldžiais krikščionimis, tarsi mažyčiais vaikais Dievo atžvilgiu. Tikėjimas yra vaikų dorybė. Kad vaikas visiškai atsiduotų tėvo globai, jam reikia būti ir jaustis mažu ir bejėgiu. Daug mąsčiau apie šį dvasinės kūdikystės gyvenimą, kuris neprieštarauja tvirtybei, nes reikalauja stiprios valios, užgrūdintos brandos, atviro ir tvirto charakterio.

Taigi, būkime pamaldūs, pamaldūs kaip vaikai, tačiau nebūkime it nemokšos. Todėl kiekvienas pagal savo galimybes turėtų rimtai ir giliai studijuoti tikėjimą, tai yra teologiją. Vadinasi, reikia ir vaikiško pamaldumo, ir tikros teologinės doktrinos.

Potraukis siekti teologinių žinių, perteikiančių tvirtą krikščionišką mokymą, pirmiausia kyla iš troškimo pažinti ir mylėti Dievą. Tuo pačiu metu jis kyla ir iš esminio tikinčios sielos troškimo suvokti tikrąją pasaulio – Kūrėjo kūrinio – prasmę. Kai kurie žmonės, monotoniškai tarškėdami it sugedusios plokštelės, stengiasi kurti bemaž įsivaizduojamą plyšį tarp tikėjimo ir mokslo, tarp žmogiškojo pažinimo ir dieviškojo apreiškimo. Tačiau toks neatitikimas galėtų kilti – ir vien tik išoriškai – dėl galimos terminų painiavos.

Jeigu pasaulis yra iš Dievo, jeigu Jis sukūrė žmogų pagal savo paveikslą bei panašumą⁴⁷ ir suteikė jam savo dieviškosios šviesos kibirkštį, mūsų žmogiškojo intelekto uždavinys turėtų būti atskleisti visų daiktų prigimtyje įkūnytą dieviškąją prasmę, net jeigu tai pasiekiama tik itin sunkiai. Tikėjimo šviesoje taip pat galime suvokti visų dalykų antgamtinę prasmę, atsirandančią iš mūsų pakylėjimo pagal Dievo malonės dėsningumus. Niekados nebijokime tobulinti žmogiškojo žinojimo, nes visos rimtos intelektinės pastangos yra nukreiptos į tiesą. O Kristus pasakė: Ego sum veritas⁴⁸ – Aš esu tiesa.

Krikščionis turi alkte alkti žinojimo. Viskas – nuo pačių abstrakčiausių dalykų iki paprastų praktinių darbų – gali ir turi vesti Dievo link. Juk nėra tokios žmogiškos veiklos, kuri negalėtų įgauti šventumo matmens, kuri nebūtų puiki proga tapti šventesniam ir bendradarbiauti su Dievu dėl kitų žmonių – savo bendradarbių – šventumo. Kristaus sekėjų šviesa neturi būti slepiama kur nors slėniuose, bet užkelta į kalno viršūnes, kad žmonės „matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“⁴⁹

Šitaip dirbti reikštų melstis. Šitaip mokytis – melstis. Taip tyrinėti – taip pat reikštų melstis. Mes visuomet darome tą patį, nes viskas gali būti malda, visokeriopa veikla gali ir turi mus vesti Dievo link, nuo ryto iki vakaro palaikyti mūsų santykius su Juo. Bet koks garbingas darbas gali būti malda, o visi malda paversti darbai ir yra apaštalavimas. Šitaip sieloje susikuria stipri ir paprasta gyvenimo vienovė.

Kai iškrypimai tampa norma arba kone antrąja asmens prigimtimi, kitiems žmonėms sunku suprasti, jog gerai galvoti apie kitus yra žymiai žmogiškiau ir teisingiau. Šventasis Augustinas pataria: „Stenkitės įgyti tokių dorybių, kurių, galvojate, stinga jūsų broliams. Tada jūs nebematysite jų trūkumų, nes patys jų nebeturėsite.“⁷ Kai kam toks galvojimo ir regėjimo būdas gali pasirodyti naivus. Jie mano esą protingesni ir praktiškesni.

Išankstinis nusistatymas tapo jų vertinimo kriterijumi, todėl, net iki galo neišklausę kito, jie skuba kritikuoti. Paskui galbūt dėl neva plačių pažiūrų arba visuotinai priimtų žaidimo taisyklių jie lyg ir suteikia galimybę apkaltintiems asmenims apsiginti ir oficialiai įrodyti savo nekaltumą. Bet prieš tai juk jau apkaltino... Šitaip nepaisoma elementarių žmogiškų teisių ir moralės, nes kiekvienas, kuris kaltina kitą, pirmiausia privalo įrodyti jo kaltę.

Nebūčiau nuoširdus, jeigu neprisipažinčiau, jog šios mintys yra kažkas daugiau negu citatų rinkiniai iš teorinių traktatų apie teisę ir moralę. Jos pagrįstos daugelio neteisingai apkaltintų žmonių išgyvenimais. Metai iš metų šie kaltinamieji buvo lengvabūdiškai plepančių šmeižikų ir apkalbėtojų taikinys. Tačiau Dievo malonės padedami ir dėl savo nekerštingo būdo jie išvengė net ir menkiausio pykčio. Kartu su šventuoju Pauliumi jie galėtų pasakyti: Mihi pro minimo est, ut a vobis iudicer⁸ – Man mažai rūpi, ką jūs ar žmonių teismas spręstų apie mane. Kaip neretai sakoma, jie galėtų pridurti, kad visa tai menkniekis. Ir tai tiesa.

Iš kitos pusės, mane vis dėlto labai liūdina neteisingai užsipuolančių kitus žmonių dvasios būklė, nes šmeižikai naikina patys save. Lygiai taip kenčiu dėl tų, kurie nežino, kur dingti, išgirdus nepagrįstą ir neretai nedorą kaltinimą. Jie įbauginti. Jie išgyvena košmarą ir net neįsivaizduoja, kad kiti gali šitaip elgtis.

Prieš keletą dienų per šventąsias Mišias skaitėme ištrauką apie skaisčiąją Susaną, kurią du gašlūs vyresnio amžiaus vyrai kaltino begėdiškumu. „Susana sunkiai atsiduso: ,Patekau į spąstus! Nes jei tai darysiu, man bus mirtis; jei to nedarysiu, neištrūksiu iš jūsų rankų.‘“⁹ Kiek kartų pavydžių intrigantų pinklės daugelį dorų žmonių buvo panašiai įvariusios į kampą! Tuomet įvarytiesiems tenka rinktis: arba įžeisti Dievą, arba prarasti savo gerą vardą. Vienintelis priimtinas ir teisingas sprendimas yra kartu ir labai skausmingas. Jie turi apsispręsti: „geriau man patekti į jūsų rankas, negu nusidėti Viešpaties akyse.“¹⁰

Iškalbingas asmenų ir daiktų vertės matas yra Jėzus ant kryžiaus, kurio širdis sužeista iš meilės žmogui. Žodžiai čia nebereikalingi. Žmonės, jų laimė ir gyvenimas yra tokie svarbūs, kad pats Dievo Sūnus atiduoda save, norėdamas juos atpirkti, nuskaistinti ir pakylėti. „Kas gi nemylėtų taip sužeistos Širdies?“ – klausė viena kontempliatyvi siela. „Kas gi už meilę neatsilygintų meile? Kas gi neapglėbtų tokios tyros Širdies? Mes, sutverti iš kūno, už meilę atsilyginsime meile. Mes apkabinsime savo sužeistąjį, kuriam rankas ir kojas bedieviai pervėrė vinimis, sužeidė šoną ir Širdį. Melskimės, kad mūsų širdys susivienytų su Jo meile ir net pajustume ieties dūrį, nes mūsų širdis dar tebėra kieta ir surambėjusi“²⁴.

Tokias mintis, jausmus ir žodžius visais laikais Jėzui skyrė Jį mylinčios sielos. Jeigu norime suprasti šį kalbėjimą, jeigu iš tiesų norime pažinti žmogaus širdį, Kristaus Širdį bei Dievo meilę, reikia ir tikėjimo, ir nuolankumo. Būtent tokius visiems žinomus, tikėjimo ir nuolankumo kupinus žodžius mums paliko šventasis Augustinas: „Tu sutvėrei mus sau, o Viešpatie, ir mūsų širdys neturės ramybės, kol neras atilsio Tavyje.“²⁵

Kai žmogus nėra nuolankus, jis stengiasi padaryti Dievą priklausomą nuo savęs, bet ne dieviškuoju, Kristaus atvertu būdu: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas.“²⁶ Išdidus žmogus stengiasi įsprausti Dievo didybę į žmogiškus rėmus. Tuomet aklas, šaltas protavimas, atsiskyręs nuo tikėjimo daigą auginančio proto ar netgi nuo teisingai orientuotos, sugebančios džiaugtis ir mylėti išminties, ima stengtis racionaliai viską suvesti į savo siaurą žmogišką patirtį. Šitaip sumenkinama antgamtinė tiesa, o žmogaus širdis apsitraukia luobu, nebeleidžiančiu pajausti Šventosios Dvasios veikimo. Mūsų ribotas intelektas būtų visiškai prapuolęs, jeigu gailestingojo Dievo galia nesulaužytų mūsų menkystės. „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį.“²⁷ Šitaip siela vėl atgaus šviesą ir ims džiaugtis Šventojo Rašto pažadais.

„Aš tikrai žinau savo užmojį jums <...>, užmojį jūsų labui, o ne jūsų žalai!“²⁸ – štai Dievo pažadas, duotas per Jeremiją. Liturgija pritaiko šiuos žodžius Jėzui, nes per Jį aiškiai parodoma Dievo meilė mums. Jis neatėjo smerkti ir kaltinti dėl mūsų skurdumo ir menkumo. Jis atėjo mūsų išgelbėti, mums atleisti ir dovanoti, nešti mums ramybę ir džiaugsmą. Jeigu tik suprasime, kaip stebuklingai Dievas elgiasi su savo vaikais, mūsų širdys negalės nepasikeisti. Pamatysime atsiveriant absoliučiai naują, gilią, pilną prasmės ir šviesos panoramą.

Asmeninė laisvė

Krikščionis, iš pareigos atlikdamas darbą, neturi niekinti savaime susiklostančių aplinkybių. Jeigu pasakymas „palaiminkite visą žmogiškąją veiklą“ būtų suprastas kaip žmogaus veiklos dėsningumo iškraipymas ar net jo sugriovimas, tokios frazės niekada nevartočiau. Manęs niekas nesugebėjo įtikinti, kad įprastas žmonių darbas turėtų būti apkabinėtas išraiškingais plakatais ar apklijuotas konfesinėmis etiketėmis. Nors ir gerbiu priešingą nuomonę, bet atrodo, kad tokių etikečių vartojimas tik menkina šventą mūsų tikėjimą. Be to, etiketė „katalikiškas“ gali būti užklijuota neva pateisinant net žmogiško padorumo ribas peržengusį elgesį.

Visas pasaulis ir visa, kas jame yra, išskyrus nuodėmę, yra gera, nes tai sukūrė Viešpats Dievas. Todėl krikščionis, petys petin dirbdamas su kitais žmonėmis ir nuolat dėl meilės kovojantis, kad išvengtų Dievo įžeidimo, turi Jam atsiduoti visiškai. Krikščionis turi ginti visas iš asmens orumo kylančias vertybes.

Yra viena, ypač puoselėjama vertybė: tai asmens laisvė. Tik tada, kai krikščionis asmeniškai gina kitų laisvę – būtinai atsakingai, – tiktai tada jis gali žmogiškai ir krikščioniškai garbingai apginti ir savąją. Kartojau ir kartosiu, jog Viešpats mums dosniai suteikė didžiulę antgamtinę dovaną – dieviškąją malonę, o kita nuostabi žmogiškoji dovana – brandos reikalaujanti asmeninė laisvė. Laisvės nevalia sumenkinti iki palaidumo, privalome stengtis realiai suderinti savo elgesį su dieviškuoju įstatymu, nes „kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“⁴³.

Kristaus Karalystė yra laisvės karalystė. Vieninteliai vergai yra tie, kurie laisvai – dėl Dievo meilės – prisiriša patys. Kokia palaiminta yra ši mus išlaisvinanti meilės vergija! Be laisvės negalime atsiliepti į malonę. Be laisvės negalime laisvai atsiduoti Viešpačiui, veikti dėl pačios antgamtiškiausios priežasties: „nes mes patys to norime“.

Kai kurie klausytojai pažįsta mane jau labai seniai. Jūs galite patvirtinti, kad visą gyvenimą mokiau asmeninę laisvę derinti su asmenine atsakomybe. Ieškojau laisvės visame pasaulyje ir tebeieškau jos dabar, panašiai kaip Diogenas ieškojo tikro žmogaus. Ir kiekvieną dieną vis labiau pamilstu laisvę. Aš ją myliu labiau už visas žemiškas gėrybes. Tai brangenybė, kurios niekada tinkamai neįvertinsime.

Kalbėdamas apie asmeninę laisvę, nesistengiu apžvelgti kitų, galbūt labai teisėtų laisvės aspektų, nepatenkančių į mano kunigišką kompetenciją. Žinau, kad man nedera diskutuoti aktualiomis pasaulietinėmis temomis, priklausančiomis pasaulietinei ir pilietinei sričiai. Tai klausimai, kuriuos Viešpats paliko žmonėms laisvai ir ramiai aptarti. Žinau, kad kunigas privalo vengti visokiausių ginčų, kurie supriešina žmones. Jis turi vesti sielas pas Dievą, į Jo gelbstintį mokymą, į Jėzaus Kristaus įsteigtus sakramentus, į vidinį gyvenimą, priartinantį prie Viešpaties ir leidžiantį mums suvokti, kad esame Jo vaikai, todėl visų be išimties žmonių broliai.

Šiandien švenčiame Kristaus Karaliaus šventę. Ir mano kunigiškos pareigos leidžia teigti, kad tie, kurie įsivaizduoja Kristaus Karalystę kaip kokią nors politinę programą, nesupranta antgamtinio tikėjimo tikslo ir rizikuoja užsikrauti ant savo sąžinės naštą, neturinčią nieko bendra su Jėzaus našta, nes Jo „jungas švelnus ir <...> našta lengva“⁴⁴. Mylėkime visus žmones, mylėkime visų labiausiai Kristų, o tada neišvengiamai mylėsime ir teisėtą kitų laisvę, gyvensime ramiai ir išmintingai.