Punktų sąrašas

Eucharistija ir Švenčiausiosios Trejybės paslaptis

Šis Švenčiausiosios Trejybės meilės žmogui antplūdis Eucharistijoje itin didingai virsta nuolatiniu. Prieš daugelį metų visi išmokome iš katekizmo, kad Eucharistiją turime suprasti kaip Auką ir kaip sakramentą, ir kad šis sakramentas mus pasiekia tiek Komunijoje, tiek kaip didžiausia brangenybė, esanti tabernakulyje ant altoriaus. Bažnyčia visuose pasaulio tabernakuliuose esančiam eucharistiniam slėpiniui Corpus Christi – Kristaus Kūnui ir Kraujui – pagerbti turi kitą šventę. O šiandien, Didįjį Ketvirtadienį, galime susitelkti į Šventąją Eucharistiją kaip į Auką, kaip šventosiose Mišiose mūsų maistu tampančią Komuniją.

Jau jums kalbėjau apie Švenčiausiosios Trejybės meilės antplūdį. Ir kurgi dar aiškiau galėtume jį išvysti, jei ne Mišiose? Visa dieviškoji Trejybė veikia šventojoje altoriaus aukoje. Štai kodėl mėgstu kartoti tuos buvusius pradžios, o dabar atnašų ir Komunijos maldų pabaigos žodžius: „Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, tavo Sūnų, mes kreipiamės į Dievą Tėvą, kuris gyvena ir viešpatauja su Tavimi Šventosios Dvasios vienybėje, vienas Dieve, dabar ir visados, ir per amžius. Amen.“^*

Per Mišias įprasta nuolat melstis Dievui Tėvui. Kunigas atstovauja amžinajam Kunigui, Jėzui Kristui, kuris tuo pačiu metu yra ir Auka. Šventoji Dvasia Mišiose veikia itin tikroviškai ir nenusakomai. „Šventosios Dvasios galia, – rašo šventasis Jonas Damaskietis, – duona pavirsta Kristaus Kūnu.“¹²

O kai kunigas meldžia dieviškojo atnašų palaiminimo, Šventosios Dvasios veikimas tampa itin aiškiai išreikštas: „Ateik Šventintojau, visagalis ir amžinasis Dieve, ir palaimink šią auką, teikiamą Tavo šventojo vardo garbei.“¹³ Tai didžioji auka, kuri deramai pašlovina švenčiausiąjį Dievo Vardą. Mes meldžiame, o pašventina Parakletas, kurį mums siunčia Tėvas ir Sūnus. Aktyvų Šventosios Dvasios dalyvavimą šioje aukoje taip pat atpažįstame, kai prieš pat Komuniją kalbame: „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau! Tėvo valią vykdydamas, Šventajai Dvasiai bendradarbiaujant, Tu savo mirtimi atgaivinai pasaulį.“¹⁴

Visa Švenčiausioji Trejybė dalyvauja Altoriaus aukoje. Sūnus pasiaukoja atpirkdamas Tėvo valia ir padedamas Šventosios Dvasios. Mokykimės bendrauti su vienu Dievu trijuose Asmenyse – Švenčiausiąja Trejybe, veikiančia substanciniu meilės ir pašventinamojo veikimo bendrumu.

Tuoj po lavabo (rankų apsiplovimo^**) kunigas meldžiasi: „Priimk, Švenčiausioji Trejybe, šią auką, kurią mes atnašaujame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančiai, prisikėlimui ir žengimui į dangų atminti.“¹⁵ O Mišių pabaigoje yra dar viena Švenčiausiosios Trejybės garbinimo malda: Placeat tibi, Sancta Trinitas, obsequium servitutis meæ – „O Švenčiausioji Trejybe, tebūnie Tau maloni mano tarnystės duoklė – priimki ją iš manęs, neverto šią auką aukoti Tavo didybei, ir kad per Tavo gailestingumą ji teiktų atleidimą man ir visiems tiems, už kuriuos ją aukojau.“¹⁶

Pabrėžiu, kad Mišios yra Dievo Trejybės veikimas, o ne žmogiškas veiksmas. Aukojantis Mišias kunigas vykdo Dievo valią, dieviškajam veikimui tarsi paskolindamas savo kūną ir balsą. Jis veikia ne savo vardu, bet in persona et in nomine Christi – Kristaus asmeniu ir Jo vardu.

Kristaus buvimas Eucharistijoje, veikiant Švenčiausiosios Trejybės meilei, teikia Bažnyčiai ir žmonijai visas malones. Apie šią auką skelbė pranašas Malachijas: „nuo saulės patekėjimo ligi jos nusileidimo mano vardas yra didis tautoms. Visur smilkalai ir švarios atnašos aukojamos mano vardu!“¹⁷ Tai Kristaus auka, paaukota Tėvui, padedant Šventajai Dvasiai – begalinės vertės auka, įamžinanti atpirkimą, kurio Senojo Įstatymo aukos negalėjo suteikti.