Punktų sąrašas

Persiimkime tokia Jėzaus laikysena. Gyvendamas žemėje Jis visai nesiekė Jam priklausančios garbės. Nors turėjo teisę būti laikomas Dievu, Jis prisiėmė tarno, vergo išvaizdą²⁹. Krikščionis žino, kad visa šlovė yra skiriama Dievui, o Jis pats Evangelijos kilnumo bei didybės neturi naudoti, siekdamas savo interesų arba žmogiškų užgaidų.

Mokykimės iš Jėzaus. Visos žmogiškosios šlovės atmetimas tobulai dera su Jo unikalios misijos didybe, kai Jis – mylimasis Dievo Sūnus – žmonių išgelbėjimui prisiima žmogišką kūną. Jis vykdo uždavinį, kuriam su meile ir švelniu rūpesčiu vadovauja Tėvas: Filius meus es tu, ego hodie genui te. Postula a me et dabo tibi gentes haereditatem tuam³⁰ – Tu mano Sūnus, pagimdęs esu tave šiandien. Tik paprašyk, ir kaip paveldą tau atiduosiu tautas.

Krikščionis, sekdamas Kristų ir šlovindamas Dievą, išgirs Viešpaties meilingus paguodos žodžius: „Kas mane myli, tą gelbėsiu; saugosiu jį, nes jis žino mano vardą.“³¹

Šiandienė šventė yra taikos šventė. Senoji Verbų šventės simbolika primena sceną iš „Pradžios knygos“: „Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš arkos balandį. Vakaro metu balandis sugrįžo pas jį, ir štai jo snape buvo nuskintas alyvmedžio lapas! Nojus nūn žinojo, kad vandenys žemėje jau buvo nusekę.“¹ Prisimename, jog Dievo ir Jo žmonių sąjunga patvirtinama ir įkuriama Kristuje, nes „Jis yra mūsų sutaikinimas“².

Mūsų Šventosios Katalikų Bažnyčios liturgijoje, taip nuostabiai sujungiančioje ir apibendrinančioje tai, kas sena, ir tai, kas nauja, šiandien randame gilaus džiaugsmo pilnus žodžius: „Jeruzalės vaikučiai su alyvų šakelėmis rankose pasitiko Viešpatį, šaukdami ir giedodami: Osana aukštybėse.“³

Šitas Jėzaus pasveikinimo šūksnis mūsų sielose susilieja su sveikinimu, aidėjusiu Jo gimimo metu Betliejuje. Anot šventojo Luko, „Jam jojant žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję. Jie šaukė: Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“⁴

Ramybė žemėje

Pax in cœlo – ramybė danguje. Tačiau pažvelkime į pasaulį. Kodėl žemėje nėra ramybės? Ne, čia ramybės nėra, yra tiktai tariama ramybė – balansavimas, paremtas baime ir netvirtais įsipareigojimais. Nėra ramybės net Bažnyčioje. Ji apsupta įtampos, draskančios baltą Kristaus Sužadėtinės tuniką. Taip pat nėra ramybės daugelyje širdžių, kurios nenuilstama veikla veltui stengiasi pridengti savo sielos neramumus, veltui vaikosi menko pasitenkinimo daiktais, laikinai ne tik pripildančiais, bet ir paliekančiais liūdesio kartėlį.

„Palmės šakelės, – rašo šventasis Augustinas, – yra pagarbos ir atidavimo ženklas, jos reiškia pergalę. Mūsų Viešpats rengiasi nugalėti mirdamas ant kryžiaus. Su kryžiaus ženklu Jis rengiasi savo triumfui prieš šėtoną, mirties karalaitį.“⁵ Kristus yra mūsų ramybė, nes Jis nugalėjo. Jis pasiekė pergalę, kai atkaklioje kovoje grūmėsi prieš žmonių širdyse susikaupusį blogį.

Kristus yra ne tik mūsų ramybė, bet ir kelias⁶. Jeigu siekiame ramybės, turime sekti Jo pėdomis. Taika yra karo ir kovos padarinys, rezultatas vidinės asketinės kovos, padedančios kiekvienam krikščioniui atsilaikyti prieš viską, kas nėra iš Dievo: prieš puikybę, juslingumą, savanaudiškumą, paviršutiniškumą, širdies siaurumą. Beprasmiška išoriškai raginti žmogų nusiraminti, jeigu nėra ramybės jo sąžinėje, jo sielos gelmėse, nes „iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai“⁷.

Tikrai išgyventi šventąsias Mišias – reiškia nepaliaujamai melstis ir būti įsitikinusiam, kad kiekvienam iš mūsų jos yra asmeninis susitikimas su Dievu. Garbiname Jį, šloviname Jį, prašome Jo, Jam dėkojame, atsiteisiame už savo nuodėmes, apsivalome, jaučiamės tapę Kristuje viena su visais krikščionimis.

Gal kartais suklūstame, kaip galėtume atsiliepti į šią Dievo meilės didybę? Galbūt norėtųsi matyti aiškiai išdėstytą krikščioniško gyvenimo programą. Atsakymas paprastas ir pasiekiamas visiems ištikimiesiems: su meile dalyvauti šventosiose Mišiose, mokytis per jas asmeniškai bendrauti su Dievu, nes ši Auka apima visa, ko iš mūsų prašo Dievas.

Leiskite man priminti liturginių veiksmų eigą – tai, ką jūs ir patys patyrėte daugybę kartų. Šiuose veiksmuose dalyvaujantis ir atidžiai mus stebintis Viešpats tikrai gali parodyti kiekvienam iš mūsų taisytinus gyvenimo aspektus, ydas, kurias turėtume išrauti, kad ugdytumės brolišką žvilgsnį į visus žmones. Kunigas prisiartina prie Dievo altoriaus – „Dievo, kuris teikia mums džiaugsmingą jaunystę“. Šventosios Mišios prasideda džiaugsmo giesme, nes Dievas yra čia, su mumis. Tas džiaugsmas parodomas Jį su meile atpažįstant, kai kunigas bučiuoja altorių, Kristaus simbolį ir šventųjų priminimą – tą mažą pašventintą paviršių, nes būtent ant jo sudabartinamas nenusakomos vertės sakramentas.

Malda Confiteor („Prisipažįstu“) parodo mūsų menkystę. Ji nėra abstraktus kaltės priminimas, bet realus nuodėmių išpažinimas. Štai kodėl kartojame: Kyrie, eleison, Christe eleison – Viešpatie, pasigailėk, Kristau, pasigailėk. Jeigu mums reikalingą atleidimą turėtume gauti dėl savo pačių nuopelnų, mus apimtų kartus liūdesys. Bet iš dieviškojo gerumo atleidimą gauname dėl paties Dievo gailestingumo. Mes šlovinam Jį Gloria! – nes „Tu vienas šventas, Tu – vienatinis Viešpats, Tu – pats didingiausias, Jėzau Kristau, su Šventąja Dvasia Dievo Tėvo garbei“^***.

Maldos gyvenimas

„Šlovinsiu mano Dievą“¹¹. Jeigu Dievas mums yra pats gyvenimas, nedera stebėtis, kad visa mūsų krikščioniška egzistencija turėtų būti persmelkta maldos. Tačiau neįsivaizduokite, jog malda yra veiksmas, kurį reikia atlikti, o paskui galima jį pamiršti. Teisusis „mėgsta Viešpaties Teisyną, mąsto jį dieną ir naktį“¹². Svajosiu apie tave iš ryto¹³, ir vakare lyg smilkalo dūmai tekyla aukštyn mano maldos¹⁴. Visa mūsų diena gali būti skirta maldai – nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto. Ir ne tik. Kaip mums primena Šventasis Raštas, net mūsų miegas turėtų virsti malda¹⁵.

Prisiminkite, ką Evangelijos sako apie Jėzų. Kartais Jis visą naktį praleisdavo nuoširdžiai kalbėdamasis su savo Tėvu. Pirmieji mokiniai, matydami Kristų meldžiantis, tiesiog prisipildydavo meilės! Pamatę šią nuolatinę savo Mokytojo nuostatą, jie prašė Jo: Domine, doce nos orare¹⁶ – Viešpatie, išmokyk mus šitaip melstis.

Šventasis Paulius visur skelbia gyvą Kristaus pavyzdį, ragindamas tikinčiuosius būti orationi instantes¹⁷ – nuolat ištvermingus maldoje. O šventasis Lukas pirmųjų krikščionių elgesį nusako lakoniška fraze: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai.“¹⁸

Geras krikščionis maldos kalvėje su Dievo malone grūdina savo charakterį. Ir malda, būdama gyvybinga, gali įgauti daugybę formų. Iš mūsų širdies ji dažniausiai išsilies žodžiais, tomis žodinėmis maldomis, kurių mus išmokė pats Dievas („Tėve mūsų“) arba Jo angelai („Sveika, Marija“). Vėliau kartosime per laiką tarsi savaime atsiradusias maldas, išreiškiančias daugybės mūsų tikėjimo brolių maldingumą: liturgines maldas lex orandi arba kitas maldas, kurių šaltinis yra karštos širdies meilė mūsų Motinai: Sub tuum praesidium, Memorare, Salve, Regina.¹⁹

Kitais atvejais mums pakaks dviejų ar trijų žodžių, lyg Viešpatin paleistų strėlių, iaculata – trumpųjų maldų. Jų išmokstame, atidžiai kontempliuodami Kristaus gyvenimą: Domine, si vis, potes me mundare²⁰ – Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų; Domine, tu omnia nosti, tu scis quia amo te²¹ – Viešpatie, tu viską žinai, tu žinai, kad tave myliu; Credo, Domine, sed adiuva incredulitatem meam²²– Tikiu! Padėk mano netikėjimui, sustiprink mano tikėjimą; Domine, non sum dignus²³ – Viešpatie, nesu vertas; Dominus meus et Deus meus²⁴ – mano Viešpatie ir mano Dieve! Tinka ir kitos trumpos nuoširdžios frazės, kurios išsiveržia iš degančios sielos gelmių ir labiausiai dera konkrečiomis aplinkybėmis.

Be šių maldų, kasdien reikia numatyti laiko išskirtinei bendrystei su Dievu. Tai nebylaus dialogo minutės, jei įmanoma, praleidžiamos priešais tabernakulį, kad padėkotume Viešpačiui, nes Jis – toks vienišas – laukia mūsų jau dvidešimt amžių. Šis dialogas su Dievu yra nuoširdi vidinė mąstymo malda, kai meldžiamasi visa siela: pasitelkiamas protas, vaizduotė, atmintis ir valia. Tai meditacija, pripildanti mūsų varganą žmogiškąjį gyvenimą ir kasdienei būčiai suteikianti antgamtinę vertę.

Vidinė malda, žodinės maldos ir trumposios maldos padės visą dieną paversti nuolatiniu Dievo garbinimu ir Jį garbinsime natūraliai, be perdėtų išorinių ženklų. Gyvensime Jo akivaizdoje, tiesiog taip, kaip vienas kitą mylintys žmonės, nuolat galvojantys vienas apie kitą. Ir visi mūsų veiksmai, net ir patys nereikšmingiausi, bus dvasiškai prasmingi.

Kai krikščionis pradeda nepertraukiamai bendrauti su Viešpačiu, jo vidinis gyvenimas auga, tampa stiprus ir saugus. Šis kelias yra atviras visiems, o ne tik keliems išrinktiesiems. Jis virsta pastangų reikalaujančios, bet vis dėlto malonios kovos dalimi – pastangomis nuoširdžiai vykdyti Dievo valią.

Būtent apmąstydami maldos gyvenimą, galime geriau suprasti kitą šiandienės šventės aspektą – apaštalavimą. Apaštalavimas yra įgyvendinimas pavedimo, kurį Jėzus davė savo mokiniams, prieš žengdamas į dangų: jūs „tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir ligi pat žemės pakraščių“²⁵.

Jo karaliavimas mūsų sieloje

Mūsų Viešpatie ir mūsų Dieve: koks didis Tu esi! Tu suteiki mūsų gyvenimui antgamtinę prasmę ir rodai dieviškąjį gailestingumą. Savo Sūnaus meile Tu įkvepi mus visomis jėgomis, visa siela ir kūnu tarti: Oportet illum regnare! Ir tai darome, nepaisydami savo silpnybių, nes Tu žinai, kad esame iš molio nulipdyti kūriniai. Vaje, kokie kūriniai! Ne tik mūsų kojos³³, bet ir širdis, ir galva taip pat iš molio. Vien dėl Tavęs pajuntame dievišką virpulį.

Kristus pirmiausia turi karaliauti mūsų sielose. Tačiau ką atsakytume, jei Jis paklaustų: „Ką gi tu darai, kad Aš įsiviešpataučiau tavo sieloje?“ Atsakyčiau: pirmiausia reikia gausios Jo malonės. Tik šitaip kiekvienas mano širdies tvinksnis ir kiekvienas atodūsis, pats nereikšmingiausias žvilgsnis, paprasčiausias žodis ar jausmas virs hosanna Kristui Karaliui.

Turime būti nuoseklūs, jeigu tikrai stengiamės, kad Kristus karaliautų. Visų pirma, turime atiduoti Jam savo širdį. Nepadarius to, kalbėti apie Kristaus Karalystę būtų visiškai tuščias ir bergždžias dalykas. Tokios kalbos neturėtų jokio krikščioniškai realaus pagrindo. Tai tarsi rodyti neegzistuojančio tikėjimo regimybę. Tuomet, siekdami žmogiškos naudos, piktnaudžiautume Dievo vardu.

O jeigu Jėzaus karaliavimas mano ir tavo sieloje reikštų, kad Jis iš anksto turėtų joje rasti tobulą vietą, tada tikrai būtų pagrindo pulti į neviltį. Tačiau „nebijok, Siono kalno dukra: štai atvyksta tavo karalius, jis joja ant asilaičio“³⁴. Matote? Jėzui ir vargingas gyvulėlis gali atstoti sostą. Nežinau, kaip jūsų, bet manęs nežemina tas pripažinimas, kad Viešpaties akyse esu nešulinis gyvulys: „<...> tavo akyse buvau labai kvailas, kaip koks keturkojis – nesupratingas. Bet aš visuomet su tavimi būti noriu, laikai tu mane paėmęs už rankos“³⁵ ir už apynasrio. Pamėginkime prisiminti, kaip atrodo asilas, ypač dabar, kai jų mažai belikę. Ne koks senas, užsispyręs ir piktas, kuris įspirs jums, kai nesitikėsite, bet jaunas, su stačiomis kaip antenos ausimis. Jis minta liesu ėdesiu, sunkiai dirba ir bėgioja ryžtingais bei linksmais žingsneliais. Yra šimtai gražesnių, sumanesnių ir stipresnių gyvulių. Tačiau Kristus pasirinko asilą triukšmingai sveikinančioms minioms pasirodyti kaip karalius. Nes Jėzui yra svetimas gudrus išskaičiavimas, šaltų širdžių žiaurumas, patrauklus, bet tuščias grožis. Jam patinka jaunos širdies linksmumas, paprastas žingsnis, nuoširdus balsas, šviesios akys, dėmesys Jo šiltam žodžiui ir patarimui. Štai kaip Jis karaliauja sieloje.