Punktų sąrašas

Priminimas krikščioniui, kad jo gyvenimas neturi kitos prasmės, kaip tik paklusti Dievo valiai, nereiškia, jog jis skatinamas atsiskirti nuo kitų žmonių. Priešingai, Dievas mums duoda įsakymą mylėti kitus, kaip Jis Pats mylėjo mus²². Dažniausia tai reiškia gyventi su kitais ir būti lygiais su jais, atsiduoti Viešpaties tarnybai pasaulyje, kad visi geriau pažintų Dievo meilę; rodyti jiems, jog žemėje atsivėrė dieviškieji keliai.

Viešpats ne vien tik pasakė, kad Jis mus myli. Jis tai įrodė darbais. Nepamirškime, kad Jėzus Kristus tapo žmogumi, norėdamas išmokyti mus gyventi, kaip pridera Dievo vaikams. Prisiminkite „Apaštalų darbų“ įvadą, kuriame šventasis Lukas sako: Primum quidem sermonem feci de omnibus, o Theophile, quae caepit Iesus facere et docere²³ – aš pasakoju viską, kas svarbiausia, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir ko mokė. Jis atėjo mūsų mokyti, bet mokė veikdamas. Jis atėjo mokyti būdamas pavyzdingas Mokytojas. Jo elgesys yra pavyzdys mums.

Dabar, būdami priešais Kūdikėlį Jėzų, galime toliau tikrinti savo sąžinę. Ar esame pasirengę pamėginti savo gyvenimą padaryti pavyzdžiu broliams, kitiems žmonėms? Ar esame pasirengę būti kitu Kristumi? Neužtenka lūpomis ištarti „taip“. Aš tavęs klausiu dabar – kaip klausiu ir savęs: ar galima apie tave, pašauktą būti kitu Kristumi, pasakyti, kad tu atėjai facere et docere – daryti tai, ką darytų Dievo vaikas, dėmesingas Tėvo valiai? Ar galėtum paraginti visus kitus priimti gerąsias, kilniąsias, dieviškąsias ir žmogiškąsias atpirkimo vertybes? Ar kasdien būdamas pasaulio sūkuryje tu gyveni Kristaus gyvenimą?

Dirbti Dievo darbą nėra vien gražių žodžių žaismas. Tai kvietimas paaukoti save Meilei. Turime mirti sau, kad atgimtume naujai gyventi. Šitaip pakluso Jėzus Kristus, net iki kryžiaus mirties – mortem autem crucis. Propter quod et Deus exaltavit illum²⁴. Todėl Dievas Jį išaukštino. Jeigu paklusime Dievo valiai, kryžius reikš mūsų prisikėlimą ir išaukštinimą. Mūsų gyvenime žingsnis po žingsnio pildysis Kristaus gyvenimas. Apie mus bus galima pasakyti, kad stengėmės gyventi būdami gerais Dievo vaikais, kurie, nepaisydami savo silpnybių bei asmeninių klaidų, vaikščiojo darydami gera.

Ateinančią mirtį – o ji neabejotinai ateis – mes sveikinsime džiaugsmingai, kaip esu matęs šventai ją sutinkant daugybę paprastai gyvenančių žmonių. Ją pasitiksime džiaugsmingai: jeigu stengėmės būti panašūs į Kristų darydami gera – paklusdami ir nešdami kryžių, nepaisydami savo trūkumų – prisikelsime kaip Kristus, nes surrexit Dominus vere!²⁵ Viešpats tikrai prisikėlė!

Jėzus, tapęs vaiku, nugalėjo mirtį. Mąstykite apie tai. Dievo Sūnus nugalėjo dėl nusižeminimo, dėl savo paprastumo ir paklusnumo, sudievindamas kiekvieną paprastą žmonių gyvenimo dieną.

Toks yra Jėzaus Kristaus triumfas. Jis pakėlė mus į savo Dievo vaikų aukštumas, nusileisdamas iki mūsų žemiškumo, iki pat vaikiškumo.

Vertėtų stengtis geriau suprasti, ką apreiškia Kristaus mirtis. Dėl to turime prasibrauti pro išorines apraiškas ir išankstines klišes. Reikia labai įsijausti į tuos vaizdinius, kuriuos iš naujo išgyvename šiomis dienomis: Jėzaus skausmą, Jo Motinos ašaras, mokinių išsilakstymą, šventųjų moterų drąsą, Juozapo ir Nikodemo narsą, prašant Pilotą atiduoti Viešpaties kūną.

Taigi galiausiai prisiartinkime prie mirusio Kristaus, prie Jo Kryžiaus, stovinčio Golgotos kalno viršūnėje. Prisiartinkime prie Jo nuoširdūs ir apimti vidinės rimties, kuri yra krikščioniškos brandos ženklas. Tuomet dieviškieji ir žmogiškieji Kančios įvykiai pervers mūsų sielą, kaip Dievo ištarti žodžiai, atveriantys mūsų širdies paslaptis ir atskleidžiantys tai, ko Jis laukia iš mūsų.

Prieš daugelį metų esu regėjęs paveikslą, man giliai įstrigusį į širdį. Jame buvo pavaizduotas Kristaus kryžius ir trys angelai šalia Jo. Vienas jų nenumaldomai verkė, kitas laikė rankoje vinį, lyg norėdamas įsitikinti, ar ji tikra, o trečiasis buvo paskendęs maldoje. Tokia yra ir kiekvienam iš mūsų skirta nuolatinės veiklos programa: verkti, tikėti ir melstis.

Priešais Kryžių turime gailėtis už savo ir visos žmonijos nuodėmes, dėl kurių Jėzus turėjo numirti. Mums reikia labai tikėti, kad įsiskverbtume į šią didingą, mūsų supratimą pranokstančią tiesą ir kad būtume apimti šios nuostabios Dievo meilės. Taipogi turime melstis taip, kad Kristaus gyvenimas ir mirtis taptų paskata mums gyventi ir atsiduoti Jo pavyzdžiu. Tiktai šitaip pelnysime nugalėtojų vainiką, nes mumyse nugalės prisikėlęs Kristus, o mirtis taps gyvenimu.

Mūsų maldos laikas baigiasi. Savo sielos gelmėse mėgaukitės dieviškuoju gėriu. Prisiminkite, kad, tariant Konsekracijos žodžius, Kristus šventojoje Ostijoje išties pasiliks su savo Kūnu ir Krauju, su savo Siela ir dieviškumu. Garbinkite Jį su pagarba bei atsidavimu. Jo akivaizdoje atnaujinkite savo nuoširdžios meilės auką. Drąsiai sakykite Jam, kad Jį mylite. Dėkokite Jam už šį kasdienį ir švelnų gailestingumo įrodymą. Puoselėkite troškimą su pasitikėjimu priimti Komuniją. Manęs nesiliauja gluminti šis Meilės slėpinys: pats Viešpats ieško mano vargšės širdies, kad ši Jam būtų sostas ir net, jei pats atsiskirčiau nuo Jo, Jis vis vien manęs neapleis.

Pasisėmę paguodos iš tikrojo Kristaus buvimo, pasimaitinę Jo Kūnu, būsime ištikimi šiame žemiškajame gyvenime, o vėliau ir danguje šalia Jėzaus bei Jo Motinos švęsime pergalę. „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?! <…> Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“³⁴

Kristaus ramybė

Turime be paliovos kovoti, norėdami daryti gera būtent dėl to, kad mums, žmonėms, yra taip sunku rimtai pasiryžti būti geriems ir teisingiems. Reikia nueiti dar ilgą kelią, kol žmogiškus santykius pasaulyje formuos ne abejingumas ir neapykanta, bet įkvėps meilė. Taip pat nepamirškime, kad, net protingai paskirsčius gėrybes ir harmoningai sutvarkius visuomenę, vis tiek neišnyks ligos, nesusipratimai, vienatvė, artimųjų mirtys. Negana to, patirsime kančių dėl savo pačių ribotumo.

Pajutęs visą šią negandų naštą, krikščionis gali rasti tik vieną vienintelį atsakymą: Kristų ant kryžiaus, kenčiantį ir mirštantį Dievą, Dievą, dėl mūsų atiduodantį savo ietimi perdurtą Širdį. Mūsų Viešpats nekenčia neteisybių ir smerkia tuos, kurie jas daro. Tačiau Jis gerbia kiekvieno asmens laisvę. Dievas nekankina savo kūrinių, bet leidžia jiems patirti skausmą, nes kančia, būdama pirmosios nuodėmės rezultatas, yra neatskiriama žmogiškosios prigimties dalis. Ir vis dėlto be galo žmones mylinčia Širdimi Jis per Kryžių kaip kempinė sugėrė visą mūsų kančią: skausmą, liūdesį, sielvartą, teisingumo alkį ir troškulį.

Krikščioniškas mokymas apie kančią nėra kokių nors lengvų paguodos receptų rinkinys. Visų pirma, tai yra kvietimas priimti kentėjimą, kuris yra tikrai neišvengiamas žmogaus gyvenime. Negaliu slėpti, jog ir mano gyvenime buvo nemažai skausmo, ne kartą norėjau verkti. Sakau tai džiaugsmingai, nes visuomet skelbiau ir stengiausi gyventi tiesa, kad Kristus, būdamas Meilė, yra randamas ant Kryžiaus. Kitais kartais dėl neteisybių ar blogio jausdavau augantį nepasitenkinimą. Mane apimdavo kartėlis, kai, kad ir kaip norėdavau, kaip besistengdavau, negalėdavau nieko padaryti, kad pakeisčiau tą blogą situaciją.

Kalbėdamas apie kentėjimą, neturiu omenyje tik teorijos. Taipogi neapsiriboju vien kitų žmonių patirtimi, sakydamas taip: jeigu kančios akivaizdoje jaučiate, jog siela svyruoja, geriausias vaistas yra žvelgti į Kristų. Kalvarijos scena visiems skelbia, kad skausmą reikia pašventinti, susivienijus su kryžiumi.

Krikščioniškai priimami sunkumai tampa mūsų atgaila, atsiteisimu už nuodėmes ir vienija su Jėzumi. Iš meilės žmonėms Jis savanoriškai sugėrė visas skausmo ir kančios rūšis. Jis gimė, gyveno ir numirė, būdamas neturtingas. Jis buvo puolamas, įžeidinėjamas, juodinamas, šmeižiamas ir neteisingai kaltinamas. Jis patyrė mokinių išdavystę ir buvo jų apleistas. Jis pažino vienatvę, geliantį bausmės ir mirties skausmą. O dabar Kristus kenčia per savo narius – per visą po pasaulį pasklidusią žmoniją, nes Jis yra jos Galva, Pirmagimis ir Atpirkėjas.

Kentėjimas yra Dievo plano dalis. Tokia yra tiesa, nors ir sunku būtų mums ją suprasti. Jėzui Kristui, kaip Žmogui, buvo sunku iškentėti savo kančią: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“³⁶ Įtampos tarp maldavimo atitolinti kančią ir paklusimo Tėvo valiai plėšomas Jėzus ramiai priima savo mirtį, atleisdamas net savo budeliams.

Būtent toks antgamtinis kančios priėmimas buvo aiški ir didžiausia pergalė. Mirdamas ant kryžiaus Jėzus nugalėjo mirtį. Dievas iš pačios mirties išaugina gyvenimą. Dievo vaiko nuostata – tai ne susitaikymas su savo tragišku likimu, o būsimos pergalės nuojauta persunktas pasitenkinimo jausmas. Šios pergalingos Kristaus meilės vardan, mes, krikščionys, turėtume eiti visais pasaulio keliais ir savo žodžiais bei darbais sėti ramybę ir džiaugsmą. Turime grumtis taikingai, kovodami prieš blogį, prieš neteisybę, prieš nuodėmę, šitaip skelbdami, kad dabartinė žmonijos būklė nėra galutinė, kad Dievo meilė, išreikšta per Kristaus Širdį, pasieks šlovingą žmonių dvasinę pergalę.