Punktų sąrašas

Šiandienė šventė yra taikos šventė. Senoji Verbų šventės simbolika primena sceną iš „Pradžios knygos“: „Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš arkos balandį. Vakaro metu balandis sugrįžo pas jį, ir štai jo snape buvo nuskintas alyvmedžio lapas! Nojus nūn žinojo, kad vandenys žemėje jau buvo nusekę.“¹ Prisimename, jog Dievo ir Jo žmonių sąjunga patvirtinama ir įkuriama Kristuje, nes „Jis yra mūsų sutaikinimas“².

Mūsų Šventosios Katalikų Bažnyčios liturgijoje, taip nuostabiai sujungiančioje ir apibendrinančioje tai, kas sena, ir tai, kas nauja, šiandien randame gilaus džiaugsmo pilnus žodžius: „Jeruzalės vaikučiai su alyvų šakelėmis rankose pasitiko Viešpatį, šaukdami ir giedodami: Osana aukštybėse.“³

Šitas Jėzaus pasveikinimo šūksnis mūsų sielose susilieja su sveikinimu, aidėjusiu Jo gimimo metu Betliejuje. Anot šventojo Luko, „Jam jojant žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję. Jie šaukė: Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“⁴

Ramybė žemėje

Pax in cœlo – ramybė danguje. Tačiau pažvelkime į pasaulį. Kodėl žemėje nėra ramybės? Ne, čia ramybės nėra, yra tiktai tariama ramybė – balansavimas, paremtas baime ir netvirtais įsipareigojimais. Nėra ramybės net Bažnyčioje. Ji apsupta įtampos, draskančios baltą Kristaus Sužadėtinės tuniką. Taip pat nėra ramybės daugelyje širdžių, kurios nenuilstama veikla veltui stengiasi pridengti savo sielos neramumus, veltui vaikosi menko pasitenkinimo daiktais, laikinai ne tik pripildančiais, bet ir paliekančiais liūdesio kartėlį.

„Palmės šakelės, – rašo šventasis Augustinas, – yra pagarbos ir atidavimo ženklas, jos reiškia pergalę. Mūsų Viešpats rengiasi nugalėti mirdamas ant kryžiaus. Su kryžiaus ženklu Jis rengiasi savo triumfui prieš šėtoną, mirties karalaitį.“⁵ Kristus yra mūsų ramybė, nes Jis nugalėjo. Jis pasiekė pergalę, kai atkaklioje kovoje grūmėsi prieš žmonių širdyse susikaupusį blogį.

Kristus yra ne tik mūsų ramybė, bet ir kelias⁶. Jeigu siekiame ramybės, turime sekti Jo pėdomis. Taika yra karo ir kovos padarinys, rezultatas vidinės asketinės kovos, padedančios kiekvienam krikščioniui atsilaikyti prieš viską, kas nėra iš Dievo: prieš puikybę, juslingumą, savanaudiškumą, paviršutiniškumą, širdies siaurumą. Beprasmiška išoriškai raginti žmogų nusiraminti, jeigu nėra ramybės jo sąžinėje, jo sielos gelmėse, nes „iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai“⁷.

Vidinė kova

„Kęsk vargus kartu su manimi kaip geras Kristaus Jėzaus karys“⁹, – sako mums šventasis Paulius. Krikščionio gyvenimas yra kova, karas, gražus taikingas karas, visiškai kitoks negu žmogiškoji karyba, kylanti iš susiskaldymo, o neretai ir iš neapykantos. Dievo vaikų karas – tai karas su savo egoizmu. Jis pagrįstas vienybe ir meile. „Vis dėlto, gyvendami kūne mes kovojame ne kūniškai. Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet turi Dievo galybę griauti tvirtoves. Jais nugalime gudravimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą.“¹⁰ Tai atkakli kova su išdidumu, su polinkiu daryti bloga ir su išpuikimu teisiant kitus.

Šį Verbų sekmadienį, kai prasideda mūsų išgelbėjimui tokia lemtinga savaitė, atidėkime į šalį paviršutiniškus dalykus ir susitelkime tik ties pagrindiniais – ties tuo, kas iš tikrųjų svarbu. Įsidėmėkite: juk tai, ko iš tiesų mums reikia siekti, – tai patekti į dangų. Jeigu to nesieksime, visa kita neteks prasmės. Norint patekti į dangų, reikia būti ištikimam Kristaus mokymui. Norint būti ištikimam, reikia atkakliai ir iš esmės stengtis nugalėti kliūtis, trukdančias pasiekti amžinąją laimę.

Žinau, kad, užsiminę apie kovą, tuoj prisimename savo silpnybes, numatome būsimus nuosmukius bei klaidas. Dievas tai supranta. Kai žygiuoji keliu, neįmanoma nesukelti dulkių. Juk esame tik kūriniai, turintys aibes trūkumų. Net pasakyčiau, jog mums visada reikės trūkumų, nes jie yra tarsi šešėlis, išryškinantis Dievo malonės šviesą ir mūsų apsisprendimą atsiliepti į Jo gerumą. Ir būtent šis kontrastas padės mums tapti žmoniškesniems, nuolankesniems, supratingesniems ir kilnesniems.

Neapsigaudinėkime: gyvenime susilauksime ne tik spindesio ir pergalių, bet ir patirsime nusivylimų bei pralaimėjimų. Taip visuomet buvo žemiškoje krikščionių kelionėje, neišskiriant nė šventųjų. Argi neprisimenate Petro, Augustino, Pranciškaus? Man niekada nepatiko šventųjų biografijos, kurios naiviai, kartu stokojant ir doktrinos supratimo, pateikia jų didvyriškus poelgius taip, tarsi malonė jiems būtų laiduota nuo pat gimimo. Ne. Tikrieji krikščioniškai didvyriško gyvenimo aprašymai primena mūsiškius: šventieji ne tik kovodavo, bet ir pralaimėdavo. O paskui atgailaudami vėl grįždavo į mūšį.

Neturėtume stebėtis palyginti dažnai patirdami pralaimėjimų. Dažniausiai arba visada pralaimime ten, kur nėra labai reikšminga, bet mums taip skaudu, lyg visa tai būtų be galo svarbu. Jeigu mylime Dievą, jeigu esame nuolankūs, ištvermingi bei atkaklūs savo kovoje, niekada pernelyg nesureikšminsim pralaimėjimų. Visų pirma dėl to, kad patirsime ir pergalių, kurios džiugins Dievo akį. Pralaimėjimai išvis neegzistuoja, jeigu veikiame su gera intencija, norėdami įvykdyti Dievo valią, visada pasikliaudami Jo malone ir suvokdami savąjį menkumą.

Dabar ir visados

Verbų sekmadienio liturgija į krikščionių lūpas įspaudžia šiuos giesmės žodžius: „Atsiverkite, didieji vartai, atsidarykite, nedylančios durys, kad įeitų garbės Karalius.“²¹ Kas užsisklendžia savo egoizmo citadelėje, neįžengs į mūšio lauką. Tačiau tada, kai toks žmogus atkels savo tvirtovės vartus ir įsileis taikos Karalių, tada drauge su Juo galės stoti į mūšį prieš akis temdančią ir sąžinę stingdančią menkystę.

„Atsiverkite, didieji vartai!“ Šis reikalavimas kovoti krikščionims nėra naujas. Tai nuolatinis reikalavimas. Jeigu nekovosime – nelaimėsime, o jeigu nelaimėsime – nepasieksime taikos. Be ramybės žmogaus džiaugsmas bus iliuzinis, apsimestinis ir bevaisis. Jis neskatins padėti žmonėms, nepasireikš meilės ir teisingumo darbais, nepuoselės atleidimo bei gailestingumo, o pats žmogus neįstengs tarnauti Dievui.

Šiandien, pasižvalgius tiek Bažnyčios viduje, tiek išorėje, aukštesniuose ir žemesniuose sluoksniuose, susidaro įspūdis, jog daug kas pamiršo kovą, atsisakė grumtis su savo ydomis, visiškai pasidavė sielą menkinančiai vergijai. Toks pavojus nuolat tyko visų krikščionių.

Štai kodėl privalome atkakliai maldauti Švenčiausiosios Trejybės pasigailėjimo visiems. Taip kalbėdamas abejoju, ar verta remtis Dievo teisingumu. Apeliuoju į Jo malonę, į Jo gailestingumą, meldžiu, kad Jis matytų ne mūsų nuodėmes, bet greičiau nuopelnus Kristaus ir Jo švenčiausiosios Motinos, kuri yra taip pat ir mūsų Motina, ir patriarcho šventojo Juozapo, Jėzaus tėvo žemėje, ir visų šventųjų.

Krikščionis gali būti ramus: jeigu jis norės kovoti, Dievas paims jį už dešinės rankos, kaip skaitome šios dienos Mišių skaitinyje. Būtent Jėzus, Taikos Karalius, jodamas į Jeruzalę ant vargano asiliuko sako: „Dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia.“²² Ši jėga nėra agresija prieš kitus. Tai tvirtybė kovoti su savo silpnybėmis ir menkumu, tai narsa, neleidžianti dangstyti savo asmeninės neištikimybės, tai drąsa atvirai išpažinti tikėjimą, net kai aplinkybės būna priešiškos.

Šiandien, kaip ir ankstesniais laikais, iš krikščionių laukiama didvyriškumo. Didvyriškumo, žinoma, jeigu prireiktų, didžioje kovoje. Bet dažniau tokio didvyriškumo, kuris pasireiškia nedideliuose kasdieniuose gyvenimo mūšiuose. Kai kasdien, rodos, dėl nereikšmingų dalykų be atvangos ir su meile kaunamasi, visada šalia savo vaikų kaip mylintis ganytojas yra Dievas: „Aš pats ganysiu savo kaimenę, aš pats jas ilsinsiu, – tai Viešpaties Dievo žodis. Suieškosiu paklydusias, žūstančias grąžinsiu, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas, <...> savo žemėje jie gyvens saugiai ir žinos, kad aš esu Viešpats, kai sulaužysiu jų jungo kartis ir išgelbėsiu juos iš pavergėjų rankų“.²³