Punktų sąrašas

Dievo gailestingumas

Šiandien Advento pradžia. Labai gerai, kad jau apmąstėme šias sielos priešų žabangas: netvarkingą juslingumą ir lengvabūdiškumą, proto užgaidą atmesti Dievą, pasipūtėlišką pasitikėjimą savimi, kuris tiek meilę Dievui, tiek Jo kūriniams padaro nevaisingą. Šios būsenos gali sukelti didžiulę sumaištį. Todėl liturgija ir kviečia mus melsti dieviškojo gailestingumo: „Į tave, Viešpatie, keliu širdį. O, mano Dieve, Tavimi pasitikiu. Neleisk man būti sugėdintam, neleisk mano priešams džiūgauti.“²⁴ – taip meldėmės šventųjų Mišių įžangos priegiesmyje. O per Atnašavimą vėl grįšime prie šios minties: „Juk niekas šlovės nepraranda, kas Tavim viliasi“.

Dabar, kai artėja mūsų išgelbėjimo metas, iš šventojo Pauliaus lūpų girdime paguodą: „kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo.“²⁵

Jeigu pasklaidytume Šventąjį Raštą, daugelyje vietų surastume kalbant apie Dievo gailestingumą: jo pilna yra žemė²⁶, jis skirtas visiems Jo vaikams – super omnem carnem²⁷, jis mus apsupa²⁸, eina mūsų priešakyje²⁹, skleidžia visokeriopą pagalbą³⁰, nuolat sutvirtina³¹. Dievas rūpinasi mumis kaip mylintis Tėvas, Jis nuolat prisimena mus dėl savo gailestingumo³², kuris yra „malonus“³³, „didingas kaip debesų gausybė“³⁴.

Jėzus Kristus šitaip glaustai apibendrina visą dieviškojo gailestingumo istoriją: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“³⁵. Ir dar Viešpats pasakė: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“³⁶. Dieviškas gailestingumas apreiškiamas daugelyje Evangelijos scenų: tada, kai atleidžiama svetimaujant pagautai nusidėjėlei, palyginimuose apie sūnų palaidūną, apie pražuvusią avį, apie dovanojimą skolininkui, stebuklas prikeliant Najino našlės sūnų iš numirusiųjų³⁷. Kiekgi priežasčių Kristus rado, kad galėtų padaryti šį didį stebuklą vien kaip teisingumo aktą! Juk mirė vienintelis vargšės našlės sūnus, teikęs jos gyvenimui prasmę ir galėjęs padėti jai senatvėje. Tačiau Kristus šį stebuklą padarė ne iš teisingumo, o iš užuojautos, nes Jo širdis buvo sujaudinta žmogiškos kančios.

Kokie turėtume jaustis saugūs, suprasdami Dievo gailestingumą: „Tesušunka, kas trokšta pasigailėjimo, ir Aš, kuris esu visada gailestingas, jo išklausysiu.“³⁸ Tai kvietimas ir pažadas, jog tai bus ištesėta. „Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.“³⁹ Mūsų šventumo priešai bus bejėgiai, nes priekyje mūsų žengs Dievo malonė. O jeigu per savo kaltę ar žmogiškąjį silpnumą sukluptume, Viešpats ateis į pagalbą ir padės atsitiesti: „Tu jau esi išmokęs vengti apsileidimo, šalintis puikybės, augti pamaldumu, nevergauti žemiškiems dalykams, rinktis amžina vietoj laikina. Tačiau, kadangi dėl žmogiškojo silpnumo neįstengiame tvirtai žengti tokiame permainingame pasaulyje, gerasis gydytojas paskyrė vaistų nuo paklydimų, o gailestingasis teisėjas neatėmė iš jūsų vilties, kad bus atleista.“⁴⁰

Dabar ir visados

Verbų sekmadienio liturgija į krikščionių lūpas įspaudžia šiuos giesmės žodžius: „Atsiverkite, didieji vartai, atsidarykite, nedylančios durys, kad įeitų garbės Karalius.“²¹ Kas užsisklendžia savo egoizmo citadelėje, neįžengs į mūšio lauką. Tačiau tada, kai toks žmogus atkels savo tvirtovės vartus ir įsileis taikos Karalių, tada drauge su Juo galės stoti į mūšį prieš akis temdančią ir sąžinę stingdančią menkystę.

„Atsiverkite, didieji vartai!“ Šis reikalavimas kovoti krikščionims nėra naujas. Tai nuolatinis reikalavimas. Jeigu nekovosime – nelaimėsime, o jeigu nelaimėsime – nepasieksime taikos. Be ramybės žmogaus džiaugsmas bus iliuzinis, apsimestinis ir bevaisis. Jis neskatins padėti žmonėms, nepasireikš meilės ir teisingumo darbais, nepuoselės atleidimo bei gailestingumo, o pats žmogus neįstengs tarnauti Dievui.

Šiandien, pasižvalgius tiek Bažnyčios viduje, tiek išorėje, aukštesniuose ir žemesniuose sluoksniuose, susidaro įspūdis, jog daug kas pamiršo kovą, atsisakė grumtis su savo ydomis, visiškai pasidavė sielą menkinančiai vergijai. Toks pavojus nuolat tyko visų krikščionių.

Štai kodėl privalome atkakliai maldauti Švenčiausiosios Trejybės pasigailėjimo visiems. Taip kalbėdamas abejoju, ar verta remtis Dievo teisingumu. Apeliuoju į Jo malonę, į Jo gailestingumą, meldžiu, kad Jis matytų ne mūsų nuodėmes, bet greičiau nuopelnus Kristaus ir Jo švenčiausiosios Motinos, kuri yra taip pat ir mūsų Motina, ir patriarcho šventojo Juozapo, Jėzaus tėvo žemėje, ir visų šventųjų.

Krikščionis gali būti ramus: jeigu jis norės kovoti, Dievas paims jį už dešinės rankos, kaip skaitome šios dienos Mišių skaitinyje. Būtent Jėzus, Taikos Karalius, jodamas į Jeruzalę ant vargano asiliuko sako: „Dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia.“²² Ši jėga nėra agresija prieš kitus. Tai tvirtybė kovoti su savo silpnybėmis ir menkumu, tai narsa, neleidžianti dangstyti savo asmeninės neištikimybės, tai drąsa atvirai išpažinti tikėjimą, net kai aplinkybės būna priešiškos.

Šiandien, kaip ir ankstesniais laikais, iš krikščionių laukiama didvyriškumo. Didvyriškumo, žinoma, jeigu prireiktų, didžioje kovoje. Bet dažniau tokio didvyriškumo, kuris pasireiškia nedideliuose kasdieniuose gyvenimo mūšiuose. Kai kasdien, rodos, dėl nereikšmingų dalykų be atvangos ir su meile kaunamasi, visada šalia savo vaikų kaip mylintis ganytojas yra Dievas: „Aš pats ganysiu savo kaimenę, aš pats jas ilsinsiu, – tai Viešpaties Dievo žodis. Suieškosiu paklydusias, žūstančias grąžinsiu, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas, <...> savo žemėje jie gyvens saugiai ir žinos, kad aš esu Viešpats, kai sulaužysiu jų jungo kartis ir išgelbėsiu juos iš pavergėjų rankų“.²³

Didžiojo ketvirtadienio džiaugsmas

Kaip gerai suprantame giesmę, kurią giedojo visų laikų krikščionys šventosios Ostijos garbei: „O mano lūpos, šlovinkite paslaptį garbingojo Kūno ir brangiausiojo Kraujo, kurį visų tautų Karalius, gimęs iš vaisingos Motinos, išliejo už pasaulio atpirkimą.“⁶ Turime nuoširdžiai garbinti šį Eucharistijoje pasislėpusį Dievą⁷ – tai pats Jėzus, gimęs iš Mergelės Marijos, kentėjęs ir paaukojęs savo gyvenimą ant kryžiaus, Jėzus, iš kurio ietimi perdurto šono tryško vanduo ir kraujas⁸.

Tai šventoji puota, kurioje priimame Jėzų Kristų. Mes sudabartiname Jo kančios atminimą. Per Kristų mūsų siela ima intymiai bendrauti su Dievu ir gauna būsimos šlovės pažadą⁹. Bažnyčios liturgija keliais posmais apibendrino svarbiausias šios didžios meilės istorijos, tos ugningos Viešpaties suteiktos meilės apraiškas.

Mūsų tikėjimo Dievas nėra kažkokia tolima esybė, tik abejingai stebinti žmonių likimus – troškimus, kovas, kančias. Jis yra toks savo vaikus mylintis Tėvas, kad siunčia Žodį, antrąjį Švenčiausiosios Trejybės Asmenį, prisiimti žmogišką prigimtį ir mirti dėl mūsų atpirkimo. Tas pats mylintis Tėvas mūsų širdyse apsigyvenančios Šventosios Dvasios veikimu švelniai mus traukia prie savęs.

Didžiojo Ketvirtadienio džiaugsmo šaltinis – tai suvokimas, kad Kūrėjas iš meilės savo kūriniams padarė begalinį stebuklą. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – tarsi per maža būtų kitų Jo meilės įrodymų – įsteigia Eucharistiją, kad galėtų visada būti arti mūsų, nors ir tegalime tik iš dalies suprasti šį buvimą. Juk Dievas, kuriam nieko nereikia, vien meilės skatinamas nenori palikti mūsų. Švenčiausioji Trejybė pamilo žmogų, pakeltą į malonės aukštumas ir sukurtą „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“¹⁰. Dievas jį atpirko iš nuodėmių – iš Adomo nuodėmės, kurią paveldėjo visi jo palikuonys; iš kiekvieno mūsų asmeninių nuodėmių. Ir dabar Jis karštai trokšta apsigyventi kiekvieno sieloje: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“¹¹

Keliaudami į anksčiau minėtą Sonsolės šventyklą praėjome keletą kviečių laukų. Kviečiai blizgėjo, banguodami vėjyje, ir prisiminiau Evangelijos vietą, kai Jėzus tarė savo mokiniams: „Argi jūs nesakote: ,Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis?‘ Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai.“¹⁶ Ir dar kartą suvokiau, jog mūsų Viešpats norėjo į mūsų širdis įdiegti tokį patį didžiulį troškimą, kokį jautė ir savojoje. Tada pasukau nuo kelio nusiskinti atminimui keletą grūdų varpų.

Turime atsimerkę apsižvalgyti aplink ir atpažinti, kaip per kitus žmones Dievas kviečia mus. Mums nevalia nusisukti nuo kitų ir pasilikti savo mažyčiame pasaulėlyje. Jėzus taip negyveno. Evangelijose dažnai kalbama apie Jo gailestingumą, Jo sugebėjimą jausti kitų liūdesį ir atsiliepti į jų poreikius. Jis nuramino našlę Najine¹⁷, verkė dėl Lozoriaus mirties¹⁸, užjautė Jį sekusias minias, kurios neturėjo ko valgyti¹⁹, Jis ypač gailėjosi nusidėjėlių, kurie gyveno, nepažindami nei šviesos, nei tiesos. „Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir Jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.“²⁰

Kai tikrai tampame Marijos vaikais, persiimame šiuo Viešpaties požiūriu, o mūsų širdys pasidaro gailestingesnės. Tuomet mums liūdna dėl kitų žmonių kančių, abejonių, vienatvės, liūdesio ir skausmo. Tuomet jaučiame neatidėliotiną norą jiems, mūsų broliams, padėti, kalbėti apie Marijos motinišką globą, apie Dievą, kurį jie galėtų laikyti savo Tėvu.

Kristaus meilę nešti kitiems

Tačiau žiūrėkite – Dievas juk nesako, jog mainais už jūsų širdį duos gryną dvasinę prigimtį. Ne, Jis duoda mums žmogišką širdį, tokią kaip Kristaus. Aš neturiu vienos širdies, skirtos mylėti Dievą, ir kitos širdies, skirtos mylėti žmones. Myliu Kristų ir Tėvą, ir Šventąją Dvasią, ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją ta pačia širdimi, kuria mylėjau savo tėvus ir myliu savo draugus. Niekada nepailsiu tai kartoti. Turime būti labai žmogiški, nes antraip negalėsime būti dieviški.

Žmogiška meilė, patiriama žemėje – jeigu ji yra tikra – padeda mums pajusti dieviškos meilės skonį. Šitaip pradedame skonėtis meile, kuria džiaugsimės Dieve ir kuri viešpataus danguje, kai Viešpats bus „viskas visame kame“²⁹. Jeigu pradėsime geriau suprasti ir jausti Dievo meilę, būsime paskatinti tapti vis gailestingesni, dosnesni, labiau atsidavę.

Turime duoti tai, ką gauname, turime mokyti to, ko išmokstame patys. Labai paprastai, be jokio pasipūtimo turime padėti kitiems suprasti Kristaus meilę. Dirbdami savo darbą, atlikdami savo profesines pareigas visuomenėje, kiekvienas iš mūsų gali ir turi savo veiklą paversti tikra tarnyste. Gerai pabaigtas darbas, skatinantis pažangą ir paisantis technologinių ir kultūrinių laimėjimų, atlieka labai svarbią funkciją ir yra naudingas visai žmonijai, jeigu yra skatinamas kilnių motyvų, o ne egoizmo, jeigu yra nukreiptas visų žmonių, o ne vien savo individualiai gerovei kurti, jeigu jis yra pripildytas krikščioniškos gyvenimo prasmės.

Per savo darbą, per visus žmogiškus santykius, turėtumėte parodyti Kristaus meilę, konkrečiai reiškiamą draugyste, supratimu, žmogišku švelnumu ir taika. Kaip Kristus „vaikščiojo, darydamas gera“³⁰ po visą Palestiną, taip ir jūs turite būti didžiulės ramybės sėjėjai visuose žmogiškuose šeimos, pilietinės visuomenės, profesinių darbo santykių, kultūrinių ir laisvalaikio užsiėmimų keliuose. Tai bus geriausias įrodymas, kad Dievo karalystė pasiekė jūsų širdį. Kaip rašė šventasis Jonas: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius.“³¹

Tačiau niekas negali patirti šios meilės, jeigu jos neišmoksta Jėzaus Širdies mokykloje. Tik stebėdami ir kontempliuodami Jėzaus Širdį, išvaduosime ir savo širdį iš neapykantos bei abejingumo. Tik šitaip sužinosime, kaip krikščioniškai atsiliepti į kitų skausmus ir kančias.

Prisiminkite šventojo Luko vaizduojamą sceną, kai Jėzus artinosi prie Najino miesto³². Jėzus matė tų atsitiktinai sutiktų žmonių neviltį. Jis galėjo praeiti pro šalį arba palaukti, kol bus jų pašauktas, paprašytas. Tačiau Jis nei praėjo pro šalį, nei laukė. Jis pats ėmėsi iniciatyvos, nes buvo sujaudintas sielvarto našlės, ką tik praradusios jai visų brangiausią turtą – savo vienintelį sūnų.

Evangelistas sako, kad Jėzus susijaudino. Galbūt Jis net išoriškai tai parodė, kaip susigraudino prie mirusio Lozoriaus. Jėzus Kristus nėra nejautrus kančiai. Jis kenčia, matydamas nuo tėvų atskirtus vaikus. Jis nugali mirtį, kad sugrąžintų gyvenimą ir vėl sujungtų vienas kitą mylinčius žmones. Tačiau drauge Jis reikalauja, jog pripažintume dieviškos Meilės, kuri vienintelė gali įkvėpti tikram krikščioniškam gyvenimui, pranašumą.

Kristus žino, kad Jį supančiai miniai stebuklas padarys didelį įspūdį, ir žmonės ims vienas kitam pasakoti apie šį įvykį visame krašte. Tačiau Jis nedaro stebuklo dirbtinai, vien siekdamas puikaus efekto. Jį tiesiog sukrėtė moteriškės kančia ir Jis negalėjo susilaikyti jos nenuraminęs. Taigi Jis priėjo prie jos ir pasakė: „Neverk!“³³ Tai tas pats lyg sakytų: „Man nesinori, kad tu verktum; Aš atėjau į žemę nešti džiaugsmo ir ramybės.“ O paskui įvyksta stebuklas, pasireiškia Kristaus dieviška galia. Tačiau pirma buvo sielos virpesys – akivaizdus Kristaus–Žmogaus Širdies švelnumo ženklas.

Ar tiesa, jog daugelis žmonių linksta į neteisingumą? Tačiau mūsų Viešpats kategoriškai tvirtina: „Prašyk manęs, ir padarysiu tautas tavo valdomis, visus žemės pakraščius tavo nuosavybe. Geležiniu skeptru gali joms kirsti, kaip molinius indus į šukes daužyti.“⁵² Tai galingas pažadas ir jį davė Dievas. Negalime jo nuslėpti. Kristus yra ne šiaip pasaulio Atpirkėjas – Jis valdo kaip suverenas Tėvo dešinėje. Šie žodžiai siaubingai skelbia, kas laukia kiekvieno žmogaus, pasibaigus gyvenimui. O jis tikrai baigsis. Kai istorija pasieks pabaigą, teismas lauks visų, kurių širdys užkietėjusios nuo blogio ir negyvena dieviška viltimi.

Tačiau Dievas, kuris galėtų užkariauti ir nugalėti, labiau linkęs įtikinėti žmones: „Nūn tad, karaliai, supraskite; žemės valdovai, būkite įspėti. Tarnaukite Viešpačiui pagarbia baime, drebėdami reikškite pagarbą, kad Jis neįnirštų, ir kelyje nežūtumėte, nes Jo pyktis ūmus.“⁵³ Kristus yra Viešpats, Karalius.

„Ir mes jums skelbiame gerą naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų, kaip parašyta antrojoje psalmėje: Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau! <...>

Taigi žinokite, broliai, kad jums skelbiamas nuodėmių atleidimas per Jėzų. Ir kiekvienas Jį tikintis nuteisinamas Jo dėka nuo viso to, nuo ko nepajėgė jūsų išteisinti Mozės Įstatymas. Tad pasisaugokite, kad jums nepritaptų pranašų žodis: „Žiūrėkite, niekintojai, stebėkitės ir traukitės iš akių! Štai aš darau darbą jūsų dienomis, darbą, kuriuo nepatikėsite, jei kas jums apie jį pasakos.‘“⁵⁴

Dievo gailestingumas yra išgelbėjimo darbas, kuriuo Kristaus Karalystė įsigali sielose. „Laimingi visi, kurie prie Jo glaudžias!“⁵⁵ Mes, krikščionys, turime pareigą skelbti Kristaus karališkumą. Nors būtų pilna neteisybės, nors daugelis negeistų meilės Karalystės, išgelbėjimo darbas ir toliau vyks žmonijos istorijoje, kurioje veikia ir blogis.