Punktų sąrašas

Nuodėmės patyrimas neturėtų mūsų priversti abejoti savo misija. Tiesa, mūsų nuodėmės gali labai apsunkinti Kristaus pažinimą. Todėl turime stotis prieš savo pačių ydas ir stengtis apsivalyti. Tačiau taip elgdamiesi turime prisiminti, kad Dievas nepažadėjo visiškos pergalės prieš blogį šiame gyvenime – Jis prašo mus kovoti. Sufficit tibi gratia mea³⁴ – gana tau mano malonės, – pasakė Jis šventajam Pauliui, norėjusiam būti išvaduotam nuo jį žeminančio „dieglio kūne“.

Dievo galia reiškiasi mūsų silpnybėse ir ragina mus kovoti, grumtis su savo trūkumais, nors žinome, jog niekados nepasieksime galutinės pergalės šios žemės klajonėse. Krikščioniškasis gyvenimas – tai nuolatinė pradžia, kasdienis atsinaujinimas.

Kristus panardina mus į Prisikėlimą, Jis prisikelia mumyse, jeigu tampame Jo Kryžiaus ir Mirties dalininkais. Turime mylėti kryžių, pasiaukojimą ir apsimarinimą. Krikščioniškasis optimizmas nėra vien saldus optimizmas, jis taip pat nėra žmogiškas įsitikinimas, jog anksčiau ar vėliau „viskas bus gerai“. Ne, jis kyla iš gilaus laisvės įsisąmoninimo ir pasitikėjimo Dievo malone. Tai optimizmas, kylantis iš pastangų atsiliepti į Dievo kvietimą.

Nepaisant mūsų menkystės, bet, priešingai, tam tikru būdu būtent per ją, per mūsų žmogiškąjį – kūno ir kraujo – gyvenimą atsiskleidžia Kristus. Jis pasirodo per mūsų pastangas būti geresniais žmonėmis, mylėti tyra meile, nugalėti savanaudiškumą, visiškai atsiduoti kitiems, savo egzistenciją paversti nuolatine tarnyste.

Eucharistijos vaisingumas

Kai Viešpats per Paskutinę vakarienę įsteigė Eucharistiją, buvo naktis. Pasak šventojo Jono Auksaburnio, „Tai reiškia, jog laikas jau atėjo“¹³. Pasaulis jau buvo apimtas tamsos, o senosios apeigos ir senieji ženklai jau vėrė begalinį Dievo gailestingumą žmonijai. Vėrėsi kelias į naują aušrą – švito naujos Velykos. Tą naktį, kai buvo įsteigta Eucharistija, iš anksto pasirengta Prisikėlimo rytui.

Mes taip pat turime rengtis šiai naujajai aušrai. Visa, kas žalinga, susidėvėję ar neturi vertės – abejonės, įtarumas, liūdesys, bailumas – visa turi būti išmesta. Šventoji Eucharistija atnaujina dieviškąją įsūnystę ir turime atsiliepti in novitate sensus¹⁴ – atnaujindami visus savo jausmus ir veiksmus. Mums buvo suteiktas naujas energijos šaltinis, buvome galingai įšaknyti į Viešpatį. Kadangi galime valgyti naująją amžinąją Duoną, neturėtume misti senuoju raugu.

Dievas Tėvas per Sūnaus Širdį teikėsi mums dovanoti infinitos dilectionis thesauros¹ – neišsemiamų meilės, gailestingumo ir švelnumo lobių. Jeigu ieškotume Dievo meilės įrodymų, kad Jis ne tik išgirsta mūsų maldas, bet net iš anksto numato mūsų prašymus, užtektų apmąstyti šventojo Pauliaus mintį: „Jeigu Jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?!“²

Dieviškoji malonė iš vidaus atnaujina žmogų ir jį – nusidėjėlį bei maištautoją – paverčia šauniuoju ir ištikimuoju tarnu³. Visų malonių šaltinis – meilė, kuria Dievas mus myli ir kurią Jis mums apreiškė ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Dieviškoji meilė paskatino antrąjį Švenčiausiosios Trejybės Asmenį – Žodį, Dievo Tėvo Sūnų, įsikūnyti, tai yra prisiimti visą mūsų žmogiškąją būklę, išskyrus nuodėmę. O tas Žodis – Dievo Žodis – yra Verbum spirans amorem⁴ – Žodis, kildinantis Meilę.

Meilė mums apsireiškė įsikūnijimu, Jėzaus Kristaus atperkamąja kelione po mūsų pasaulį ir aukščiausiąja Kryžiaus Auka. O ant Kryžiaus Dievas davė naują savo meilės ženklą: „vienas kareivis ietimi perdūrė Jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens.“⁵ Vanduo ir kraujas iš Jėzaus šono byloja apie galutinį atsidavimą, iš meilės ištartą consummatum est⁶ – „atlikta“.

Šiandienos šventės proga, dar kartą apmąstydami pagrindines mūsų tikėjimo tiesas, gėrimės tuo, kad giliausia tikrovė atsiskleidžia labai žmogiškai. Dievo Tėvo meilė aukoja savo Sūnų, o Sūnaus meilė leidžia ramiai žengti Golgotos link. Dievas nesikreipia į mus, rodydamas savo jėgą ir valdžią. Jis prisiartina prie mūsų, „priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones“⁷. Jėzus su mumis niekada nėra šaltas ar arogantiškas, nors viešojo mokymo metais kartais regime Jį nusiminusį ir nusivylusį dėl žmonių daromo blogio. Jam dėl to labai skaudu. Bet jeigu bent truputį įsigilinsime, iš karto suvoksime, jog Jo griežtumas ir rūstybė gimsta iš meilės. Tai dar vienas kvietimas atsikratyti neištikimybės bei nuodėmės.

„Argi aš trokštu nedorėlio mirties, – tai Viešpaties Dievo žodis, – o ne kad jis grįžtų iš savo nedoro kelio ir gyventų?“⁸ Šitie žodžiai paaiškina visą Kristaus gyvenimą ir padeda suprasti, kodėl Jis pasirodė, turėdamas tokią pačią kaip ir mūsų širdį, kuri yra ir patikimas dieviškojo atsidavimo įrodymas ir nuolatinis nenusakomo dieviškosios meilės slėpinio liudijimas.

Ką tik kalbėjome apie įvykį Najine. Galėtume prisiminti ir kitų pavyzdžių, nes Evangelijoje gausu panašių scenų. Kiekvienas įvykis tebejaudina žmogaus širdį, nes jis ne tik atskleidžia nuoširdžią žmogišką užuojautą, kai kenčia artimas, bet ir labiausiai išryškina begalinę mūsų Viešpaties meilę. Jėzaus Širdis yra įsikūnijusio Dievo Širdis, Emanuelio – Dievo su mumis – Širdis.

„Bažnyčia, susijungusi su Kristumi, gimsta iš sužeistos širdies.“³⁷ Iš šios plačiai atvertos Širdies mums teikiamas gyvenimas. O kaip dabar nors prabėgomis nepaminėti septynių Bažnyčios sakramentų, per kuriuos veikia Dievas, darydamas mus atperkančios Kristaus galios dalininkais? Kaip galime su ypatingu dėkingumu neprisiminti Švenčiausios Eucharistijos Sakramento, šventosios Kalvarijos Aukos ir jos nuolatinio nekruvino atnaujinimo per Mišias? Jėzus iš tikrųjų atiduoda save kaip maistą. Kai Jis ateina, viskas pasikeičia. Mumyse pasireiškia nauja jėga – Šventoji Dvasia užpildo sielą, nuskaistina visus veiksmus, mintis ir jausmus. Kristaus Širdis krikščioniui suteikia ramybę.

Atsidavimas, kurio iš mūsų prašo Viešpats, nėra mūsų pačių troškimų ar dažnai menkų ir bevaisių pastangų rezultatas. Šį atsidavimą palaiko malonė, kurią mums iškovojo mylinti Žmogumi tapusio Dievo Širdis. Štai kodėl galime ir turime augti vidiniu gyvenimu kaip vaikai, kurių Tėvas danguje, ir nepasiduoti jokiam liūdesiui ar bejėgiškumui. Man patinka raginti žmones pagalvoti apie tai, kaip krikščionis gali įgyvendinti tikėjimą, viltį ir dieviškąją meilę savo įprastame gyvenime per paprasčiausias smulkmenas, normalias kasdienes situacijas. Čia glūdi sielos, besiremiančios dieviška pagalba, elgesio esmė. O šis teologinių dorybių praktikavimas teiks sielai džiaugsmo, jėgos ir ramybės.

Tokie yra Kristaus ramybės vaisiai, suteikti per Jo Švenčiausiąją Širdį. Pakartokime dar kartą: Jėzaus meilė žmonėms yra neišmatuojamas dieviškos paslapties, Sūnaus meilės Tėvui ir Šventajai Dvasiai, aspektas. Šventoji Dvasia – meilės ryšys tarp Tėvo ir Sūnaus – Žodyje susivienija su žmogiška Širdimi.

Neįmanoma kalbėti apie šiuos svarbiausius mūsų tikėjimo dalykus, nepriimant domėn mūsų proto ribų ir didingos dieviškojo Apreiškimo šviesos. Ir vis dėlto, nors ir nepajėgiame iki galo suvokti šių didžių, protui nepasiekiamų tiesų, mes jomis nuolankiai ir tvirtai tikime. Remdamiesi Kristaus liudijimu, žinome, jog tai yra tiesa. Trejybės gelmėse glūdinti Meilė išsilieja visiems žmonėms per Meilę Kristaus Širdyje.

Jo karaliavimas mūsų sieloje

Mūsų Viešpatie ir mūsų Dieve: koks didis Tu esi! Tu suteiki mūsų gyvenimui antgamtinę prasmę ir rodai dieviškąjį gailestingumą. Savo Sūnaus meile Tu įkvepi mus visomis jėgomis, visa siela ir kūnu tarti: Oportet illum regnare! Ir tai darome, nepaisydami savo silpnybių, nes Tu žinai, kad esame iš molio nulipdyti kūriniai. Vaje, kokie kūriniai! Ne tik mūsų kojos³³, bet ir širdis, ir galva taip pat iš molio. Vien dėl Tavęs pajuntame dievišką virpulį.

Kristus pirmiausia turi karaliauti mūsų sielose. Tačiau ką atsakytume, jei Jis paklaustų: „Ką gi tu darai, kad Aš įsiviešpataučiau tavo sieloje?“ Atsakyčiau: pirmiausia reikia gausios Jo malonės. Tik šitaip kiekvienas mano širdies tvinksnis ir kiekvienas atodūsis, pats nereikšmingiausias žvilgsnis, paprasčiausias žodis ar jausmas virs hosanna Kristui Karaliui.

Turime būti nuoseklūs, jeigu tikrai stengiamės, kad Kristus karaliautų. Visų pirma, turime atiduoti Jam savo širdį. Nepadarius to, kalbėti apie Kristaus Karalystę būtų visiškai tuščias ir bergždžias dalykas. Tokios kalbos neturėtų jokio krikščioniškai realaus pagrindo. Tai tarsi rodyti neegzistuojančio tikėjimo regimybę. Tuomet, siekdami žmogiškos naudos, piktnaudžiautume Dievo vardu.

O jeigu Jėzaus karaliavimas mano ir tavo sieloje reikštų, kad Jis iš anksto turėtų joje rasti tobulą vietą, tada tikrai būtų pagrindo pulti į neviltį. Tačiau „nebijok, Siono kalno dukra: štai atvyksta tavo karalius, jis joja ant asilaičio“³⁴. Matote? Jėzui ir vargingas gyvulėlis gali atstoti sostą. Nežinau, kaip jūsų, bet manęs nežemina tas pripažinimas, kad Viešpaties akyse esu nešulinis gyvulys: „<...> tavo akyse buvau labai kvailas, kaip koks keturkojis – nesupratingas. Bet aš visuomet su tavimi būti noriu, laikai tu mane paėmęs už rankos“³⁵ ir už apynasrio. Pamėginkime prisiminti, kaip atrodo asilas, ypač dabar, kai jų mažai belikę. Ne koks senas, užsispyręs ir piktas, kuris įspirs jums, kai nesitikėsite, bet jaunas, su stačiomis kaip antenos ausimis. Jis minta liesu ėdesiu, sunkiai dirba ir bėgioja ryžtingais bei linksmais žingsneliais. Yra šimtai gražesnių, sumanesnių ir stipresnių gyvulių. Tačiau Kristus pasirinko asilą triukšmingai sveikinančioms minioms pasirodyti kaip karalius. Nes Jėzui yra svetimas gudrus išskaičiavimas, šaltų širdžių žiaurumas, patrauklus, bet tuščias grožis. Jam patinka jaunos širdies linksmumas, paprastas žingsnis, nuoširdus balsas, šviesios akys, dėmesys Jo šiltam žodžiui ir patarimui. Štai kaip Jis karaliauja sieloje.