Punktų sąrašas

Atėjo Šventosios Kalėdos. Prisimename Dievo Sūnaus gimimo aplinkybes ir įvairius įvykius, o savo žvilgsnį nukreipiame į Betliejaus tvartelį ir Nazareto šeimos židinį. Marija, Juozapas ir Kūdikėlis Jėzus ypatingu būdu įsitvirtina mūsų širdžių centre. Ką gi mums kalba, ko mus moko paprastas ir tuo pat metu įstabus Šventosios Šeimos gyvenimas?

Iš daugelio galimų apmąstymų šia tema norėčiau pasvarstyti vieną. Kaip skelbia Šventasis Raštas, Jėzaus gimimas reiškia laiko pilnatvės pradžią¹. Tai momentas, kurį pasirinko Dievas, kad atiduodamas savo Sūnų visiškai parodytų meilę žmonėms. Ir Dievo valia pildosi paprasčiausiomis aplinkybėmis: gimdanti moteris, šeima, namai. Dievo visagalybė ir Jo prakilnumas ateina pas mus per visa sujungiančią žmogiškąją realybę. Nuo to laiko mes, krikščionys, žinome, jog su Dievo malone galime ir turime pašventinti visa, kas yra tauru mūsų gyvenime. Nėra tokios žmogiškos situacijos, kad ir kokia nereikšminga ar paprasta ji beatrodytų, kuri negalėtų tapti susitikimo su Kristumi vieta ir žingsniu kelionėje į dangaus karalystę.

Taigi nėra nieko keista, kad Bažnyčia džiaugiasi ir mėgaujasi kontempliuodama kuklius Jėzaus, Marijos ir Juozapo namus. Šventosios Šeimos šventės liturginiame rytmetiniame himne skaitome: „Malonu prisiminti mažyčius Nazareto namus bei juose vykstantį paprastą gyvenimą. Malonu giesmėse apgiedoti Jėzų supantį nuolankumą ir Jo neviešąjį gyvenimą. Ten Jis, būdamas vaikas, mokėsi Juozapo amato. Ten Jis augo metai iš metų ir kartu su tėvu meistravo. Šalia Jo sėdėdavo brangioji Motina, kuri tuo pat metu buvo ir savo vyro Juozapo mylima žmona. Ji buvo laiminga, nes galėjo jais pasirūpinti.“

Galvodamas apie krikščioniškus namus, mėgstu įsivaizduoti juos pilnus šviesos ir džiaugsmo, kaip tai buvo Šventojoje Šeimoje. Kalėdų naujiena skamba visa galybe: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!²“ „Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė“³ – rašo apaštalas. Tai ramybė, kylanti iš žinojimo, kad esame mylimi Dievo Tėvo, sujungti su Kristumi, globojami švenčiausiosios Mergelės Marijos ir saugomi šventojo Juozapo. Tai didžioji gyvenimą nušviečianti šviesa, skatinanti drąsiai eiti pirmyn sunkumų ir asmeninio menkumo maišatyje. Kiekvieni krikščioniški namai turėtų būti rami užuovėjos vieta. Nepaisant smulkių kasdienių sunkumų, juose turėtų vyrauti gilios ir nuoširdžios meilės, visa apimančios ramybės atmosfera, o tai yra autentiško tikėjimo įgyvendinimo rezultatas.

Nepamirškite, jog sutuoktiniams neįmanoma išvengti nesutarimų. Tik niekuomet nesipykite prie vaikų – jūs priversite juos kentėti. Klausydamiesi ginčų, vaikai paprastai užima kurio nors pusę ir galbūt nesąmoningai prisideda prie jūsų vienybės ardymo. O apskritai barniai, jeigu nėra per dažni, puikiausiai gali rodyti tarpusavio meilę. Net galima sakyti, kad kartais barniai reikalingi. Juk iš esmės nesutarti priežasčių lyg ir nebūna. O žmogiškų progų pyktis pasitaiko labai dažnai: gal vyro nuovargis po darbo, o gal pavargusi, duok, Dieve, kad nenuobodžiaujanti žmona, triūsianti namuose, prižiūrinti vaikus, kovojanti su savo ne visai tvirtu charakteriu. Nors tiesa, jūs, moterys, jeigu norite, galite būti žymiai stipresnės už vyrus.

Venkite puikybės. Tai didžiausias jūsų vedybinio gyvenimo priešas. Dėl smulkių barnių nė vienas nesate teisus. Ramesnis turėtų tarti vieną kitą žodį ir nepasiduoti blogai nuotaikai. Po kurio laiko likę dviese viską išsiaiškinsite ir susitaikysite.

Žmonos, pagalvokite ir apie savo grožį. Jūs neturite pamiršti išvaizdos, nes antraip jūsų vyrai ims dairytis į kitas. Jūsų pareiga yra ir visada bus tinkamai rūpintis savo patrauklumu, kaip buvo prieš vedybas. Ir tai yra teisinga, nes priklausote savo vyrui. O vyrai turi nepamiršti, jog priklauso savo žmonai. Ir kol gyvi, privalo žmonai rodyti tokius jausmus, lyg būtų ką tik įsimylėję jaunuoliai. Jeigu šitai išgirdę ironiškai nusišypsotumėte, tai būtų blogas ženklas, vadinasi, meilė jūsų šeimoje pavirto šaltu abejingumu.

Šviesūs ir linksmi namų židiniai

Mes negalime kalbėti apie santuoką, negalvodami apie šeimą, nes ji yra tąsa ir rezultatas to, ką pradeda vedybos. Šeimą sudaro ne tik vyras ir žmona, bet ir vaikai, plačiau imant – seneliai, giminės ir namie padedantys kiti namiškiai. Visi šie žmonės turi dalintis namų ir šeimos šiluma.

Žinoma, yra porų, kurioms Viešpats neduoda nė vieno vaiko. Tai ženklas, kad Jis prašo ne mažiau vienam kitą mylėti ir, jeigu tik įmanoma, savo meile tarnauti kitų sielų labui. Vis dėlto sutuoktiniams natūralu turėti vaikų, kurie visada bus pagrindinis jų bendro gyvenimo rūpestis. Tėvystė ar motinystė neapsiriboja vaikų gimdymu. Giminės pratęsimo dovana, sutuoktiniams dalyvaujant kūrybinėje Dievo galioje, tęsiasi toliau bendradarbiaujant su Šventąja Dvasia ir rengiant vaikus tapti tikrais krikščionimis.

Už savo vaikų žmogiškąjį ir antgamtinį ugdymą visų pirma atsakingi tėvai. Jie turi prisiimti atsakomybę už šią misiją, reikalaujančią supratimo, išminties, gebėjimo mokyti ir ypač gebėjimo mylėti, taip pat pastangų rodyti gerą savo pavyzdį. Netinka auklėti prievarta ir jėga. Idealu būtų tapti savo vaikų draugais, su kuriais jie noriai dalintųsi rūpesčiais, tartųsi dėl savo problemų, tikėdamiesi sulaukti nuoširdžios ir veiksmingos pagalbos.

Tėvai turėtų rasti laiko pabūti ir pasikalbėti su vaikais. Vaikai – visų svarbiausia, daug svarbiau negu verslas, darbas arba poilsis. Pokalbiuose tėvai turėtų atidžiai įsiklausyti, pasistengti suprasti vaikus ir pripažinti, jog kai kurie maištingi vaikų požiūriai gali būti iš dalies arba net visiškai teisingi. Tėvai turėtų padėti vaikams tinkamai nukreipti savo troškimus bei svajones, mokyti juos galvoti ir apsvarstyti kiekvieną dalyką. Geriau vaikams paaiškinti žmogiškus ir antgamtinius tinkamo elgesio motyvus nei prievarta reikalauti laikytis atitinkamų taisyklių. Žodžiu, tėvai turi gerbti savo vaikų laisvę, nes be asmeninės atsakomybės nėra tikro lavinimosi, o be laisvės nėra atsakomybės.

Pamėginome bendrais bruožais aptarti keletą tokių šeimos židinių, kuriuose atsispindi Kristaus šviesa. Būtent tokie namų židiniai yra šviesūs bei linksmi. Kartoju: tėvų vienybė persiduoda vaikams, visai šeimai ir visiems, gyvenantiems drauge. Šitaip kiekviena tikrai krikščioniška šeima savotiškai atkuria Dievo pasirinktos ir pasauliui vadovauti pasiųstos Bažnyčios paslaptį.

Kiekvienam krikščioniui, kad ir kokią padėtį jis užimtų – būtų dvasininkas ar pasaulietis, susituokęs ar laikytųsi celibato – galime visiškai pritaikyti apaštalo žodžius, skaitomus būtent per Šventosios Šeimos šventę: „Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai“¹¹. Tokie esame mes visi, kiekvienas savo vietoje ir padėtyje, esame vyrai ir moterys, Dievo pasirinkti liudyti Kristų ir perteikti savo artimiesiems Dievo vaikų džiaugsmą, nepaisant klaidų ir kovos su jomis.

Labai svarbu, kad santuokos, kaip tikro Dievo pašaukimo, idėja niekados nepradingtų nei iš sakyklos, nei iš religijos pamokų, nei iš sąmonės tų, kuriuos Dievas nori matyti žengiančius šiuo keliu, nes šitaip jie iš tiesų yra pašaukti prisidėti prie Dievo planų išganyti visus žmones.

Todėl galbūt ir nėra geresnio pavyzdžio krikščioniškai porai už apaštalų laikų krikščioniškas šeimas: tai Dievo valiai paklusęs šimtininkas Kornelijus, kurio namų Bažnyčia įsileido pagonis¹², tai Akvilas ir Priskilė, skleidę krikščionybę Korinte ir Efeze, apaštalaudami bendradarbiavę su šventuoju Pauliumi¹³, tai Tabita, dėl artimo meilės pasirūpinusi krikščionimis Jopėje¹⁴. Ir pagaliau tiek daug kitų žydų ir pagonių, graikų ir romėnų šeimų, kuriose pirmųjų mūsų Viešpaties mokinių skelbiamas žodis davė vaisių.

Tai yra šeimos, gyvenusios vienybe su Kristumi ir supažindinusios su Juo kitus. Šeimos, tos mažos krikščioniškos bendruomenės, tada buvo Evangelijos skelbimo židiniai. Šios šeimos nesiskyrė nuo kitų tuometinių šeimų, tačiau jos gyveno nauja dvasia, kuri sklido visiems, kas su jomis susipažindavo ir bendraudavo. Tokie buvo pirmieji krikščionys, tokie turime būti ir mes, šiandieniniai krikščionys – Jėzaus mums atneštos taikos ir džiaugsmo sėjėjai.