Punktų sąrašas

Tėvai pirmiausia moko savo elgesiu. Vaikai iš savo tėvų laukia ne vien naudingų žinių ar išmintingo patarimo, bet žymiai svarbesnių dalykų: jie ieško gyvenimo prasmės ir trokšta jos vertės įrodymo. Ši prasmė išreiškiama konkrečia žmogaus būtimi, kuri įgijus patirties ilgainiui aiškiai įtvirtinama.

Jeigu man reikėtų duoti tėvams patarimą, pirmiausia jiems pasakyčiau: tegul vaikai mato jūsų pastangas gyventi pagal tikėjimą. Nemanykite, kad pavyks apgauti: jie viską mato nuo pat vaikystės ir apie viską sprendžia patys. Tegul vaikai mato, kad Dievas yra ne tik jūsų lūpose, bet ir jūsų veiksmuose, kad jūs stengiatės būti nuoširdūs ir ištikimi, kad jūs mylite vienas kitą ir iš tiesų mylite juos.

Tai geriausias būdas vaikams padėti tapti tikrais krikščionimis, dorais žmonėmis, pajėgiais atvirai išgyventi bet kokias gyvenimo situacijas, tarnauti savo bendrapiliečiams ir prisidėti prie didžiųjų žmonijos problemų sprendimo, liudyti Kristų visuomenei, kurios dalimi jie patys taps.

Įsiklausykite į savo vaikus. Skirkite jiems laiko ir pasitikėkite jais. Tikėkite tuo, ką jie sako, nors kartais gal ir mėgintų apgauti. Nenusigąskite, kai jie maištauja, nes ir jūs patys tokio amžiaus buvote didesni ar mažesni maištininkai. Eikite jų pasitikti pusiaukelėje ir melskitės už juos. Tada jie paprastai ir nuoširdžiai eis klausti savo tėvų patarimo, užuot savo teisėtą smalsumą mėginę tenkinti su kokiu nors grubiu ar netašytu draugu. Šitaip neatsitiks, jeigu elgsitės krikščioniškai. Jūsų pasitikėjimas, jūsų draugiškas elgesys su vaikais ras nuoširdų atsaką. Tai reikš taiką šeimoje ir tikrą krikščionišką gyvenimą, nepaisant pasitaikančių smulkių ginčų ir nesusipratimų.

„Kaip aš galėčiau išreikšti džiaugsmą tokios santuokos, – klausia ankstyvųjų amžių rašytojas, – kurią sujungė Bažnyčia, sustiprino vyro ir žmonos pasišventimas, patvirtino palaiminimas, apskelbė angelai ir priėmė Dievas Tėvas? Vyras ir žmona yra kaip brolis ir sesuo, kaip vienas kito tarnas; jų neskiria niekas – nei kūnas, nei dvasia. Nes jie iš tiesų yra dviese viename kūne, o kur yra vienas kūnas, turi būti ir viena dvasia... Žvelgdamas į tokios šeimos židinius, Kristus džiaugiasi ir siunčia savo ramybę. Kur du yra drauge, ten yra ir Jis, o kur yra Jis – negali būti jokio blogio.“¹⁰

Nors Juozapas ir mokėsi iš Jėzaus dieviško gyvenimo būdo, drįsčiau pasakyti, kad, žmogiškai kalbant, jis pats daug ko mokė Dievo Sūnų. Man nelabai patinka tas įtėvio vardas, kuriuo kartais vadinamas Juozapas, nes tai gali versti mus galvoti apie Juozapo ir Jėzaus santykius kaip išoriškai šaltus. Iš tiesų mūsų tikėjimas sako, jog jis nebuvo Jo kūniškasis tėvas, bet kūniškumas nėra vienintelė tėvystės rūšis.

„Juozapas – skaitome šventojo Augustino pamoksle, – ne tik pretendavo į jam priklausantį tėvo vardą, bet turėjo į jį didesnę teisę negu bet kas kitas.“ Ir Augustinas dar priduria: „Kokiu būdu jis buvo tėvas? Kuo tyresnė jo tėvystė, tuo gilesne prasme jis buvo tėvas. Kai kas manė, jog jis buvo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tėvas taip pat, kaip kiti tėvai, kuriems kūniškai gimsta sūnūs ir kurie priima juos kaip ne vien dvasinės meilės vaisius. Štai kodėl šventasis Lukas sako: „Žmonės manė jį esant Jėzaus tėvu“. Kodėl jis sako, kad jie vien manė? Todėl, kad žmogiškas samprotavimas ir svarstymas siekia tai, kas įprasta tarp žmonių. O mūsų Viešpats negimė iš Juozapo sėklos. Ir vis dėlto Mergelė Marija Juozapui pagimdė sūnų iš jo pamaldumo ir meilės, ir tai buvo Dievo Sūnus.“²³

Juozapas mylėjo Jėzų, kaip tėvas myli sūnų, ir rodė Jam savo meilę atiduodamas tai, ką turėjo geriausia. Juozapas rūpinosi Vaiku, kaip jam buvo prisakyta, ir, perduodamas Jam savo profesines žinias, išmokė Jėzų dailidės amato. Taigi Nazareto kaimynai vienodai vadins Juozapą ir Jėzų: faber ir fabri filius²⁴ – dailide ir dailidės sūnumi. Jėzus dirbo dirbtuvėje šalia Juozapo. Koks Juozapas turėjo būti, kokia malonė turėjo veikti per jį, kad jis sugebėtų atlikti Dievo Sūnaus žmogiško auklėjimo uždavinį!

O Jėzus turėjo būti panašus į Juozapą darbo stiliumi, charakterio bruožais, kalbos maniera. Jėzaus realizmas, atidumas smulkmenoms, tai, kaip Jis sėdėjo prie stalo ir laužė duoną, Jo polinkis kasdienėmis situacijomis aiškinti tikėjimo tiesas – visa tai atspindi Jėzaus vaikystę bei jaunystę ir atskleidžia Jo bendravimą su Juozapu.

Neįmanoma ignoruoti šios paslapties subtilumo: Jėzus, būdamas žmogus, kalbėdamas tam tikros Izraelio srities tarme, panašus į dailidę Juozapą, yra ir Dievo Sūnus. Argi kas galėtų ko nors pamokyti Dievą? Bet Jis iš tikro buvo žmogus ir gyveno įprastą gyvenimą: pirma kaip kūdikis, paskui kaip berniukas, padedantis Juozapui dirbtuvėje, pagaliau kaip suaugęs žmogus pačiame jėgų žydėjime. „Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.“²⁵