Punktų sąrašas

Apsimarinimas – tarsi gyvenimo druska

Siekdamas šventumo, paprastas krikščionis, ne vienuolis, neatsižada pasaulio, nes pasaulis – tai vieta, kurioje jis susitinka Kristų. Jam nereikia abito ar kokių nors kitokių išorinių skiriamųjų ženklų. Visi jo pasišventimo ženklai yra vidiniai: gyvenimas Dievo akivaizdoje ir apsimarinimo dvasia. Iš tikrųjų tėra tik vienas dalykas, nes apsimarinimas yra ne kas kita, kaip juslių malda.

Krikščioniškasis pašaukimas – tai pašaukimas aukotis, atgailauti ir išpirkti kaltę. Turime išpirkti savo kaltes – juk tiek kartų esame nusigręžę nuo Dievo veido! – taip pat ir visos žmonijos nuodėmes. Turime nė kiek neatsilikdami sekti įkandin Kristaus, „visuomet nešiodami savo kūne Jėzaus merdėjimą“, Jo pasiaukojimą, Jo nusižeminimą ant Kryžiaus, „kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne“⁴⁴. Mūsų kelias yra aukojimosi kelias. Šitaip aukodamiesi įgyjame gaudium cum pace – džiaugsmą ir ramybę.

Į pasaulį nežvelgiame liūdnai. Anksčiau kai kurie šventųjų biografai, aprašydami Dievo tarnų gyvenimą, norėjo bet kokia kaina pabrėžti neįprastus dalykus, lydinčius šventuosius nuo ankstyviausių lopšio dienų. Šitaip jie greičiausiai netyčia bus padarę krikščioniškajai katechezei meškos paslaugą. Antai pasakojama, kad šventieji kūdikystėje neverkę arba atgailos dvasioje atsisakydavę penktadieniais motinos pieno... Bet juk mes, ir tu, ir aš, atėjome į šį pasaulį, kaip Dievas buvo numatęs, rėkdami ir godžiai maitinomės motinos pienu, visiškai nepaisydami jokių Gavėnių ar pasninkų…

Dabar visą parą nuolat pasikartojančioje kasdienybėje su Dievo pagalba išmokome pajusti spatium verae poenitentiae – tikrą atgailą. Būtent tokiomis akimirkomis pasiryžome emendatio vitae – pataisyti savo gyvenimą. Tai yra pasiruošimas priimti Dievo malonę ir Šventosios Dvasios įkvėpimus sieloje. O su šia malone, kartoju, aplanko gaudium cum pace – džiaugsmas, ramybė ir ištvermė kelyje⁴⁵.

Apsimarinimas yra mūsų gyvenimo druska. O geriausias apsimarinimas yra tas, kuris per mažus dienos reikalus nugali kūno geismus, akių geismus ir gyvenimo puikybę. Tai apsimarinimas, kuris nekenkia kitiems, bet, priešingai, padeda mums būti jautresniems, supratingesniems ir atviresniems bendraujant su kitais. Nesi apsimarinęs, jeigu esi priekabus, jeigu nuolat galvoji tik apie save, jeigu žemini kitus, jeigu nesugebi atsisakyti to, kas nereikalinga ar kartais nėra būtina, jeigu puoli į neviltį, kai tik kas nors atsitinka ne taip, kaip tikėjaisi. Kita vertus, jau esi apsimarinęs, jeigu sugebi tapti „visiems viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kurie išsigelbėtų“⁴⁶.

Prasidėjo Gavėnia: atgailos, apsivalymo ir atsivertimo metas. Atsivertimas nėra lengvas uždavinys, bet ir pati krikščionybė nėra lengvas kelias. Neužtenka, metams bėgant, tik lankytis Bažnyčioje. Turbūt kiekvienas krikščionis prisimena savo išskirtinį pirmąjį atsivertimą, kai aiškiai suprato visa, ko iš jo prašo Viešpats. Šis pirmasis atsivertimas yra labai reikšmingas, bet vėlesni atsivertimai būna ir sunkesni, ir gal net labiau svarbesni. Kad palengvintume malonės veikimą per šiuos vėlesnius atsivertimus, turime išlaikyti savo sielą jauną, šauktis Viešpaties, mokėti Jo klausytis ir, supratę, kas buvo ne taip, prašyti atleidimo. Invocabit me et ego exaudiam eum – skaitome šio sekmadienio liturgijoje¹: kas manęs šauksis, jo išklausysiu, sako Viešpats. Apmąstykite nuostabų Dievo rūpinimąsi mumis: Jis visuomet pasirengęs mus išklausyti, Jis nuolat budi laukdamas žmogaus žodžio. Jis girdi mus visada, tačiau ypač dabar, kai mūsų širdys gerai pasirengė ir apsisprendė apsivalyti. Jis girdi mus. Jis neatstumia „graudžios ir nuolankios širdies“² prašymo.

Viešpats klausosi mūsų, kad galėtų įsikišti, įžengti į mūsų gyvenimą, kad išvaduotų mus nuo blogio ir pripildytų gėrio. Eripiam eum et glorificabo eum³, išgelbėsiu jį ir jam garbę suteiksiu – sako Jis apie žmogų. Taigi turime tikėtis garbės. Čia vėl kalbame apie mūsų vidinį dvasinį gyvenimą. Šios šlovės viltis stiprina mūsų tikėjimą, puoselėja mūsų meilę. Taip ima veikti trys teologinės dorybės, dieviškosios dorybės, kurios daro mus panašius į Tėvą Dievą.

Kaip dar geriau pradėti Gavėnią? Atnaujinkime tikėjimą, viltį ir dieviškąją meilę. Iš šių dorybių kyla atgailos dvasia ir troškimas apsivalyti. Gavėnia – tai ne tik proga sustiprinti išorinę apsimarinimo praktiką. Jeigu taip manytume, neįvertintume gilesnės krikščioniškojo gyvenimo reikšmės, nes juk šios išorinės pratybos, dar kartą sakau, yra tikėjimo, vilties ir meilės vaisiai.

Dieviškos malonės sakramentai

Tas, kuris kovoja, naudojasi tam tikromis priemonėmis. O priemonės nesikeičia jau ištisus dvidešimt krikščionybės šimtmečių. Tai yra malda, apsimarinimas ir dažnai priimami sakramentai. Kadangi apsimarinimas taip pat yra maldos būdas, juslinis maldavimas, todėl galime šias priemones galiausiai apibendrinti dviem žodžiais: malda ir sakramentai.

Norėčiau, jog dabar pamąstytume apie sakramentus, kurie yra dieviškosios malonės versmės, nuostabios Dievo gailestingumo apraiškos. Ramiai apmąstykime šventojo Pijaus V apibrėžimą, pateiktą Katekizme: „Sakramentai – tai tam tikri juntami ženklai, sukeliantys malonės veikimą ir drauge tą malonę liudijantys, tarsi prieš akis ją parodantys.“¹² Dievas, mūsų Viešpats, yra begalinis, Jo meilė yra neišsenkanti, Jo atlaidumas ir švelnumas mūsų atžvilgiu yra beribis. Jis teikia mums malonę daugeliu kitų būdų, tačiau – kaip Jis tik vienas sugeba – aiškiai ir laisva valia Viešpats įsteigė septynis veiksmingus ženklus, įgalinančius žmones paprastu ir priimtinu būdu nuolat džiaugtis Atpirkimo vaisiais.

Jeigu nuolat nepriimsime sakramentų, tikrasis krikščioniškas gyvenimas išnyks. Ir vis dėlto nėra jokia paslaptis, jog ypač mūsų laikais netrūksta, regis, jau pamiršusių sakramentus ir netgi niekinančių šią gelbstinčią Kristaus malonės versmę.

Kalbėti apie šią bendruomenės, vadinamos krikščioniška, žaizdą yra skausminga ir vis dėlto privalome kalbėti, nes tai paskatins mus su didesniu dėkingumu ir meile atsiverti šiems šventumo šaltiniams.

Kai kurie žmonės be jokių skrupulų nusprendžia atidėti naujagimių Krikštą. Vis dėlto taip elgdamiesi jie labai nusikalsta teisingumui ir krikščioniškai meilei, nes užgina tikėjimo malonę ir nenusakomą Švenčiausiosios Trejybės apsigyvenimo lobį sielai, į šį pasaulį ateinančiai gimtosios nuodėmės slegiamai. Jie taip pat mėgina iškreipti tikrąją Sutvirtinimo sakramento prigimtį, kuri pagal nekintamą Bažnyčios tradiciją visada suvokiama kaip dvasinio gyvenimo pastiprinimas. Tyliu ir vaisingu Šventosios Dvasios palaikymu Sutvirtinimo sakramentas sielai teikia daug antgamtinių jėgų ir įgalina krikščionį kaip miles Christi – kaip Kristaus karį vidinėje kovoje grumtis su egoizmu ir visokiais geiduliais.

Praradus jautrumą dieviškiems dalykams, labai sunku teisingai įvertinti ir Atgailos sakramento svarbą. Sakramentinė išpažintis yra ne žmogiškas, bet dieviškas dialogas. Tai neabejotinas dieviškojo teisingumo ir ypač gailestingumo teismas, kuriame mylintis teisėjas nenori, „kad nedorėlis mirtų, bet <...> kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir gyventų“¹³.

Mūsų Viešpaties švelnumas iš tikrųjų begalinis. Pažiūrėkite, kaip mielai Jis bendrauja su savo vaikais. Santuokai Jis suteikė šventų saitų statusą pagal Kristaus ir Jo Bažnyčios sąjungos įvaizdį¹⁴. Tai didis sakramentas, kuriuo grindžiama krikščioniška šeima. Ji per Dievo malonę turi tapti taikos ir santarvės vieta, šventumo mokykla. Tėvai yra Dievo bendradarbiai, o tai suponuoja mielą vaikų pareigą mylėti tėvus. Kaip rašiau prieš daugelį metų, visiškai teisinga ketvirtąjį įsakymą laikyti pačiu maloniausiu dekalogo priesaku. Jeigu santuokoje gyvenama šventai, kaip pageidauja Dievas, tokiuose namuose bus šviesu ir linksma, jie bus pilni ramybės ir džiaugsmo.

Duona ir pjūtis: visų žmonių bendrystė

Jėzus, kaip minėjome pradžioje, yra sėjėjas, o dieviškąją sėją Jis vykdo per mus, krikščionis. Kristus suima grūdus savo sužeistomis rankomis, persunkia juos krauju, apvalo, išskaistina ir meta juos į pasaulio vagas. Jis vieną po kitos sėja sėklas, kad kiekvienas krikščionis savo aplinkoje galėtų paliudyti Viešpaties Mirties ir Prisikėlimo vaisingumą.

Jeigu esame Kristaus rankose, turime sugerti Jo gelbstintį Kraują ir leistis jo sviedžiami. Turime priimti savo gyvenimą tokį, kokio nori Dievas. Ir turime būti įsitikinę, jei sėkla nori duoti vaisių, ji privalo apmirti¹⁷. Tik paskui pasirodo daigai ir grūdai. O iš grūdų yra kepama duona, kurią Dievas paverčia Kristaus Kūnu. Šitaip dar kartą susijungiame su savo sėjėju Jėzumi. „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona.“¹⁸

Visuomet turėtume prisiminti, jog be sėjos nėra derliaus. Štai kodėl reikia dosniai sėti Dievo žodį, skelbti Kristų žmonėms, kad jie imtų Jo alkti. Corpus Christi – Kristaus kūno, gyvenimo Duonos – šventė yra gera proga pamąstyti apie žmonių kenčiamą alkį: tiesos, teisingumo, vienybės ir ramybės alkį. Ramybės alkio akivaizdoje turime kartoti šventojo Pauliaus mintį: Kristus yra mūsų sutaikinimas – pax nostra¹⁹. Tiesos troškimas turėtų priminti, kad Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas²⁰. Tiems kurie siekia vienybės, reikėtų akis į akį susitikti su Kristumi. Jis meldė, kad visi būtume consummati in unum²¹ – viena. Teisingumo alkis mus turi vesti prie pirminio taikos tarp žmonių šaltinio – prie žinojimo, kad visi esame vieno Tėvo vaikai, taigi broliai tarpusavyje.

Ramybė, tiesa, vienybė, teisingumas. Kaip kartais, rodos, sunku pašalinti tas santarvės tarp žmonių kliūtis! Ir vis dėlto mes, krikščionys, esame pašaukti įgyvendinti šį didį brolybės stebuklą, kad visi su Dievo malone galėtume gyventi krikščioniškai, nešdami „vieni kitų naštas“²², laikydamiesi meilės priesako, kuris yra tobulumo raištis ir įstatymo pilnatvė²³.

Negalime neigti, kad dar daug ką reikia padaryti. Kartą – galbūt žvelgdamas į subrendusių kviečių laukus – Jėzus tarė savo mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“²⁴ Dabar, kaip ir tada, trūksta darbininkų, kurie pakęstų „dienos ir kaitros naštą“²⁵. O jeigu mes, darbininkai, nebūsime ištikimi, įvyks tai, apie ką kalbėjo pranašas Joelis: „Laukai nuniokoti, gedi žemė, nes javai sunaikinti, naujo vyno nebuvo, aliejus išseko. Baisėkitės, jūs artojai, aimanuokite, vynininkai, kviečių ir miežių, nes laukų derlius pražuvo.“²⁶

Nebus jokio derliaus, jeigu nebūsime pasirengę nuolat nesavanaudiškai dirbti, galbūt be galo ilgai ir vargingai: išarti žemę, pasėti sėklas, išravėti piktžoles, prinokinti ir iškulti. Dievo karalystė kuriama istorijoje ir laike. Viešpats patikėjo šią užduotį kiekvienam iš mūsų, ir nė vienas negali jaustis nuo jos atleistas. Šiandien, matydami ir adoruodami Kristų Eucharistijoje, prisiminkime, kad dar ne metas ilsėtis, darbo diena dar tęsiasi.

„Patarlių knygoje“ rašoma: „Kas dirba savo žemę, turės duonos iki soties.“²⁷ Pritaikykime šį pasakymą savo dvasiniam gyvenimui. Jeigu nedirbsime Dievo žemės, nebūsime ištikimi savo dieviškos tarnystės kitiems misijai, nepadėsime kitiems pažinti Kristaus, bus labai sunku suprasti, kas yra eucharistinė Duona. Niekas nevertina to, kas nekainuoja pastangų. Kad vertintume ir mylėtume Šventąją Eucharistiją, turime sekti Jėzaus keliu: turime būti lyg tas grūdas, turime numirti sau ir prisikelti pilni gyvenimo, nešdami gausų derlių – šimteriopą derlių!²⁸

Kristaus kelią galima apibūdinti vienu žodžiu: mylėti. Mylėti – tai turėti didžiulę širdį, dalytis aplinkinių rūpesčiais, mokėti atleisti ir suprasti. Turime aukotis kartu su Jėzumi už visas sielas. Jeigu mylėsime Kristaus širdimi, išmoksime tarnauti kitiems ir su meile, atvirai ginsime tiesą. Jeigu norime šitaip mylėti, kiekvienas iš savo gyvenimo turime išrauti viską, kas kliudo gyventi Kristaus gyvenimą. Turime išrauti prisirišimą prie patogumų, pagundą elgtis savanaudiškai, polinkį nuolat būti dėmesio centre. Tik patys gyvendami Kristaus gyvenimą, galime jį perteikti kitiems. Tik išgyvendami kviečio grūdo mirtį, galėsime dirbti pasaulio širdyje, keisti jį iš vidaus, daryti jį vaisingą.