Punktų sąrašas

Tam, kad bent teoriškai pradėtume gyventi bendryste su Šventąja Dvasia (drauge ir su Tėvu, ir su Sūnumi), kad susidraugautume su Parakletu, turime sutelkti dėmesį į tris pagrindinius dalykus: paklusnumą Šventajai Dvasiai, jau aptartą maldos gyvenimą ir vienybę su Kryžiumi.

Pirmiausia pradėkime nuo paklusnumo Šventajai Dvasiai, nes ji suteikia antgamtinį toną mūsų mintims, troškimams ir veiksmams. Ji mus skatina priimti, įgyvendinti ir giliau suprasti Kristaus mokymą. Būtent Jos šviesoje suvokiame savo asmeninį pašaukimą ir įgyjame jėgų vykdyti tai, ko Dievas iš mūsų laukia. Jeigu būsime klusnūs Šventajai Dvasiai, mumyse vis labiau ryškės Kristaus paveikslas, ir kasdien vis labiau artėsime prie Dievo Tėvo: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai.“²⁹

Jeigu vadovausimės Šventąja Dvasia, šiuo mūsų viduje glūdinčiu gyvenimo principu, mūsų dvasinis gyvybingumas augs. Kaip mažas vaikas pasitikėdamas puola į savo tėvo glėbį, taip spontaniškai pasitikėdami atsiduokime į Dievo Tėvo rankas. Mūsų Viešpats pasakė: „jeigu <...> nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“³⁰ Čia kalbama apie „vidinį vaiko kelią“, kuris nėra grynas sentimentalumas arba žmogiškos brandos trūkumas. Jis yra antgamtinė branda, padedanti geriau suvokti Dievo meilės stebuklus, pripažinti savo paties mažumą ir savo valią visiškai sutapatinti su Dievo valia.

Tapti Dievo meilės vaikais

Susimąstykime apie tai. Juk tatai gali padėti suprasti ne vieną svarbų dalyką. Marijos paslaptis leidžia suvokti, kad, norėdami prisiartinti prie Dievo, turime tapti maži. Prisiminkime, ką Kristus pasakė savo mokiniams: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“¹⁰

Kad taptume vaikais, privalome atsižadėti savo puikybės ir išdidaus savarankiškumo, pripažinti patys vieni negalintys nieko. Turime suprasti, jog rasti savo kelią ir jo laikytis galime tiktai Dievo, mūsų Tėvo, malonės dėka ir Jo padedami. Kad būtume maži, turime atsiduoti į Tėvo rankas, kaip atsiduoda vaikai, tikėti, kaip tiki vaikai, prašyti, kaip prašo vaikai.

O viso to išmokstame bendraudami su Marija. Pamaldumas mūsų Karalienei nėra koks nors išglebimas ar silpnumas. Šis pamaldumas, kaip gili ir nuolatinė mūsų tikėjimo išraiška, pripildo sielą paguodos ir džiaugsmo, leidžia išeiti iš savęs ir sudėti visas viltis į Viešpatį. Vienoje iš psalmių giedama: „Mane Viešpats gano: man nieko nestinga. Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja, leidžia man atilsėti paversmy; manąją sielą gaivina, veda mane teisingais takais savo garbei. Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.“¹¹ Kadangi Marija yra mūsų Motina, pamaldumas jai moko mus būti tikrais paprastais vaikais, be galo mylėti ir egoistiškai negalvoti vien tik apie save. Jis moko mus būti laimingais vaikais, kurie žino, kad niekas negali sugriauti jų vilties. Pasitikėjimo kupina meilė Švenčiausiajai Marijai yra kelio, vedančio į beprotišką meilę Jėzui, pradžia. Taip prieš daugelį metų rašiau trumpos knygelės apie Šventąjį Rožinį įvade.^* Ir būtent nuo tada dažnai galėjau įsitikinti šių žodžių tikrumu. Nesirengiu to įrodinėti, pažerdamas daugybę argumentų. Kviečiu jus pačius išreikšti meilę Marijai: atverti Jai savo širdį, patikėti savo džiaugsmus ir sielvartus, prašyti Jos, kad padėtų atpažinti Jėzų, ir mokytų, kaip sekti Juo.