Punktų sąrašas

Jėzaus kelionės žemėje dieviškoji prasmė

Visada, sakydamas pamokslą prie prakartėlės, stengiuosi matyti Kristų, mūsų Viešpatį, kaip kūdikį suvystytą į vystyklus ir gulintį ėdžiose ant šiaudų. Nors Jis tėra dar nemokantis kalbėti Vaikas, priimu Jį kaip Išminčių ir Mokytoją. Reikia į Jį šitaip žvelgti, nes turiu iš Jo mokytis. O kad iš Jo mokytumės, turime stengtis pažinti Jo gyvenimą, tai yra skaityti šventąją Evangeliją ir apmąstyti Naujojo Testamento scenas, kad suprastume Jėzaus kelionės žemėje dieviškąją prasmę.

Savo gyvenimu turime pakartoti Kristaus gyvenimą. Reikia pažinti Jėzų, skaitant ir mąstant Šventąjį Raštą, taip pat meldžiantis priešais prakartėlę, kaip ir darome dabar. Turime įsiminti Jėzaus pamokymus nuo pat pirmos akimirkos, kai Jis pažvelgė į šią palaimintąją žmonių žemę.

Jėzus, augdamas ir gyvendamas taip, kaip ir mes, atskleidžia mums, kad žmogiškoji egzistencija ir bet kuri, net paprasčiausia žmogiškoji veikla turi dieviškąją dimensiją ir prasmę. Nors ir ilgai mąstytume apie tai, kad didžiąją gyvenimo dalį, maždaug trisdešimt metų Jėzus praleido uždarai, paprastoje brolybėje su žmonėmis, vis viena nepaliaukime stebėtis. Jis gyveno tarsi šešėlyje, bet šis Jo gyvenimo periodas švyti it saulės šviesa. Jis nušviečia mūsų dienas ir pripildo jas savitos prasmės, nes esame paprasti krikščionys, gyvenantys paprastą gyvenimą, kaip ir milijonai kitų žmonių visame pasaulyje.

Jėzus trisdešimt metų gyveno kaip fabri filius⁶ – dailidės sūnus. Paskui sekė trys viešojo gyvenimo metai, praleisti triukšmingoje minioje. Žmonės buvo nustebinti: „Kas jis?“ – klausė jie. – „Kur jis viso šito išmoko?“ Nes jis buvo toks, kaip ir jie, gyveno drauge su paprastais savo krašto žmonėmis. Jis buvo faber, filius Mariae⁷ – dailidė, Marijos sūnus. Ir Jis buvo Dievas. Jis siekė išgelbėti žmoniją ir „patraukti visus prie savęs“⁸.

Kontempliuoti Kristaus gyvenimą

Kiekvienas iš mūsų turėtų stengtis skleisti Kristaus meilę. Tačiau, kad būtume ipse Christus – pačiu Kristumi, turime būti Jame. Nepakanka turėti tik bendrą supratimą apie Jėzaus gyvenimo dvasią. Reikia gilintis į Jo gyvenimo detales ir per jas suprasti Jo požiūrį. Ypač turime kontempliuoti Jo gyvenimo žingsnius, iš jų semtis jėgų gyventi, šviesos, ramybės ir taikos.

Jeigu ką nors tikrai mylime, norime apie jo gyvenimą ir charakterį sužinoti viską, tarsi susitapatinti su mylimuoju. Štai kodėl turime dažnai apmąstyti Jėzaus gyvenimą nuo gimimo tvartelyje iki pat mirties ir prisikėlimo. Kunigystės pradžioje dažnai dalindavau žmonėms Evangeliją ir knygas apie Jėzaus gyvenimą. Jo gyvenimą reikia labai gerai išmokti, laikyti jį galvoje ir širdyje, kad bet kada, be jokios knygos, galėtume užmerkę akis kontempliuoti jį, matydami viską lyg kine. Ir atsidūrę įvairiausiose gyvenimo situacijose lengvai prisiminsime mūsų Viešpaties žodžius ir veiksmus.

Tik šitaip pajėgsime įsismelkti į Jo gyvenimą. Tai ne vien galvojimas apie Jėzų, prisimenant kai kurias Jo gyvenimo scenas. Turime būti visiškai panirę į Jo gyvenimą ir tapę jo dalimi. Turime sekti Jį taip ištikimai, kaip tai darė Marija, Jo Motina, taip ištikimai, kaip tai darė pirmieji dvylika apaštalų, šventosios moterys ir minios, susitelkusios aplink Jį. Jeigu tai darysime nedvejodami, Kristaus žodžiai įsismelks giliau į mūsų sielas ir iš tiesų perkeis mus. Nes „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“¹⁹.

Jeigu norime kitus žmones atvesti prie mūsų Viešpaties, pirmiausia turime atsiversti Evangeliją ir kontempliuoti Kristaus meilę. Labiausiai galėtume susitelkti į Jo kančios pilnatvę, nes Jis pats pasakė: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“²⁰ Bet taip pat galime giliai apmąstyti ir visą likusį Jo gyvenimą, Jo santykius su sutiktais žmonėmis.

Kad paskelbtų kitiems žmonėms savo išgelbėjimo žinią ir parodytų jiems Dievo meilę, Kristus, būdamas tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, veikė kaip žmogus ir kaip Dievas. Dievas nusileidžia iki žmogaus lygmens. Dievas visiškai prisiėmė žmogaus prigimtį, bet atmetė nuodėmę.

Esu labai laimingas suvokdamas, kad Kristus norėjo būti tikru žmogumi, su tokiu pat kūnu, kaip ir mūsų. Mane labai jaudina ta mintis, jog Dievas myli žmogaus širdimi. Kaip nuostabu!

Ką tik kalbėjome apie įvykį Najine. Galėtume prisiminti ir kitų pavyzdžių, nes Evangelijoje gausu panašių scenų. Kiekvienas įvykis tebejaudina žmogaus širdį, nes jis ne tik atskleidžia nuoširdžią žmogišką užuojautą, kai kenčia artimas, bet ir labiausiai išryškina begalinę mūsų Viešpaties meilę. Jėzaus Širdis yra įsikūnijusio Dievo Širdis, Emanuelio – Dievo su mumis – Širdis.

„Bažnyčia, susijungusi su Kristumi, gimsta iš sužeistos širdies.“³⁷ Iš šios plačiai atvertos Širdies mums teikiamas gyvenimas. O kaip dabar nors prabėgomis nepaminėti septynių Bažnyčios sakramentų, per kuriuos veikia Dievas, darydamas mus atperkančios Kristaus galios dalininkais? Kaip galime su ypatingu dėkingumu neprisiminti Švenčiausios Eucharistijos Sakramento, šventosios Kalvarijos Aukos ir jos nuolatinio nekruvino atnaujinimo per Mišias? Jėzus iš tikrųjų atiduoda save kaip maistą. Kai Jis ateina, viskas pasikeičia. Mumyse pasireiškia nauja jėga – Šventoji Dvasia užpildo sielą, nuskaistina visus veiksmus, mintis ir jausmus. Kristaus Širdis krikščioniui suteikia ramybę.

Atsidavimas, kurio iš mūsų prašo Viešpats, nėra mūsų pačių troškimų ar dažnai menkų ir bevaisių pastangų rezultatas. Šį atsidavimą palaiko malonė, kurią mums iškovojo mylinti Žmogumi tapusio Dievo Širdis. Štai kodėl galime ir turime augti vidiniu gyvenimu kaip vaikai, kurių Tėvas danguje, ir nepasiduoti jokiam liūdesiui ar bejėgiškumui. Man patinka raginti žmones pagalvoti apie tai, kaip krikščionis gali įgyvendinti tikėjimą, viltį ir dieviškąją meilę savo įprastame gyvenime per paprasčiausias smulkmenas, normalias kasdienes situacijas. Čia glūdi sielos, besiremiančios dieviška pagalba, elgesio esmė. O šis teologinių dorybių praktikavimas teiks sielai džiaugsmo, jėgos ir ramybės.

Tokie yra Kristaus ramybės vaisiai, suteikti per Jo Švenčiausiąją Širdį. Pakartokime dar kartą: Jėzaus meilė žmonėms yra neišmatuojamas dieviškos paslapties, Sūnaus meilės Tėvui ir Šventajai Dvasiai, aspektas. Šventoji Dvasia – meilės ryšys tarp Tėvo ir Sūnaus – Žodyje susivienija su žmogiška Širdimi.

Neįmanoma kalbėti apie šiuos svarbiausius mūsų tikėjimo dalykus, nepriimant domėn mūsų proto ribų ir didingos dieviškojo Apreiškimo šviesos. Ir vis dėlto, nors ir nepajėgiame iki galo suvokti šių didžių, protui nepasiekiamų tiesų, mes jomis nuolankiai ir tvirtai tikime. Remdamiesi Kristaus liudijimu, žinome, jog tai yra tiesa. Trejybės gelmėse glūdinti Meilė išsilieja visiems žmonėms per Meilę Kristaus Širdyje.