Punktų sąrašas

Gerasis ganytojas ir gerasis vadovas

Tad jeigu visų svarbiausia pašaukimas, jeigu žvaigždė šviečia priekyje, mus vesdama žengti Dievo meilės keliu, nelogiška pasiduoti abejonėms, kai kartais toji žvaigždė ima ir pranyksta mums iš akių. Tam tikrais vidinio gyvenimo momentais taip gali atsitikti, beveik visada patys būsime dėl to kalti. Juk ir išminčiams žvaigždė buvo pranykusi. Jau suvokėme savo dieviškojo pašaukimo grožį ir įtikėjome jo amžinumu, bet galbūt kelyje mūsų keliamos dulkės, mūsų skurdumas sukelia nepermatomą debesį, užstojantį sklindančią šviesą.

Ką gi daryti, jei taip atsitiktų? Pasinaudokime šventų žmonių pavyzdžiu ir klauskime. Erodas savo žinojimą panaudojo neteisingiems poelgiams. Išminčiai jį naudoja gėriui daryti. Tačiau mums, krikščionims, nereikia kreiptis nei į Erodą, nei į šio pasaulio išminčius. Kristus suteikė savo Bažnyčiai tikrą mokymą, o per sakramentus – malonių gausą. Jis visa taip sutvarkė, kad visada yra žmonių, kurie gali mus vesti ir vadovauti, nuolat priminti kelią. Mums pasiekiamas begalinis žinojimo lobis: Bažnyčios saugiai laikomas Dievo žodis, Kristaus malonė, sklindanti per sakramentus, taip pat pavyzdys ir liudijimas tų, kurie gyvena šalia mūsų ir jau suprato, kaip savo gyvenimu nutiesti ištikimybės kelią Dievo link.

Leiskite jums patarti. Jeigu kada išleistumėte iš akių aiškią šviesą, visada kreipkitės į gerąjį ganytoją. O kas gi yra gerasis ganytojas? Tas, „kuris pro vartus ateina“, kuris eina pro ištikimybės Bažnyčios mokymui vartus ir nesielgia kaip samdinys, kuris „pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko“¹⁵. Nejaugi nesupranti, kaip jausmingai Kristus kalba apie piemenis ir avis, apie gardą ir avių bandą? Pažvelk: juk Dievo žodis pasakytas ne tuščiai ir Kristaus primygtinis raginimas yra praktinis įrodymas, jog mūsų sielai reikia gero vadovavimo.

Šventasis Augustinas rašo: „Jeigu nebūtų blogų piemenų, Jėzus nebūtų pavaizdavęs samdinio, kuris, pamatęs vilką, pabėga. Tokiam terūpi jo paties garbė, o ne Kristaus. Jis nedrįsta laisvai priekaištauti nusidėjėliams. Vilkas griebia avį už sprando, velnias įvelia žmogų į svetimavimo pinkles. O tu tyli ir nepriekaištauji. Vadinasi, tu esi samdinys, nes pamatei vilką ir pabėgai. Galbūt tu pasakysi: ne, aš nepabėgau, aš esu čia. O aš atsakau: tu pabėgai, nes tu tylėjai, o tu tylėjai, nes bijojai.“¹⁶ Kristaus Nuotakos šventumas visada atsiskleisdavo per gerųjų ganytojų gausumą. Bet krikščioniškasis tikėjimas, mokantis būti paprastais žmonėmis, neverčia būti naivuoliais. Yra samdinių, kurie tyli, tačiau yra ir samdinių, kurie kalba ne Kristaus žodžiais. Štai kodėl, net ir Dievui leidus klaidžioti tamsoje mažuose dalykuose, arba, jausdami mūsų tikėjimą esant netvirtą, turime eiti pas gerąjį ganytoją, kuris įeina pro teisiųjų duris. Jis atiduoda savo gyvenimą kitiems ir nori ne tik žodžiu, bet ir elgesiu būti mylinti siela. Jis taip pat gali būti nuodėmingas, bet jis visada pasitiki Kristaus atlaidumu ir gailestingumu.

Jeigu net nerimtai prasižengus sąžinė nerami arba abejojate – atlikite Atgailos sakramentą. Eikite pas savąjį kunigą, žinantį, kaip iš jūsų pareikalauti, kad gyventumėte tikru tikėjimu, jautria siela ir tikru krikščionišku tvirtumu. Bažnyčia duoda visišką laisvę eiti išpažinties pas bet kurį kunigą, jeigu tik jis turi tinkamus įgaliojimus, tačiau sąžiningas krikščionis visiškai laisva valia pasirinks kunigą, kurį pažįsta kaip gerąjį ganytoją, galintį padėti pažvelgti į dangų ir dar kartą pamatyti aukštybėse Viešpaties žvaigždę.

Ganytojų atsakomybė

Kristaus Bažnyčioje visi yra įpareigoti atkakliai stiprinti ištikimybę Kristaus mokymui. Nuo to nė vienas nėra atleistas. Jeigu ganytojai nesistengtų patys turėti jautresnę sąžinę ir nebūtų ištikimi tikėjimo dogmoms bei moraliniam mokymui, kitaip sakant, nepuoselėtų šventojo tikėjimo paveldo, tada pasigirstų pranašiški Ezekielio žodžiai: „Marusis, pranašauk Izraelio ganytojams – pranašauk ir sakyk jiems, ganytojams:‚Taip kalbėjo Viešpats Dievas. Vargas jums, Izraelio ganytojai, ganantys save pačius! Argi nėra ganytojų pareiga ganyti kaimenę? Jūs valgote taukus, rengiatės vilna <...>. Silpnos jūs nestiprinote, sergančios negydėte, sužeistos netvarstėte, žūstančios negrąžinote ir paklydusios neieškojote, bet valdėte jas jėga, net šiurkštumu!“¹⁹

Tai rimtas priekaištas. Bet Dievas dar labiau įžeidžiamas, kai tie, kurie gavo uždavinį rūpintis visų dvasine gerove, skriaudžia sielas, neatgaivindami jų krištoliniu Krikšto vandeniu, nestiprindami jas raminančiu Sutvirtinimo aliejumi, nevesdami pas Teisiantįjį, kuris atleidžia, nemaitindami maistu, kuris suteikia amžinąjį gyvenimą.

Kada taip gali atsitikti? Tada, kai nebekovojamas šis taikus karas. Kiekvienas, nepakilęs kovai, patenka į tam tikros vergijos pavojų. Ši grynai žmogiško požiūrio vergija gali sukaustyti grandinėmis kūniškąją širdį, nes ji yra laikinos įtakos ar laikino prestižo siekio vergija, tuštybės vergija, pinigų vergija, gašlumo vergija…

Jeigu Dievas jums leistų patirti tokį išbandymą, jeigu susidurtumėte su ganytojais, nevertais šio vardo, nenusigąskite. Kristus pažadėjo Bažnyčiai neklystamą ir patikimą pagalbą, bet Jis negarantavo kiekvieno ją sudarančio nario ištikimybės. Nariams niekada nepritrūks malonės – gausios ir dosnios, jeigu jie atliks tą nedidelį darbą, kurio iš jų prašo Dievas; jeigu jie budės ir Dievo malonės padedami stengsis šalinti kliūtis kelyje į šventumą. Bet jeigu jie, net ir užimdami aukštas pareigas, nekovos, tai atsidurs labai žemai Dievo akyse. „Aš žinau tavo darbus: tave vadina gyvu, o tu esi lavonas. Prabusk ir stiprink, kas dar nenumirę! Aš nerandu tavo darbų, kurie būtų atlikti mano Dievo akivaizdoje. Todėl prisimink, kaip esi priėmęs ir išgirdęs: laikykis to ir atsiversk.“²⁰

Šį pamokymą pirmame mūsų eros amžiuje šventasis Jonas skyrė Sardų miesto Bažnyčios vadovui. Taigi matome, kad kai kurių ganytojų galimas atsakomybės susilpnėjimas nėra vien tik šiuolaikinis reiškinys. Jis pastebėtas jau apaštalų laikais, tuo pat metu, kai žemėje gyveno mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Paprasčiausiai niekas negali būti saugus, jeigu nekovoja su savimi. Niekas negali išsigelbėti pats. Visiems mums Bažnyčioje reikia tų konkrečių savęs stiprinimo priemonių: nuolankumo, leidžiančio priimti pagalbą ir patarimus; apsimarinimų, sudrausminančių širdį ir leidžiančių joje karaliauti Kristui; nuolatinio Doktrinos mokymosi, padedančio išlaikyti ir skleisti mūsų tikėjimą.

Supažindinti su Kristumi

Visas kiekvieno paprasto ar svarbaus asmens gyvenimo aplinkybes įsivaizduoju kaip Dievo kvietimą, kaip Jo suteiktas progas malonės pastiprintais poelgiais ir žodžiais¹⁹ skelbti Dvasią, kuriai priklausome.

Kiekvienai krikščionių kartai reikia atpirkti ir pašventinti savąjį laikmetį. Todėl kiekviena karta privalo suprasti savo brolių troškimus ir tapti jų siekių dalininke. Naudodamiesi kalbos dovana krikščionys padeda kitiems suprasti, kaip atsiliepti į Šventosios Dvasios veikimą, kaip priimti iš mūsų Viešpaties širdies nuolat srūvantį malonių srautą. Mes, krikščionys, privalome savo laikmečio pasauliui skelbti seną ir kartu naują Evangelijos žinią.

Netiesa, jog šiandien apskritai visi yra užsidarę arba abejingi krikščioniškojo tikėjimo mokymui apie žmogaus egzistencijos tikslą. Netiesa, kad mūsų laikų žmonės rūpinasi vien žemiškais dalykais ir nenoriai žvelgia į dangų. Žinoma, netrūksta siauro požiūrio ar kokios nors ideologijos besilaikančių žmonių. Šiandien esama ir didžių troškimų, ir niekingų požiūrių, heroizmo ir bailumo, uolumo ir atsainumo. Yra žmonių, kurie aistringai svajoja apie naują, teisingesnį, žmogiškesnį pasaulį, ir yra tokių, kurie galbūt jau viskuo nusivylė, žlugus jaunatviškam idealizmui; yra tokių, kurie savanaudiškai susirūpinę vien asmeniniu saugumu, ir yra tokių, kurie grėsmingai paskendę savo klaidose.

Visiems šitiems vyrams ir moterims, kad ir kokie jie bebūtų – pakilaus džiaugsmo apimti arba krizių ir nesėkmių ištikti – turime skelbti didingą ir nedviprasmišką naujieną, šventojo Petro ištartą tuoj po Sekminių: Jėzus yra kertinis akmuo, Atpirkėjas, mūsų gyvenimo viltis. Juk „nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“²⁰.