Punktų sąrašas

Lux fulgebit hodie super nos, quia natus est nobis Dominus.¹ Šiandien suspindės užgimusio Viešpaties šviesa. Tai didinga, visus krikščionis jaudinanti žinia. Krikščionys ją perduoda visai žmonijai. Dievas yra su mumis. Ši tiesa turėtų pripildyti gyvenimą, o kiekvienos Kalėdos mums turėtų būti naujas ir ypatingas susitikimas su Dievu, leidžiantis Jo šviesai ir malonei nutvieksti mūsų sielos gelmes.

Sustojame priešais Kūdikėlį Jėzų, Mariją ir Juozapą, kontempliuodami Dievo Sūnų, prisiėmusį mūsų kūniškumą. Dėl vienos labai jaudinančios priežasties prisimenu savo kelionę į šventuosius Loreto namus Italijoje 1951 m. rugpjūčio 15 dieną. Ten aukojau šventąsias Mišias. Norėjau aukoti susikaupęs, bet nenumačiau karšto minios entuziazmo. Nepagalvojau, kad per šią didelę šventę^** į Loretą iš apylinkių susirenka didžiulė minia žmonių, kuriems būdingas ypatingas to palaimintojo krašto tikėjimas ir meilė Madonai. Vis dėlto savo pamaldumą jie ne visada reiškia taip, kaip derėtų. Kaip čia tiksliau pasakyti? Na, jų pamaldumas reiškiamas ne visuomet taip, kaip leidžia liturginės Bažnyčios taisyklės.

Taigi, kai pagal Mišių eigą pabučiavau altorių, trys ar keturios kaimo moterys padarė tą patį. Mane tai šiek tiek sutrikdė, bet drauge ir sujaudino. Vėliau pastebėjau, kad tame šventame name, pagal tradiciją laikomame Jėzaus, Marijos ir Juozapo namais, virš altoriaus buvo įrašyti žodžiai: „Hic Verbum caro factum est“ – „Čia Žodis tapo kūnu“. Čia, šiame žemės lopinėlyje, kuriame gyvename, žmonių pastatytame name, apsigyveno Dievas.

Artėjant Kalėdoms man patinka įsižiūrėti į Kūdikėlio Jėzaus atvaizdus. Šie nusižeminusį Dievą vaizduojantys paveikslai primena Dievo šauksmą. Jie primena, jog Visagalis norėjo pasirodyti bejėgis, reikalingas žmonių globos. Betliejaus lopšyje Kristus ir tau, ir man sako, kad Jam reikia mūsų. Jis ragina mus gyventi vientisą krikščionišką pasiaukojimo, darbo ir džiaugsmo gyvenimą.

Niekuomet nepatirsime tikro džiaugsmo, jei nesistengsime iš tiesų gyventi pagal Jėzaus tiesą, jeigu nebūsime tokie nuolankūs, kaip Jis. Vėl kartoju: ar įžvelgiate, kur paslėpta Dievo didybė? Ogi ėdžiose, vystykluose, tvartelyje. Gyvenimą gelbstinti jėga gali veikti tik per nuolankumą, nustojus galvoti vien apie save ir pajutus atsakomybę padėti kitiems.

Kartais gali atsitikti, kad net gerų ketinimų kupini žmonės sukelia konfliktus, galinčius virsti rimtais rūpesčiais, nors tam nėra objektyvaus pagrindo. Šios problemos kyla asmenims, kurie nepakankamai pažindami save, pasiduoda puikybei ir trokšta būti dėmesio centre, nori būti visų mėgstami. Jie nori gerai pasirodyti ir būti saugūs. Jiems neužtenka vien padaryti gera ir išnykti. Taigi daug sielų, kurios galėtų džiaugtis nuostabia ramybe ir didžiule laime, dėl išdidumo ir įžūlumo tampa nelaimingos ir neduoda gerų vaisių.

Kristus buvo nuolankios širdies¹⁸. Per visą savo gyvenimą Jis neieškojo specialaus atlyginimo ar privilegijų. Net Jo prasidėjimas buvo kaip ir kiekvieno žmogaus. Motinos įsčiose jis praleido devynis mėnesius. Jis žinojo apie savo absoliutų reikalingumą žmonijai. Jis norėjo kuo greičiau ateiti į pasaulį ir išgelbėti visas sielas, tačiau padarė tai savo laiku. Jis gimė kaip ir bet kuris kitas vaikas. Nuo pradėjimo iki gimimo niekas iš pašalinių, išskyrus šventąjį Juozapą ir šventąją Elžbietą, net neįsivaizdavo tos stebuklingos tiesos, kad pas žmones ruošiasi apsigyventi Dievas.

Kalėdos – tai didis paprastumas. Mūsų Viešpats ateina be fanfarų, niekieno nepastebėtas. Tik Marija ir Juozapas dalyvauja šiame dieviškajame įvykyje. Paskui apie jį iš angelų sužino ir piemenys. Dar vėliau – išminčiai iš Rytų. Šitaip buvo patvirtintas šis transcendentinis įvykis, jungiantis dangų ir žemę, Dievą ir žmogų.

Kaip gali mūsų širdys taip sukietėti, taip apsiprasti su šiomis Evangelijos scenomis? Dievas nusižemino, kad galėtume prisiartinti prie Jo, kad galėtume atiduoti savo meilę mainais į Jo meilę, kad laisva valia nusilenktume ne vien prieš Jo galybę, bet ir prieš Jo nuolankumo stebuklą.

Štai didybė šio Vaiko, kuris yra Dievas! Jo Tėvas yra Dievas, sukūręs dangų ir žemę, o Jis ėdžiose, quia non erat eis locus in diversorio¹⁹, nes niekur nebuvo kitos vietos žemėje visos kūrinijos Viešpačiui.

Priminimas krikščioniui, kad jo gyvenimas neturi kitos prasmės, kaip tik paklusti Dievo valiai, nereiškia, jog jis skatinamas atsiskirti nuo kitų žmonių. Priešingai, Dievas mums duoda įsakymą mylėti kitus, kaip Jis Pats mylėjo mus²². Dažniausia tai reiškia gyventi su kitais ir būti lygiais su jais, atsiduoti Viešpaties tarnybai pasaulyje, kad visi geriau pažintų Dievo meilę; rodyti jiems, jog žemėje atsivėrė dieviškieji keliai.

Viešpats ne vien tik pasakė, kad Jis mus myli. Jis tai įrodė darbais. Nepamirškime, kad Jėzus Kristus tapo žmogumi, norėdamas išmokyti mus gyventi, kaip pridera Dievo vaikams. Prisiminkite „Apaštalų darbų“ įvadą, kuriame šventasis Lukas sako: Primum quidem sermonem feci de omnibus, o Theophile, quae caepit Iesus facere et docere²³ – aš pasakoju viską, kas svarbiausia, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir ko mokė. Jis atėjo mūsų mokyti, bet mokė veikdamas. Jis atėjo mokyti būdamas pavyzdingas Mokytojas. Jo elgesys yra pavyzdys mums.

Dabar, būdami priešais Kūdikėlį Jėzų, galime toliau tikrinti savo sąžinę. Ar esame pasirengę pamėginti savo gyvenimą padaryti pavyzdžiu broliams, kitiems žmonėms? Ar esame pasirengę būti kitu Kristumi? Neužtenka lūpomis ištarti „taip“. Aš tavęs klausiu dabar – kaip klausiu ir savęs: ar galima apie tave, pašauktą būti kitu Kristumi, pasakyti, kad tu atėjai facere et docere – daryti tai, ką darytų Dievo vaikas, dėmesingas Tėvo valiai? Ar galėtum paraginti visus kitus priimti gerąsias, kilniąsias, dieviškąsias ir žmogiškąsias atpirkimo vertybes? Ar kasdien būdamas pasaulio sūkuryje tu gyveni Kristaus gyvenimą?

Dirbti Dievo darbą nėra vien gražių žodžių žaismas. Tai kvietimas paaukoti save Meilei. Turime mirti sau, kad atgimtume naujai gyventi. Šitaip pakluso Jėzus Kristus, net iki kryžiaus mirties – mortem autem crucis. Propter quod et Deus exaltavit illum²⁴. Todėl Dievas Jį išaukštino. Jeigu paklusime Dievo valiai, kryžius reikš mūsų prisikėlimą ir išaukštinimą. Mūsų gyvenime žingsnis po žingsnio pildysis Kristaus gyvenimas. Apie mus bus galima pasakyti, kad stengėmės gyventi būdami gerais Dievo vaikais, kurie, nepaisydami savo silpnybių bei asmeninių klaidų, vaikščiojo darydami gera.

Ateinančią mirtį – o ji neabejotinai ateis – mes sveikinsime džiaugsmingai, kaip esu matęs šventai ją sutinkant daugybę paprastai gyvenančių žmonių. Ją pasitiksime džiaugsmingai: jeigu stengėmės būti panašūs į Kristų darydami gera – paklusdami ir nešdami kryžių, nepaisydami savo trūkumų – prisikelsime kaip Kristus, nes surrexit Dominus vere!²⁵ Viešpats tikrai prisikėlė!

Jėzus, tapęs vaiku, nugalėjo mirtį. Mąstykite apie tai. Dievo Sūnus nugalėjo dėl nusižeminimo, dėl savo paprastumo ir paklusnumo, sudievindamas kiekvieną paprastą žmonių gyvenimo dieną.

Toks yra Jėzaus Kristaus triumfas. Jis pakėlė mus į savo Dievo vaikų aukštumas, nusileisdamas iki mūsų žemiškumo, iki pat vaikiškumo.

Atėjo Šventosios Kalėdos. Prisimename Dievo Sūnaus gimimo aplinkybes ir įvairius įvykius, o savo žvilgsnį nukreipiame į Betliejaus tvartelį ir Nazareto šeimos židinį. Marija, Juozapas ir Kūdikėlis Jėzus ypatingu būdu įsitvirtina mūsų širdžių centre. Ką gi mums kalba, ko mus moko paprastas ir tuo pat metu įstabus Šventosios Šeimos gyvenimas?

Iš daugelio galimų apmąstymų šia tema norėčiau pasvarstyti vieną. Kaip skelbia Šventasis Raštas, Jėzaus gimimas reiškia laiko pilnatvės pradžią¹. Tai momentas, kurį pasirinko Dievas, kad atiduodamas savo Sūnų visiškai parodytų meilę žmonėms. Ir Dievo valia pildosi paprasčiausiomis aplinkybėmis: gimdanti moteris, šeima, namai. Dievo visagalybė ir Jo prakilnumas ateina pas mus per visa sujungiančią žmogiškąją realybę. Nuo to laiko mes, krikščionys, žinome, jog su Dievo malone galime ir turime pašventinti visa, kas yra tauru mūsų gyvenime. Nėra tokios žmogiškos situacijos, kad ir kokia nereikšminga ar paprasta ji beatrodytų, kuri negalėtų tapti susitikimo su Kristumi vieta ir žingsniu kelionėje į dangaus karalystę.

Taigi nėra nieko keista, kad Bažnyčia džiaugiasi ir mėgaujasi kontempliuodama kuklius Jėzaus, Marijos ir Juozapo namus. Šventosios Šeimos šventės liturginiame rytmetiniame himne skaitome: „Malonu prisiminti mažyčius Nazareto namus bei juose vykstantį paprastą gyvenimą. Malonu giesmėse apgiedoti Jėzų supantį nuolankumą ir Jo neviešąjį gyvenimą. Ten Jis, būdamas vaikas, mokėsi Juozapo amato. Ten Jis augo metai iš metų ir kartu su tėvu meistravo. Šalia Jo sėdėdavo brangioji Motina, kuri tuo pat metu buvo ir savo vyro Juozapo mylima žmona. Ji buvo laiminga, nes galėjo jais pasirūpinti.“

Galvodamas apie krikščioniškus namus, mėgstu įsivaizduoti juos pilnus šviesos ir džiaugsmo, kaip tai buvo Šventojoje Šeimoje. Kalėdų naujiena skamba visa galybe: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!²“ „Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė“³ – rašo apaštalas. Tai ramybė, kylanti iš žinojimo, kad esame mylimi Dievo Tėvo, sujungti su Kristumi, globojami švenčiausiosios Mergelės Marijos ir saugomi šventojo Juozapo. Tai didžioji gyvenimą nušviečianti šviesa, skatinanti drąsiai eiti pirmyn sunkumų ir asmeninio menkumo maišatyje. Kiekvieni krikščioniški namai turėtų būti rami užuovėjos vieta. Nepaisant smulkių kasdienių sunkumų, juose turėtų vyrauti gilios ir nuoširdžios meilės, visa apimančios ramybės atmosfera, o tai yra autentiško tikėjimo įgyvendinimo rezultatas.