Punktų sąrašas

Koks keistas žmogaus gebėjimas pamiršti net nuostabiausius dalykus, apsiprasti su paslaptimi! Per šią Gavėnią vėl prisiminkime, kad krikščionis negali būti paviršutiniškas. Krikščionis privalo visiškai susivienyti su Dievu, net ir būdamas visiškai paskendęs kasdieniuose darbuose, užsiėmęs bei įsitempęs. Juk jis yra Dievo vaikas.

Dieviškoji įsūnystė yra džiaugsminga tiesa ir drauge guodžianti paslaptis. Ji sklidinai pripildo mūsų dvasinį gyvenimą, parodo, kaip kalbėtis su Dievu, kaip pažinti ir mylėti savo Tėvą danguje. Ji nušviečia viltimi mūsų vidinę kovą ir suteikia mažo vaiko pasitikėjimo paprastumą. Ir dar – būtent todėl, kad esame Dievo vaikai, galime su meile ir nuostaba kontempliuoti visa, kas yra sukurta mūsų Kūrėjo, Dievo Tėvo, rankų. Šitaip mylėdami pasaulį tampame kontempliatyvūs pasaulio viduje. Gavėnios liturgija primena Adomo nuodėmės pasekmes žmogui. Adomas nepanoro būti geru Dievo sūnumi, jis sukilo. Bet taip pat girdime aidu skambančią felix culpa – „laimingoji kaltė“, kurią visa Bažnyčia su džiaugsmu užgiedos per Velyknaktį⁴⁰.

Atėjus laiko pilnatvei, Dievas Tėvas pasiuntė į pasaulį savo vienatinį Sūnų atkurti taikos, kad per Jo įvykdytą žmonijos atpirkimą iš nuodėmės adoptionem filiorum reciperemus⁴¹ – taptume Dievo vaikais, būtume išlaisvinti iš šios nuodėmės jungo, pajėgtume dalintis dievišku Trejybės artumu. Šitaip šiam naujam žmogui, šiam naujam Dievo vaikų skiepui⁴² suteikta galia išvaduoti kūriniją iš netvarkos ir atkurti ją Kristuje⁴³, visa sutaikiusiame su Dievu⁴⁴.

Taigi atėjo atgailos metas. Tai nėra kažkas neigiama. Gavėnią reikėtų išgyventi su Kristaus atnešta įsūnystės dvasia, pulsuojančia mūsų sieloje⁴⁵. Viešpats kviečia mus prisiartinti prie Jo, būti tokiems, kaip Jis: „Būkite Dievo sekėjai, kaip Jo mylimi vaikai.“⁴⁶ Nuolankiai, bet uoliai bendradarbiaukite dėl dieviško tikslo: pataisykite, kas sulaužyta, išgelbėkite, kas prarasta, sutvarkykite tai, ką nuodėmingas žmogus sujaukė, veskite į tikslą paklydusį, atkurkite visos kūrinijos dievišką harmoniją.

Didžiojo ketvirtadienio džiaugsmas

Kaip gerai suprantame giesmę, kurią giedojo visų laikų krikščionys šventosios Ostijos garbei: „O mano lūpos, šlovinkite paslaptį garbingojo Kūno ir brangiausiojo Kraujo, kurį visų tautų Karalius, gimęs iš vaisingos Motinos, išliejo už pasaulio atpirkimą.“⁶ Turime nuoširdžiai garbinti šį Eucharistijoje pasislėpusį Dievą⁷ – tai pats Jėzus, gimęs iš Mergelės Marijos, kentėjęs ir paaukojęs savo gyvenimą ant kryžiaus, Jėzus, iš kurio ietimi perdurto šono tryško vanduo ir kraujas⁸.

Tai šventoji puota, kurioje priimame Jėzų Kristų. Mes sudabartiname Jo kančios atminimą. Per Kristų mūsų siela ima intymiai bendrauti su Dievu ir gauna būsimos šlovės pažadą⁹. Bažnyčios liturgija keliais posmais apibendrino svarbiausias šios didžios meilės istorijos, tos ugningos Viešpaties suteiktos meilės apraiškas.

Mūsų tikėjimo Dievas nėra kažkokia tolima esybė, tik abejingai stebinti žmonių likimus – troškimus, kovas, kančias. Jis yra toks savo vaikus mylintis Tėvas, kad siunčia Žodį, antrąjį Švenčiausiosios Trejybės Asmenį, prisiimti žmogišką prigimtį ir mirti dėl mūsų atpirkimo. Tas pats mylintis Tėvas mūsų širdyse apsigyvenančios Šventosios Dvasios veikimu švelniai mus traukia prie savęs.

Didžiojo Ketvirtadienio džiaugsmo šaltinis – tai suvokimas, kad Kūrėjas iš meilės savo kūriniams padarė begalinį stebuklą. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – tarsi per maža būtų kitų Jo meilės įrodymų – įsteigia Eucharistiją, kad galėtų visada būti arti mūsų, nors ir tegalime tik iš dalies suprasti šį buvimą. Juk Dievas, kuriam nieko nereikia, vien meilės skatinamas nenori palikti mūsų. Švenčiausioji Trejybė pamilo žmogų, pakeltą į malonės aukštumas ir sukurtą „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“¹⁰. Dievas jį atpirko iš nuodėmių – iš Adomo nuodėmės, kurią paveldėjo visi jo palikuonys; iš kiekvieno mūsų asmeninių nuodėmių. Ir dabar Jis karštai trokšta apsigyventi kiekvieno sieloje: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“¹¹

Eucharistija ir Švenčiausiosios Trejybės paslaptis

Šis Švenčiausiosios Trejybės meilės žmogui antplūdis Eucharistijoje itin didingai virsta nuolatiniu. Prieš daugelį metų visi išmokome iš katekizmo, kad Eucharistiją turime suprasti kaip Auką ir kaip sakramentą, ir kad šis sakramentas mus pasiekia tiek Komunijoje, tiek kaip didžiausia brangenybė, esanti tabernakulyje ant altoriaus. Bažnyčia visuose pasaulio tabernakuliuose esančiam eucharistiniam slėpiniui Corpus Christi – Kristaus Kūnui ir Kraujui – pagerbti turi kitą šventę. O šiandien, Didįjį Ketvirtadienį, galime susitelkti į Šventąją Eucharistiją kaip į Auką, kaip šventosiose Mišiose mūsų maistu tampančią Komuniją.

Jau jums kalbėjau apie Švenčiausiosios Trejybės meilės antplūdį. Ir kurgi dar aiškiau galėtume jį išvysti, jei ne Mišiose? Visa dieviškoji Trejybė veikia šventojoje altoriaus aukoje. Štai kodėl mėgstu kartoti tuos buvusius pradžios, o dabar atnašų ir Komunijos maldų pabaigos žodžius: „Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, tavo Sūnų, mes kreipiamės į Dievą Tėvą, kuris gyvena ir viešpatauja su Tavimi Šventosios Dvasios vienybėje, vienas Dieve, dabar ir visados, ir per amžius. Amen.“^*

Per Mišias įprasta nuolat melstis Dievui Tėvui. Kunigas atstovauja amžinajam Kunigui, Jėzui Kristui, kuris tuo pačiu metu yra ir Auka. Šventoji Dvasia Mišiose veikia itin tikroviškai ir nenusakomai. „Šventosios Dvasios galia, – rašo šventasis Jonas Damaskietis, – duona pavirsta Kristaus Kūnu.“¹²

O kai kunigas meldžia dieviškojo atnašų palaiminimo, Šventosios Dvasios veikimas tampa itin aiškiai išreikštas: „Ateik Šventintojau, visagalis ir amžinasis Dieve, ir palaimink šią auką, teikiamą Tavo šventojo vardo garbei.“¹³ Tai didžioji auka, kuri deramai pašlovina švenčiausiąjį Dievo Vardą. Mes meldžiame, o pašventina Parakletas, kurį mums siunčia Tėvas ir Sūnus. Aktyvų Šventosios Dvasios dalyvavimą šioje aukoje taip pat atpažįstame, kai prieš pat Komuniją kalbame: „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau! Tėvo valią vykdydamas, Šventajai Dvasiai bendradarbiaujant, Tu savo mirtimi atgaivinai pasaulį.“¹⁴

Šią savaitę, kurią krikščionių tauta tradiciškai vadina Didžiąja, dar kartą siūloma apmąstyti ir išgyventi paskutinius Jėzaus gyvenimo žemėje momentus. Visa, kas įvairiomis formomis kalba apie tų dienų pamaldumą, tikrai yra nukreipta į Prisikėlimą, kuris, kaip sako šventasis Paulius, yra mūsų tikėjimo pagrindas¹. Tačiau neturėtume žengti šiuo keliu per daug skubotai, neleiskime, kad pro akis praslystų vienas labai paprastas, gal neretai menkai pastebimas faktas. Nesugebėsime dalyvauti mūsų Viešpaties Prisikėlime, jeigu neprisijungsime prie Jo Kančios ir Mirties². Kad galėtume lydėti Kristų Jo šlovėje Didžiosios savaitės pabaigoje, pirmiausia turime įsilieti į Jo pasiaukojimą ir jaustis viena su Juo, mirusiu Kalvarijoje.

Kristaus kilnus pasiaukojimas priešingas nuodėmei – nepriimtinai, bet nepaneigiamai tikrovei: mysterium iniquitatis^** – nedorybės paslapčiai, nes ji yra nepaaiškinamas kūrinio, iš puikybės sukylančio prieš Dievą, blogis. Istorija sena kaip žmonija. Prisimename pirmųjų tėvų nuopuolį, vėliau aibę nesibaigiančių nuopuolių, žyminčių žmonių elgesį amžių slinktyje ir galiausiai – mūsų pačių maištingumą. Nelengva suvokti patį nuodėmės ydingumą ir tai, ką apie ją mums sako tikėjimas. Pagalvokime: net ir žmogiškame kontekste įžeidimo dydį dažnai lemia nuskriaustosios pusės padėtis, jos socialinis statusas ir asmeninės savybės. O nuodėme žmogus įžeidžia patį Dievą, tai yra kūrinys išsižada savo Kūrėjo.

Visgi „Dievas yra meilė“³. Virš pykčio prarajos, kurią atveria nuodėmė, nusitiesia Jo begalinės Meilės tiltas. Dievas neapleido žmonių. Jis numatė, kad Senojo Įstatymo aukų nepakaks mūsų kaltėms ištaisyti ir prarastą vienybę atkurti. Žmogus, kuris yra Dievas, turės paaukoti pats Save. Mėgindami bent kiek prisiliesti prie šios nesuvokiamos paslapties, įsivaizduokime Švenčiausiąją Trejybę, vidiniu ir neišardomu begalinės meilės bendravimu svarstančią, ką daryti. Jos amžinu sprendimu vienatinis Dievo Sūnus prisiima žmogaus padėtį ir neša mūsų menkumo bei sielvarto naštą, kad užbaigtų tos naštos kelią prikaltas vinimis prie medžio gabalo.

Visas Kristaus gyvenimas nuo pat gimimo Betliejuje buvo pripildytas šio karšto troškimo įvykdyti iš Dievo Tėvo gautą gelbėjimo priesaką. Per visus trejus viešosios veiklos metus mokiniai girdėjo Jį nuolat kartojantį, kad Jo maistas yra vykdyti valią to, kuris Jį yra siuntęs⁴. Ir taip tęsėsi iki pirmosios Didžiojo Penktadienio popietės, kai pasiaukojimas buvo baigtas ir Jis, „nuleidęs galvą, atidavė dvasią“⁵. Šiais žodžiais apaštalas šventasis Jonas aprašo Kristaus mirtį. Jėzus, nešdamas kryžiaus naštą, slegiamas visų žmonių kalčių, miršta dėl grubios mūsų nuodėmių niekšybės.

Pamąstykime apie Viešpaties, žaizdoto nuo galvos iki kojų, meilę mums. Pasinaudodami senovės rašytojo žodžiais, nors ir neišreiškiančiais visos tiesos, bet jai gana artimais, galime kartoti: „Kristaus kūnas yra kančios paveikslas.“ Pamatę sumuštą ir sudaužytą Kristų, tiesiog be gyvybės likusį Jo kūną, nuimamą nuo kryžiaus ir atiduodamą Jo Motinai, pamatę šitaip suniokotą Jėzų, galėtume pagalvoti, kad tai aiškus pralaimėjimo įrodymas. Kur tos Jį sekusios minios, kur Jo pranašauta karalystė? Bet tai yra pergalė, o ne pralaimėjimas. Dabar labiau negu bet kada esame arčiau prisikėlimo momento bei tos šlovės, kurią Jis pasiekė klusnumu.

Dievas Tėvas per Sūnaus Širdį teikėsi mums dovanoti infinitos dilectionis thesauros¹ – neišsemiamų meilės, gailestingumo ir švelnumo lobių. Jeigu ieškotume Dievo meilės įrodymų, kad Jis ne tik išgirsta mūsų maldas, bet net iš anksto numato mūsų prašymus, užtektų apmąstyti šventojo Pauliaus mintį: „Jeigu Jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?!“²

Dieviškoji malonė iš vidaus atnaujina žmogų ir jį – nusidėjėlį bei maištautoją – paverčia šauniuoju ir ištikimuoju tarnu³. Visų malonių šaltinis – meilė, kuria Dievas mus myli ir kurią Jis mums apreiškė ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Dieviškoji meilė paskatino antrąjį Švenčiausiosios Trejybės Asmenį – Žodį, Dievo Tėvo Sūnų, įsikūnyti, tai yra prisiimti visą mūsų žmogiškąją būklę, išskyrus nuodėmę. O tas Žodis – Dievo Žodis – yra Verbum spirans amorem⁴ – Žodis, kildinantis Meilę.

Meilė mums apsireiškė įsikūnijimu, Jėzaus Kristaus atperkamąja kelione po mūsų pasaulį ir aukščiausiąja Kryžiaus Auka. O ant Kryžiaus Dievas davė naują savo meilės ženklą: „vienas kareivis ietimi perdūrė Jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens.“⁵ Vanduo ir kraujas iš Jėzaus šono byloja apie galutinį atsidavimą, iš meilės ištartą consummatum est⁶ – „atlikta“.

Šiandienos šventės proga, dar kartą apmąstydami pagrindines mūsų tikėjimo tiesas, gėrimės tuo, kad giliausia tikrovė atsiskleidžia labai žmogiškai. Dievo Tėvo meilė aukoja savo Sūnų, o Sūnaus meilė leidžia ramiai žengti Golgotos link. Dievas nesikreipia į mus, rodydamas savo jėgą ir valdžią. Jis prisiartina prie mūsų, „priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones“⁷. Jėzus su mumis niekada nėra šaltas ar arogantiškas, nors viešojo mokymo metais kartais regime Jį nusiminusį ir nusivylusį dėl žmonių daromo blogio. Jam dėl to labai skaudu. Bet jeigu bent truputį įsigilinsime, iš karto suvoksime, jog Jo griežtumas ir rūstybė gimsta iš meilės. Tai dar vienas kvietimas atsikratyti neištikimybės bei nuodėmės.

„Argi aš trokštu nedorėlio mirties, – tai Viešpaties Dievo žodis, – o ne kad jis grįžtų iš savo nedoro kelio ir gyventų?“⁸ Šitie žodžiai paaiškina visą Kristaus gyvenimą ir padeda suprasti, kodėl Jis pasirodė, turėdamas tokią pačią kaip ir mūsų širdį, kuri yra ir patikimas dieviškojo atsidavimo įrodymas ir nuolatinis nenusakomo dieviškosios meilės slėpinio liudijimas.