Punktų sąrašas

Ne per seniausiai grožėjausi marmuriniu bareljefu, vaizduojančiu, kaip išminčiai pagarbina Kūdikėlį Jėzų. Centrines figūras iš kraštų supo keturi angelai, laikantys po simbolį: diademą, Žemės rutulį su kryžiumi, kalaviją ir skeptrą. Šie žinomi simboliai iliustruoja šiandien minimą įvykį. Keli išmintingi vyrai, tradiciškai vadinamieji karaliai, lankėsi Jeruzalėje ir klausinėjo: „Kur yra gimusis žydų Karalius?“¹ O paskui jie puolė Kūdikiui po kojomis.

Su virpuliu kontempliuoju Jėzų, „paguldytą ėdžiose“², kurios tinka tik gyvuliams. Viešpatie, kur tavo karaliaus valdžia, tavo diadema, tavo kalavijas ir tavo skeptras? Jie priklauso Jam, bet Jis jų atsisako. Nors suvystytas, Jis jau karaliauja. Jis – beginklis Karalius, kuris pasirodo mums kaip bejėgis mažas kūdikėlis. Ir kaipgi neprisiminti apaštalo žodžių: Jis „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“³?

Viešpats tapo žmogumi, kad atskleistų mums Tėvo valią. Ir štai Jis, jau gulėdamas ėdžiose, mus moko. Jėzus Kristus kviečia į šventumą, kad kartu su Juo užbaigtume žmonijos atpirkimą. Apmąstykime šią pirmą Jo pamoką. Turime kartu su Jėzumi atpirkti žmones, siekdami pergalės ne prieš savo artimą, bet prieš save. Kaip Kristus, mes taip pat turime apiplėšti save, laikyti save kitų tarnu ir taip vesti kitus prie Dievo.

Kurgi yra Karalius? Gal visų pirma Jėzus nori karaliauti žmonių širdyse, o pirmiausia tavo širdyje? Štai kodėl Jis tapo Vaikeliu. Argi gali kas nors nemylėti mažo kūdikėlio? Kur tuomet yra Karalius? Kur yra Kristus, kurio pavidalą Šventoji Dvasia nori suteikti mūsų sieloms? Jis negali būti nuo Dievo mus skiriančioje puikybėje arba nuo kitų mus atribojančiame meilės stygiuje. Ten Kristaus negali būti. Ten žmogus lieka vienas.

Šią Trijų karalių dieną, kai klaupiatės prie Kūdikėlio Jėzaus kojų ir matote Jį – Karalių be išorinių karališkumo ženklų, galite tarti: Viešpatie, pašalink mano puikybę, sutriuškink mano savimeilę, mano troškimą būti reikšmingam ir užgožti kitus. Padaryk, kad norėčiau susitapatinti su Tavimi.

Tikėjimo kelias

Susitapatinti su Kristumi nėra lengva. Tačiau tai nėra ir sunku, jeigu gyvensime, kaip esame Viešpaties mokomi, jeigu kasdien semsimės jėgų iš Jo žodžio, jeigu pripildysime savo gyvenimą sakramentinės realybės – Eucharistijos, kurią Jis įsteigė mums sustiprinti. Tuomet krikščioniškas kelias, kaip mano krašte apdainuojama vienoje dainoje, atrodys tinkamas eiti. Dievas mus pašaukė aiškiai ir vienareikšmiškai. Kaip ir išminčiai, mes pamatėme žvaigždę, tapusią mūsų sielos dangaus šviesa ir vedliu.

„Mes matėme užtekant Jo žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti.“⁴ Tą patį patyrėme ir mes. Ir mes savo sieloje pastebėjome naują, vis stiprėjančią šviesą: troškimą gyventi visapusišką krikščionišką gyvenimą. Kitaip sakant, tai yra didžiulis noras rimtai žvelgti į Dievą. Jeigu kiekvienas iš mūsų papasakotų, kaip pajuto savo antgamtinį pašaukimą, visi nutartume, kad visa tai buvo dieviška. Tad padėkokime Dievui Tėvui, Dievui Sūnui, Dievui Šventajai Dvasiai ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai, per kurią mums ateina visokeriopa dangiškoji palaima. Padėkokime už šią dovaną, kuri kartu su tikėjimu yra didžiausias dalykas, kokį Viešpats gali suteikti savo kūriniui. Tai apibrėžtas troškimas pasiekti Dievo meilės pilnatvę, įsitikinimas, jog, vykdant mūsų socialinius ir profesinius uždavinius, šventumas yra ne tik įmanomas, bet ir būtinas.

Pažiūrėkite, kaip švelniai Viešpats kviečia mylinčio žmogaus žodžiais: „pašaukiau tave vardu – tu esi mano.“⁵ Dievas, kuris yra grožis, didybė ir išmintis, pareiškia, kad mes esame Jo, kad Jis mus pasirinko kaip begalinės meilės objektą. Mums reikia tvirtai tikėjimu paremto gyvenimo, kad nepaleistume iš rankų Apvaizdos patikėto stebuklo. Tokio tikėjimo, kokį turėjo išminčiai, įsitikinimo, kad nei dykuma, nei audros, nei oazių ramybė nesulaikys mūsų nuo tikslo vykti į amžinąjį Betliejų: nuo mūsų siekio gyventi vienybėje su Dievu.

Tikėjimo kelias yra aukos kelias. Krikščioniškasis pašaukimas nereiškia, jog turime keisti savo vietą šiame pasaulyje, tačiau reikalauja atmesti visa, kas galėtų trukdyti mylėti Dievą.

Suspindusi šviesa tėra tik pradžia. Turime sekti ja, jeigu norime, kad ta šviesa taptų kaip žvaigždė, o paskui – ir kaip saulė. Šventasis Jonas Auksaburnis rašo: „Kol išminčiai buvo Persijoje, jie matė tik žvaigždę. Tačiau, iškeliavę iš savo tėvynės, jie išvydo teisingumo Saulę. Galima sakyti, jeigu jie būtų pasilikę savo šalyje, žvaigždės nebebūtų regėję. Todėl ir mes paskubėkime, ir net jeigu visi norėtų pastoti mums kelią, bėkime į Vaikelio namus.“⁶

Pašaukimo tvirtumas

„Mes matėme užtekant Jo žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti! Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė.“⁷ Ši scena kartojasi ir šiandien. Yra žmonių, kurie stebisi susidūrę su Dievo didybe ar sutikę žmogų, giliai žmogiškai ir tikrai krikščioniškai apsisprendusį gyventi pagal tikėjimo reikalavimus. Jų nuostaba net virsta skandalu. Jie, rodos, nepajėgia priimti tikrovės, peržengiančios jų žemiško suvokimo ribas. Jie abejingai šaiposi iš kilnių veiksmų, kuriuos daro išgirdusieji Viešpaties kvietimą. Juos gąsdina toks pasišventimas ir kartais jie tampa net patologiški, nes daro visa, ką įmanydami, kad sukliudytų šiam visiškai laisvam, šventam bei sąžiningam pasiryžimui.

Galiu paliudyti keletą tokių atvejų – tų savotiškų ir visuotinių nusiteikimų prieš tuos, kurie įsipareigojo savo gyvenimą paaukoti Dievo ir žmonių tarnystei. Kai kurie žmonės mano, kad Dievas turėtų paprašyti jų leidimo pasirinkdamas ką nors į tarnystę. Matyt, jie mano, jog žmogus nėra visiškai laisvas į tokį Meilės kvietimą vienareikšmiškai atsakyti „taip“ arba „ne“. Taip mąstantiems žmonėms antgamtinis kiekvienos sielos gyvenimas yra antrinis dalykas. Jie mano, kad jo reikia paisyti, tačiau tik po to, kai bus patenkinti smulkūs patogumai ir žmogiškasis savanaudiškumas. Jeigu šitaip būtų, kas tuomet liktų iš krikščionybės? Ar mylinčių, bet ir reiklių Jėzaus žodžių tereikia tik pasiklausyti? O gal svarbiau išgirdus įgyvendinti juos? Juk Jis pasakė: „būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“⁸

Viešpats kreipiasi į visus žmones, kad išeitų Jo pasitikti ir taptų šventaisiais. Jis kviečia ne tik protingus ir galingus išminčius. Iš pradžių Jis pasiuntė ne žvaigždę, bet vieną iš savo angelų Betliejaus piemenims⁹. Turtingi ar vargšai, išmintingi ar ne itin – visi turi puoselėti nuolankią širdies nuostatą, leidžiančią išgirsti Dievo balsą.

Imkime Erodo atvejį. Jis buvo tarp šio pasaulio galingųjų ir galėjo naudotis išmintingų žmonių patarimais. „Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas.“¹⁰ Jo galia ir mokslai nepadėjo atpažinti Dievo. Galia ir mokslas suakmenėjusioje širdyje tebuvo tik blogio įrankis – bergždžias troškimas sunaikinti Dievą, paniekinant nekaltų vaikų gyvybes.

Vėl atverskime šventąją Evangeliją. „Tie jam atsakė: Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį.“¹¹

Neturėtume pro pirštus žvelgti į šias Dievo gailestingumo apraiškas. Tas, kuris ruošėsi atpirkti pasaulį, gimė mažame nereikšmingame kaimelyje. Šventasis Raštas atkakliai mums kartoja, jog Dievas nepaiso asmens rango¹². Kviesdamas sielą gyventi visiškoje tikėjimo darnoje, Jis nekreipia dėmesio į tokius dalykus kaip turtai, nuopelnai, kilmė ar geriausias išsimokslinimas. Dievo pašaukimas yra pirmesnis negu visi nuopelnai. „Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo Kūdikis.“¹³

Pirmiausia – pašaukimas. Dievas mus myli dar mums nežinant, kaip į Jį kreiptis, ir Jis įdiegia mumyse meilę, kuria galime atsiliepti į Jo pašaukimą. Tėviškas Dievo gerumas eina mūsų pasitikti¹⁴. Mūsų Viešpats nėra vien tik teisingas. Daug daugiau – Jis yra gailestingas. Jis nelaukia, kol mes kreipsimės į Jį. Jis pats imasi iniciatyvos su aiškiais tėviško švelnumo ženklais.