Punktų sąrašas

Jėzus Kristus – tobulas Dievas ir tobulas žmogus

Dievo Sūnus tapo žmogumi. Jis yra perfectus Deus, perfectus homo² – tobulas Dievas ir tobulas žmogus. Ši paslaptis sukrečia krikščionis. Mane tai visada jaudino ir tebejaudina iki šiol, todėl norėčiau sugrįžti į Loretą. Vis mintimis sugrįžtu ten, dar kartą pakartodamas ir apmąstydamas šiuos žodžius „Hic Verbum caro factum est“, kad vėl sąmonėje atgaivinčiau Jėzaus vaikystės metus.

Iesus Christus, Deus Homo – Jėzus Kristus yra Dievas ir Žmogus. Tai yra vienas iš magnalia Dei³ – įstabių Dievo darbų, kurį turime apmąstyti ir už kurį turime padėkoti Viešpačiui, atėjusiam atnešti „žemėje ramybę jo mylimiems žmonėms“⁴, geros valios žmonėms, visiems norintiems sujungti savo valią su šventąja Dievo valia – ne vien turtingiesiems, ne vien vargšams, tačiau visiems žmonėms, visiems broliams. Juk visi esame broliai Jėzuje, Dievo vaikai, Kristaus broliai. Jo Motina yra ir mūsų Motina.

Pasaulyje tėra tik viena rasė – Dievo vaikų rasė. Visi turėtume kalbėti ta pačia kalba, kurios mus mokė Tėvas danguje – kalba, kuria Jėzus kalbėjosi su savo Tėvu. Tai proto ir širdies kalba, virstanti malda. Tai kontempliatyvių sielų kalba, kurią vartoja dvasingi žmonės, nes jie supranta esą Dievo vaikai. Ši kalba reiškiasi tūkstančiais mūsų valios judesių, šviesiais mūsų proto spinduliais, širdinga meile, ryžtu gyventi kilnų, gerą, laimingą bei taikų gyvenimą.

Reikia pažvelgti į mūsų Meilę – Kūdikėlį ėdžiose. Turime žvelgti į Jį, suvokdami prieš mus esant didžiulę paslaptį. Turime priimti šią paslaptį su tikėjimu ir bandyti tikėjimu ją giliau suvokti. Todėl privalu įgyti nuolankios krikščioniškos sielos nuostatą. Nesistenkime sumenkinti Dievo didybės iki savo varganų idėjų ir žmogiškų paaiškinimų lygio. Pamėginkime suprasti, kad būdama neperregima ši paslaptis yra šviesa, galinti nušviesti žmonėms gyvenimą.

Kaip yra pasakęs šventasis Jonas Auksaburnis: „Mes suprantame, jog Jėzus yra iš mūsų, iš mūsų žmogiškosios substancijos ir kad Jis gimė iš Motinos, iš skaisčiosios Mergelės Marijos, tačiau mes nesuvokiame, kaip įvyko šis stebuklas. Tad neeikvokime tuščiai energijos stengdamiesi tai paaiškinti, verčiau nuolankiai priimkime tai, ką mums apreiškė Dievas. Nesistenkime iš smalsumo patikrinti tai, ką Dievas paliko paslėpta.“⁵ Jeigu žvelgsime su šitokiu klusnumu, gebėsime suprasti ir mylėti, o šis slėpinys mums bus nuostabi pamoka, labiau įtikinama negu bet koks žmogiškasis protavimas.

Gegužės pradžioje, žvelgdami į pasaulį ir į Dievo tautą¹, matome, kaip daugybė senų ir naujų papročių skatina pamaldumą Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Svarbiausia, jog neblėsta meilės dvasia, su kuria šie papročiai praktikuojami.

Labai džiugu, kad atsidavimas Mergelei Marijai visada gyvas ir žadina krikščionių sielose antgamtinį troškimą veikti kaip domestici Dei – kaip Dievo šeimos namiškiai².

Tikriausiai ir jūs, matydami, kaip daugelis krikščionių įvairiais būdais išreiškia Švenčiausiajai Mergelei Marijai savo švelnius jausmus, dar labiau jaučiatės Bažnyčios nariais ir darotės artimesni savo broliams ir seserims. Gegužė – tai tarsi dar vienas šeimos susitikimas, kai suaugę, gyvenimo išblaškyti vaikai per šeimynines šventes sugrįžta pas savo motiną. Ir jeigu jie net anksčiau kartais susibardavo, tai susitikimo dieną viskas kitaip – jie jaučia ir išgyvena bendrystę, dalijasi meile.

Marija nuolatos stato Bažnyčią, ją suvienija ir išlaiko. Sunku būtų iš tikrųjų garbinti Švenčiausiąją Mergelę ir tuo pat metu nejausti kitų Mistinio Kūno narių artumos bei didesnės vienybės su matoma galva – Popiežiumi. Štai kodėl mėgstu kartoti: omnes cum Petro ad Iesum per Mariam! – visi su Petru pas Jėzų per Mariją! Jausdamiesi Bažnyčios dalimi ir pakviesti susivienyti su savo tikėjimo broliais, giliau suprantame, jog visi esame broliai ir seserys, nes juk Bažnyčia yra Kristaus siunčiama visiems žmonėms ir visoms žemės tautoms³.

Tiek mano, tiek ir jūsų patirtis leidžia patvirtinti tai, ką sakau, – juk visi ne kartą esame patyrę nuoširdaus atsidavimo mūsų Motinai antgamtinį veiksmingumą. Kiekvienas galėtume papasakoti daugybę dalykų. Ir aš taip pat. Prisimenu, 1935 metais kaip piligrimas lankiausi vienoje Ispanijos šventykloje Kastilijoje. Tai buvo Sonsolės Mergelės Marijos šventovė.

Tai nebuvo įprasta piligriminė kelionė: nebuvo jokio triukšmo ar įmantrybių, keliavome tik trise. Gerbiu ir myliu viešą pamaldumo raišką, tačiau turiu pripažinti – esu labiau linkęs intymiau rodyti meilę Marijai, vienas aplankydamas kurią nors jos šventovę arba tik keliese.

Per tą apsilankymą Sonsolės šventovėje sužinojau tenykščio pamaldumo Marijai kilmę. Nors tai ir nėra labai svarbus dalykas, bet jis parodo, kaip sūniškai to krašto žmonės yra atsidavę Marijai. Kovų tarp krikščionių ir musulmonų Ispanijoje metu buvo paslėpta statula, o po daugelio metų ją surado piemenys. Pasak padavimo, pamatę Marijos statulą, piemenys sušuko: „Kokios nuostabios akys – jos tarsi dvi saulės!“ (žr. ispaniškai: son soles).

Marija padeda mums jaustis broliais

Neįmanoma užmegzti sūnišką ryšį su Marija ir kartu galvoti vien apie save, paskęsti vien savo rūpesčiuose. Neįmanoma bendrauti su Marija ir gyventi egoistiškai. Marija veda pas Jėzų, o Jėzus yra primogenitus in multis fratribus – pirmagimis iš daugelio brolių¹⁵. Taigi jei pažinsime Jėzų, suprasime, kad tikrai gyventi galime tik tarnaudami kitiems. Asmeninės problemos negali supančioti krikščionio, nes jam privalo rūpėti visuotinė Bažnyčia ir visų sielų išgelbėjimas.

Šitaip nusiteikę suprantame, jog vidinis dvasinio tobulėjimo siekis iš tikrųjų nėra vien asmeninis dalykas, nes šventumas ir apaštalavimas yra neatsiejami. Todėl privalome ugdyti save ir krikščioniškas dorybes, turėdami omenyje visos Bažnyčios poreikius. Negalime daryti gera ir skelbti Kristų, jeigu nesistengiame nuoširdžiai gyventi pagal Evangelijos mokymą.

Jeigu būsime prisodrinti šios dvasios, mūsų pokalbiai su Dievu, net jeigu jie prasidės nuo asmeninių temų ir reikalų, anksčiau ar vėliau atves į tarnystę kitiems žmonėms. O kai įsikibsime Švenčiausiosios Mergelės Marijos rankos, Ji padės jaustis visų žmonių broliais, nes juk visi esame vaikai Dievo, kuriam Marija yra Dukra, Sužadėtinė ir Motina.

Artimojo problemos turi būti ir mūsų problemos. Krikščioniškoji brolybė turi itin giliai įsišaknyti mūsų sielose ir išnaikinti bet kokį abejingumą kitam žmogui. Marija, Jėzaus motina, Jį auginusi, auklėjusi ir lydėjusi visą gyvenimą, o dabar esanti su Juo danguje, padės Jį atpažinti mūsų kelių vingiuose ir kitų žmonių reikmėse.