Punktų sąrašas

Kaip ir kitus Jėzaus gyvenimo įvykius, taip ir neviešąjį Jo gyvenimą turėtume kontempliuoti pakiliai. Reikia pripažinti, jog tai savaime yra Viešpaties kvietimas atsikratyti savanaudiškumo ir lengvų patogumų. Viešpats supranta mūsų ribotumą, mūsų individualizmą ir tuščias ambicijas. Jis supranta, kaip sunku mums pamiršti save ir tarnauti kitiems. Jis labai gerai žino, ką reiškia nesulaukti meilės ir patirti iš tų, kurie sakosi Juo seką, iš tikrųjų sekant tik puse širdies. Tiesiog prisiminkite evangelistų atpasakotas sukrečiančias scenas, iš kurių matyti, kad apaštalai yra kupini pasaulietiškų ambicijų ir grynai žmogiškų planų. Ir vis dėlto Jėzus pasirinko juos. Jis laiko juos arti savęs ir patiki jiems iš Tėvo gautąją misiją.

Jis šaukia mus ir klausia mūsų taip pat, kaip ir Jokūbo su Jonu: potestis bibere calicem, quem ego bibiturus sum?⁹ Ar galite gerti taurę – taurę, kuri reiškia visišką atsidavimą Tėvo valiai, – kurią aš gersiu? Possumus!¹⁰ – Galime! Mes pasirengę! – atsakė Jonas su Jokūbu. Ar iš tikrųjų esame pasirengę visame kame vykdyti mūsų Dievo Tėvo valią? Ar atidavėme savo Viešpačiui visą širdį? Ar nebesame prisirišę prie savęs, savo interesų, patogumų ir savimeilės? Ar neliko mūsų gyvenime kažko, ko neapimtų krikščioniškumas, kas trukdytų skaistinti save? Šiandien turime galimybę viską ištaisyti.

Tačiau visų pirma turime būti įsitikinę, kad Jėzus užduoda šiuos klausimus mums asmeniškai. Tai Jis viso to klausia, ne aš. Nedrįsčiau to klausti net savęs. Pratęsiu savo maldą balsu, o kiekvienas iš mūsų savo širdyje teprisipažįsta Viešpačiui: „Viešpatie, koks bevertis esu, koks bailys aš buvau daugybę kartų! Kiek klaidų dariau dar kartą ir dar kartą“. Galime žengti dar toliau sakydami: „Kaip gerai, Viešpatie, kad savo ranka Tu sulaikei mane, nes galėjau pridaryti baisiausių dalykų. Neapleisk manęs, nepalik manęs, elkis su manimi kaip su mažu vaiku. Noriu būti stiprus, drąsus ir doras. Tačiau Tu turi man padėti. Aš esu trapi būtybė. Paimk mane už rankos, Viešpatie, ir tegul Tavo Motina būna šalia, saugodama mane.“ Taigi, possumus! Galime, sugebėsime sekti Tavo pavyzdžiu.

Nėra per daug įžūlu sakyti possumus! Jėzus Kristus moko šio dieviško kelio ir nori, kad juo žengtume, nes Jis jį sužmogino ir padarė jį pasiekiamą mums, silpniems žmonėms. Štai kodėl Jis ir pats taip nusižemino. „Štai priežastis, dėl kurios Jis nusilenkė prisiimdamas vergo pavidalą; Jis, Viešpats, kaip Dievas lygus savo Tėvui, nusilenkė ne didybe ir galia, bet gerumu ir gailestingumu.“¹¹

Dievo gerumas nori palengvinti mums šį kelią. Neatmeskime Jėzaus kvietimo, nesakykime jam „ne“, nelikime kurti. Nėra jokio pasiteisinimo, negalime toliau manyti nesugebą. Jis mums tai parodė savo pavyzdžiu. „Todėl, mano broliai, aš prašau visa širdimi, nepalikite šio brangaus pavyzdžio nepastebėto, bet sekite Juo ir atnaujinkite sielos dvasią.“¹²

Pertransiit benefaciendo. Ką darė Kristus tam, kad paskleistų tiek gėrio, vien tik gėrio, kad ir kur beeitų? Šventosios Evangelijos duoda mums atsakymą trimis lotyniškais žodžiais kitoje Jėzaus biografijos dalyje: erat subditus illis¹⁶ – Jis buvo paklusnus. Turime ypač vertinti paklusnumą šiuolaikinėje nepaklusnumo, maištavimo ir susiskaldymo dvasios persunktoje aplinkoje.

Laisvė yra labai artima mano širdžiai – būtent todėl taip branginu krikščioniškąją paklusnumo dorybę. Visi turime suvokti esą Dievo vaikai, turėtume norėti įvykdyti Tėvo valią. Turėtume visa daryti taip, kaip nori Dievas, nes mes patys to trokštame, o tai pati tikriausia ir antgamtiškiausia priežastis.

„Opus Dei“ dvasia, kurią stengiuosi įgyvendinti, štai jau daugiau negu trisdešimt penkeri metai ragina mane dar labiau pamilti asmeninę laisvę. Kai Dievas, mūsų Viešpats, suteikia mums malonę, kai pakviečia ypatingu pašaukimu, Jis tėviškai ištiesia savo ranką. Ištiesia labai mylinčią ir stiprią ranką, nes Jis, pažindamas mūsų silpnumą, ieško mūsų asmeniškai, kaip savo sūnų ir dukrų. Viešpats laukia mūsų pastangų paimti Jo padėti ištiestą ranką. Jis prašo mūsų pasistengti ir parodyti, kad esame laisvi. Norint pajėgti tai padaryti, reikia būti nuolankiems ir suvokti esą maži Dievo vaikai. Turime mylėti palaimintąjį paklusnumą, kuriuo atsakome į palaimintąją Dievo tėvystę.

Turime leisti Viešpačiui dalyvauti mūsų gyvenime, turime priimti Jį asmeniškai, pašalinti Jam iš kelio visas kliūtis ir trukdžius. Mes, žmonės, esame linkę gintis, prisirišti prie savanaudiškumo. Norime visą laiką karaliauti, net ir savo menkumo karalystėje. Štai kodėl turime kreiptis į Jėzų, kad Jis suteiktų mums tikrą laisvę, kad sugebėtume tarnauti Dievui ir visiems žmonėms. Tai vienintelis būdas suvokti šventojo Pauliaus žodžių tiesą: „O dabar, išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių – šventumą, ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą. Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“¹⁷

Būkime iš anksto perspėti, nes nuolatinis mūsų polinkis į savanaudiškumą nemiršta. Šis gundymas gali vykti daugeliu būdų. Dievas nori, kad parodytume savo tikėjimą paklusdami, nes Jis neapreiškia savo valios būgnais ir trimitais. Kartais Jis pasiūlo ką nors tyliai šnabždėdamas mūsų sąmonės gilumoje, o mes visąlaik turime rūpestingai klausytis, kad atpažintume Jo balsą ir būtume Jam ištikimi.

Jis dažnai prabyla per kitus žmones. Tačiau matydami jų trūkumus arba abejojame jų informuotumu ir gebėjimu suvokti visus problemos aspektus, arba pajuntame norą nepaklusti.

Visa tai gali turėti dieviškąją prasmę, nes Dievas neverčia mūsų aklai paklusti. Jis nori, jog paklustume protingai ir atsakingai, sąmoningai padėdami kitiems. Tačiau būkime nuoširdūs sau kiekvienu atveju tyrinėdami, kas mus skatina veikti: meilė tiesai ar savanaudiškumas ir prisirišimas prie savo pačių nuomonės. Kai mintys atskiria mus nuo kitų žmonių, kai jos silpnina mūsų bendrystę, vienybę su savo broliais, tai yra ženklas, kad neveikiame pagal Dievo dvasią.

Nuolat kartoju: nepamirškite, kad norint paklusti, reikia būti nuolankiam. Vėl pažvelkime į Kristų. Jis pirmiausia paklūsta Juozapui ir Marijai. Dievas atėjo į pasaulį paklusti, paklusti kūriniams. Žinoma, tai du labai tobuli kūriniai: Švenčiausioji Marija, mūsų Motina, už kurią didingesnis tik pats Dievas, ir ypatingo tyrumo žmogus – Juozapas. Tačiau jie tėra kūriniai ir vis dėlto Jėzus, būdamas Dievas, paklusdavo jiems. Turime mylėti Dievą ir Jo valią, trokšti atsiliepti į Jo įkvėpimus. Pastarieji ateina vykdant pačias kasdieniškiausias gyvenimo pareigas: valstybines, profesines, darbo, šeimos, socialinio gyvenimo priedermes, įveikiant mūsų pačių ir kitų žmonių sukurtus sunkumus, išgyvenant draugystę, didžiulį norą daryti tai, kas gera ir teisinga.

Kristaus mirties kontempliavimas kviečia visiškai nuoširdžiai bei labai rimtai pažvelgti į savo kasdienę veiklą ir į mūsų išpažįstamą tikėjimą. Didžioji Savaitė negali būti lyg kokia nors „religinė pertrauka“ žmogiškų reikalų užgožtame gyvenime. Ji turi būti proga giliau suprasti Dievo meilę ir geriau sugebėti per tai, ką darome ir sakome, parodyti šią meilę kitiems.

Bet čia Viešpats iškelia sąlygas. Negalime nepaisyti Jo žodžių, perteiktų šventojo Luko: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų, ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys.“¹¹ Tai sunkūs žodžiai. Tiesa, vertimas „neapykanta“ neišreiškia tiksliai to, ką turėjo omenyje Jėzus. Vis dėlto pasakyta buvo labai stipriai, nes Jis nenorėjo pasakyti tiesiog „myli mažiau“, kaip interpretuoja kai kurie žmonės, mėgindami sušvelninti šį nuosprendį. Šie stiprūs žodžiai nėra koks nors artimųjų neigimas ar negailestingumas jų atžvilgiu, nes juos sako tas pats Jėzus, kuris liepė mums mylėti kitus, kaip save pačius, ir kuris atidavė savo gyvybę už žmoniją. Šiais žodžiais paprasčiausiai sakoma, jog negalime atiduoti pusės širdies, kai atsiliepiame į Dievo meilę. Kristaus žodžius būtų galima išversti „mylėkit daugiau, mylėkit geriau“. Tai reiškia, kad negali būti savanaudiškos ar dalinės meilės, kai mylime Dievą ir kitus. Turime mylėti Dievo Meile.

Būtent apie tai kalbama. Atkreipkime dėmesį į paskutinį Jėzaus prašymą: turėtume nekęsti et animam suam – pačios savo sielos, savo gyvenimo. Štai ko prašo iš mūsų Viešpats. Jeigu esame paiki, jeigu rūpinamės tik savo pačių gerove, jeigu stengiamės priversti kitus žmones, net visą pasaulį suktis aplink savo mažytį „aš“, neturime teisės vadintis krikščionimis arba manyti esą Kristaus mokiniai. Turime atiduoti save iš tikrųjų, ne vien žodžiais, bet darbais ir tiesa¹². Dievo meilė mus kviečia prisiimti kryžių ir pajusti ant savo pečių visos žmonijos svorį. Tai verčia mus vykdyti aiškius mylinčio Tėvo valios planus bet kuriomis aplinkybėmis, atitinkančiomis kiekvieno padėtį ir darbą. Po ką tik cituotos ištraukos Jėzus sako: „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.“¹³

Priimkime Dievo valią ir be svyravimų tvirtai pasiryžkime visą savo gyvenimą tvarkyti pagal tikėjimo mokymą ir jo reikalavimus. Neabejokime, kad tikrai prireiks kovos ir kančios, bet jeigu iš tikrųjų laikysimės tikėjimo, niekada nesijausime praradę Dievo palankumo. Būsime laimingi, net apsupti liūdesio ar apkalbų, o toji laimė skatins mus mylėti kitus, padėti jiems būti antgamtinio džiaugsmo dalininkais.

Negalime neigti, kad dar daug ką reikia padaryti. Kartą – galbūt žvelgdamas į subrendusių kviečių laukus – Jėzus tarė savo mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“²⁴ Dabar, kaip ir tada, trūksta darbininkų, kurie pakęstų „dienos ir kaitros naštą“²⁵. O jeigu mes, darbininkai, nebūsime ištikimi, įvyks tai, apie ką kalbėjo pranašas Joelis: „Laukai nuniokoti, gedi žemė, nes javai sunaikinti, naujo vyno nebuvo, aliejus išseko. Baisėkitės, jūs artojai, aimanuokite, vynininkai, kviečių ir miežių, nes laukų derlius pražuvo.“²⁶

Nebus jokio derliaus, jeigu nebūsime pasirengę nuolat nesavanaudiškai dirbti, galbūt be galo ilgai ir vargingai: išarti žemę, pasėti sėklas, išravėti piktžoles, prinokinti ir iškulti. Dievo karalystė kuriama istorijoje ir laike. Viešpats patikėjo šią užduotį kiekvienam iš mūsų, ir nė vienas negali jaustis nuo jos atleistas. Šiandien, matydami ir adoruodami Kristų Eucharistijoje, prisiminkime, kad dar ne metas ilsėtis, darbo diena dar tęsiasi.

„Patarlių knygoje“ rašoma: „Kas dirba savo žemę, turės duonos iki soties.“²⁷ Pritaikykime šį pasakymą savo dvasiniam gyvenimui. Jeigu nedirbsime Dievo žemės, nebūsime ištikimi savo dieviškos tarnystės kitiems misijai, nepadėsime kitiems pažinti Kristaus, bus labai sunku suprasti, kas yra eucharistinė Duona. Niekas nevertina to, kas nekainuoja pastangų. Kad vertintume ir mylėtume Šventąją Eucharistiją, turime sekti Jėzaus keliu: turime būti lyg tas grūdas, turime numirti sau ir prisikelti pilni gyvenimo, nešdami gausų derlių – šimteriopą derlių!²⁸

Kristaus kelią galima apibūdinti vienu žodžiu: mylėti. Mylėti – tai turėti didžiulę širdį, dalytis aplinkinių rūpesčiais, mokėti atleisti ir suprasti. Turime aukotis kartu su Jėzumi už visas sielas. Jeigu mylėsime Kristaus širdimi, išmoksime tarnauti kitiems ir su meile, atvirai ginsime tiesą. Jeigu norime šitaip mylėti, kiekvienas iš savo gyvenimo turime išrauti viską, kas kliudo gyventi Kristaus gyvenimą. Turime išrauti prisirišimą prie patogumų, pagundą elgtis savanaudiškai, polinkį nuolat būti dėmesio centre. Tik patys gyvendami Kristaus gyvenimą, galime jį perteikti kitiems. Tik išgyvendami kviečio grūdo mirtį, galėsime dirbti pasaulio širdyje, keisti jį iš vidaus, daryti jį vaisingą.

Apaštalų mokytoja

Negalvokite tik apie save: atverkite savo širdis, kad jos galėtų apimti visą žmoniją. Pirmiausia pagalvokite apie greta esančius – apie gimines, draugus, kolegas ir svarstykite, kaip padėti jiems giliau išgyventi draugystę su mūsų Viešpačiu. Jeigu jie yra padorūs ir garbingi žmonės, gebantys gyventi arti Dievo, paveskite juos Marijos globai. Taip pat melskitės už daugybę nepažįstamų sielų, nes visi mes, žmonės, plaukiame ta pačia valtimi.

Būkite ištikimi ir dosnūs. Esame nariai vieno vienintelio kūno, Mistinio Kristaus Kūno, šventosios Bažnyčios, į kurią yra pašaukti visi, sąžiningai ieškantys tikrosios tiesos. Todėl mūsų pareiga yra kitiems liudyti Kristaus meilės tobulumą ir jos gelmę. Krikščionis negali būti egoistas. Jeigu jis būtų toks, išduotų savo pašaukimą. Ne pagal Kristaus dvasią elgiasi tie, kurie mėgaujasi dvasine ramybe, nesirūpindami kitais. Tai yra melaginga ramybė. Negalime likti ramūs ir būti įsitikinę savo teisingumu, jeigu priimame tikėjimu atvertą tikrojo žmogiškojo gyvenimo prasmę, bet nesistengiame konkrečiai ir praktiškai kitų žmonių priartinti prie Dievo.

Apaštalaujant iškyla viena rimta kliūtis – tai klaidingas supratimas apie pagarbą kitiems, baimė kalbėti dvasinėmis temomis, nes dažnai nujaučiame, kad aplinka nepalanki tokiam pokalbiui. Galvojame, kad šitaip elgdamiesi rizikuojame įžeisti pašnekovą. O kiek kartų tokia mąstysena paprasčiausiai dangstome savo egoizmą! Juk nieko nesistengiame įžeisti, bet, atvirkščiai – siekiame tarnauti. Ne dėl savo asmeninės vertės, bet dėl Dievo malonės tampame kitiems naudingais įrankiais, skleidžiančiais Gerąją Naujieną, kad Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“¹⁹.

Ar teisėtas toks kišimasis į svetimą gyvenimą? Jis būtinas. Kristus į mūsų gyvenimą įsikišo neprašęs mūsų leidimo. Šitaip Jis pasielgė ir su pirmaisiais savo mokiniais: „Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą: buvo mat žvejai. Jėzus tarė: ‚Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.‘“²⁰ Kiekvienas turi laisvę – nors tik tariamą laisvę – pasakyti Viešpačiui „ne“, kaip pasakė anas turto naštos prislėgtas jaunuolis, apie kurį mums pasakoja šventasis Lukas²¹. Bet ir Viešpats, ir mes turime teisę bei pareigą kalbėti apie Dievą pagal Jo priesaką „eikite <...> ir skelbkite Evangeliją“²². O tai žmogui itin svarbu, nes Dievo troškulys yra pats giliausias žmogaus širdies poreikis.

Švenčiausioji Marija, Regina apostolorum, visų karštai siekiančių supažindinti žmones su tavo Sūnaus meile Karaliene, Tu supranti mūsų menkumą. Išprašyk mums atleidimą už tai, kad mūsų gyvenimas, užuot liepsnojęs ugnimi, buvo pelenai, nešviečianti šviesa, netekusi sūrumo druska. Dievo Motina, Visagale Užtarėja, kartu su atleidimu išmelsk mums jėgos gyventi tikra viltimi ir meile, kad mes galėtume nešti Kristaus tikėjimą kitiems.