Punktų sąrašas

Persiimkime tokia Jėzaus laikysena. Gyvendamas žemėje Jis visai nesiekė Jam priklausančios garbės. Nors turėjo teisę būti laikomas Dievu, Jis prisiėmė tarno, vergo išvaizdą²⁹. Krikščionis žino, kad visa šlovė yra skiriama Dievui, o Jis pats Evangelijos kilnumo bei didybės neturi naudoti, siekdamas savo interesų arba žmogiškų užgaidų.

Mokykimės iš Jėzaus. Visos žmogiškosios šlovės atmetimas tobulai dera su Jo unikalios misijos didybe, kai Jis – mylimasis Dievo Sūnus – žmonių išgelbėjimui prisiima žmogišką kūną. Jis vykdo uždavinį, kuriam su meile ir švelniu rūpesčiu vadovauja Tėvas: Filius meus es tu, ego hodie genui te. Postula a me et dabo tibi gentes haereditatem tuam³⁰ – Tu mano Sūnus, pagimdęs esu tave šiandien. Tik paprašyk, ir kaip paveldą tau atiduosiu tautas.

Krikščionis, sekdamas Kristų ir šlovindamas Dievą, išgirs Viešpaties meilingus paguodos žodžius: „Kas mane myli, tą gelbėsiu; saugosiu jį, nes jis žino mano vardą.“³¹

Koks keistas žmogaus gebėjimas pamiršti net nuostabiausius dalykus, apsiprasti su paslaptimi! Per šią Gavėnią vėl prisiminkime, kad krikščionis negali būti paviršutiniškas. Krikščionis privalo visiškai susivienyti su Dievu, net ir būdamas visiškai paskendęs kasdieniuose darbuose, užsiėmęs bei įsitempęs. Juk jis yra Dievo vaikas.

Dieviškoji įsūnystė yra džiaugsminga tiesa ir drauge guodžianti paslaptis. Ji sklidinai pripildo mūsų dvasinį gyvenimą, parodo, kaip kalbėtis su Dievu, kaip pažinti ir mylėti savo Tėvą danguje. Ji nušviečia viltimi mūsų vidinę kovą ir suteikia mažo vaiko pasitikėjimo paprastumą. Ir dar – būtent todėl, kad esame Dievo vaikai, galime su meile ir nuostaba kontempliuoti visa, kas yra sukurta mūsų Kūrėjo, Dievo Tėvo, rankų. Šitaip mylėdami pasaulį tampame kontempliatyvūs pasaulio viduje. Gavėnios liturgija primena Adomo nuodėmės pasekmes žmogui. Adomas nepanoro būti geru Dievo sūnumi, jis sukilo. Bet taip pat girdime aidu skambančią felix culpa – „laimingoji kaltė“, kurią visa Bažnyčia su džiaugsmu užgiedos per Velyknaktį⁴⁰.

Atėjus laiko pilnatvei, Dievas Tėvas pasiuntė į pasaulį savo vienatinį Sūnų atkurti taikos, kad per Jo įvykdytą žmonijos atpirkimą iš nuodėmės adoptionem filiorum reciperemus⁴¹ – taptume Dievo vaikais, būtume išlaisvinti iš šios nuodėmės jungo, pajėgtume dalintis dievišku Trejybės artumu. Šitaip šiam naujam žmogui, šiam naujam Dievo vaikų skiepui⁴² suteikta galia išvaduoti kūriniją iš netvarkos ir atkurti ją Kristuje⁴³, visa sutaikiusiame su Dievu⁴⁴.

Taigi atėjo atgailos metas. Tai nėra kažkas neigiama. Gavėnią reikėtų išgyventi su Kristaus atnešta įsūnystės dvasia, pulsuojančia mūsų sieloje⁴⁵. Viešpats kviečia mus prisiartinti prie Jo, būti tokiems, kaip Jis: „Būkite Dievo sekėjai, kaip Jo mylimi vaikai.“⁴⁶ Nuolankiai, bet uoliai bendradarbiaukite dėl dieviško tikslo: pataisykite, kas sulaužyta, išgelbėkite, kas prarasta, sutvarkykite tai, ką nuodėmingas žmogus sujaukė, veskite į tikslą paklydusį, atkurkite visos kūrinijos dievišką harmoniją.

Kartais Gavėnios liturgija skamba kiek tragiškai, nes pabrėžia žmogaus nusigręžimo nuo Dievo padarinius. Tačiau šis skambesys nėra paskutinis žodis. Paskutinį žodį taria Dievas, skelbiantis Jo gelbstinčią ir gailestingą meilę; todėl tas žodis yra mūsų dieviškosios įsūnystės žodis. Tad šiandien drauge su šventuoju Jonu jums kartoju: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“⁴⁷ Dievo vaikai, Žodžio, tapusio kūnu, vaikai – To, apie kurį buvo sakoma: „Jame buvo gyvybė ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.“⁴⁸ Šviesos vaikai, šviesos broliai – štai kas esame. Mes nešiojamės savyje tą vienintelę liepsną, galinčią uždegti mūsų žmogiškas širdis.

Tuoj baigiu kalbėti, o toliau Mišiose kiekvienas turėtų apmąstyti, ko iš jo prašo Dievas, kokių pasiryžimų tikisi, kokiems konkretiems žingsniams ragina Jo malonė. Aptikę savyje šių antgamtinių ir žmogiškų paskatų atsiduoti ir tęsti kovą, prisiminkite, kad mūsų pavyzdys yra Jėzus Kristus. Jis, būdamas Dievas, leidosi gundomas, todėl ir mes gundomi turime nenusiminti ir būti tikri dėl pergalės. Juk Dievas nepralaimi mūšių. Jeigu būsime vienybėje su Juo, niekada nepralaimėsime kovos. Priešingai, galėsime vadintis nugalėtojais – gerais Dievo vaikais. Ir iš tiesų tokie būti.

Gyvenkime viskuo patenkinti. Aš pats esu patenkintas, nors – peržvelgęs savo gyvenimą ir patikrinęs sąžinę, kaip ir derėtų per Gavėnios laiką – neturėčiau toks būti. Tačiau vis viena jaučiuosi laimingas, nes suvokiu, kad Viešpats vėl ieško manęs, kad Jis yra mano Tėvas. Žinau, jog, malonės apšviesti ir jos padedami, pamatysime, kokius dalykus reikia sudeginti – ir juos sudeginsime; kokius dalykus reikia išrauti su šaknimis – ir juos išrausime; kokius dalykus reikia atiduoti Dievui – ir juos atiduosime.

Tai nėra lengva. Bet turime aiškų vadovą, be kurio iš tiesų nei galime, nei turime teisę gyventi. Esame Dievo mylimi ir leiskime Šventajai Dvasiai veikti mumyse, kad išgrynintų mus taip, jog galėtume apkabinti Dievo Sūnų ant kryžiaus ir prisikelti su Juo, nes kryžiuje glūdi prisikėlimo džiaugsmo šaknys. Marija, mūsų Motina, auxilium christianorum, refugium peccatorum – krikščionių pagalba, nusidėjėlių paguoda, užtark prieš savo Sūnų, kad Jis atsiųstų mums Šventąją Dvasią, kad pažadintų mūsų širdyse ryžtą žengti pirmyn tvirtu ir ryžtingu žingsniu, kad padėtų sielos gilumoje išgirsti tą šauksmą, kadaise apraminusį vieno pirmųjų krikščionių kankinystės kančias: veni ad Patrem⁴⁹ – ateik, grįžk pas tavęs laukiantį Tėvą.

Didžiojo ketvirtadienio džiaugsmas

Kaip gerai suprantame giesmę, kurią giedojo visų laikų krikščionys šventosios Ostijos garbei: „O mano lūpos, šlovinkite paslaptį garbingojo Kūno ir brangiausiojo Kraujo, kurį visų tautų Karalius, gimęs iš vaisingos Motinos, išliejo už pasaulio atpirkimą.“⁶ Turime nuoširdžiai garbinti šį Eucharistijoje pasislėpusį Dievą⁷ – tai pats Jėzus, gimęs iš Mergelės Marijos, kentėjęs ir paaukojęs savo gyvenimą ant kryžiaus, Jėzus, iš kurio ietimi perdurto šono tryško vanduo ir kraujas⁸.

Tai šventoji puota, kurioje priimame Jėzų Kristų. Mes sudabartiname Jo kančios atminimą. Per Kristų mūsų siela ima intymiai bendrauti su Dievu ir gauna būsimos šlovės pažadą⁹. Bažnyčios liturgija keliais posmais apibendrino svarbiausias šios didžios meilės istorijos, tos ugningos Viešpaties suteiktos meilės apraiškas.

Mūsų tikėjimo Dievas nėra kažkokia tolima esybė, tik abejingai stebinti žmonių likimus – troškimus, kovas, kančias. Jis yra toks savo vaikus mylintis Tėvas, kad siunčia Žodį, antrąjį Švenčiausiosios Trejybės Asmenį, prisiimti žmogišką prigimtį ir mirti dėl mūsų atpirkimo. Tas pats mylintis Tėvas mūsų širdyse apsigyvenančios Šventosios Dvasios veikimu švelniai mus traukia prie savęs.

Didžiojo Ketvirtadienio džiaugsmo šaltinis – tai suvokimas, kad Kūrėjas iš meilės savo kūriniams padarė begalinį stebuklą. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – tarsi per maža būtų kitų Jo meilės įrodymų – įsteigia Eucharistiją, kad galėtų visada būti arti mūsų, nors ir tegalime tik iš dalies suprasti šį buvimą. Juk Dievas, kuriam nieko nereikia, vien meilės skatinamas nenori palikti mūsų. Švenčiausioji Trejybė pamilo žmogų, pakeltą į malonės aukštumas ir sukurtą „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“¹⁰. Dievas jį atpirko iš nuodėmių – iš Adomo nuodėmės, kurią paveldėjo visi jo palikuonys; iš kiekvieno mūsų asmeninių nuodėmių. Ir dabar Jis karštai trokšta apsigyventi kiekvieno sieloje: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“¹¹