Punktų sąrašas

Krikščioniškas optimizmas

Kartais gali kilti pagunda tarti, jog toks galvojimas – tai tik labai gražus, bet neįgyvendinamas sapnas, puiki svajonė. Kalbėjau apie tikėjimo ir vilties atnaujinimą. Būkite stiprūs, tvirtai įsitikinę, kad dėl nuostabios Dievo galybės jūsų troškimai taps tikrove. Bet privalome tvirtai įsišaknyti į krikščioniškąją vilties dorybę.

Neapsipraskime su stebuklais, vykstančiais tiesiog mūsų akyse, ypač su tuo, kad mūsų Viešpats kiekvieną dieną nusileidžia pas mus per kunigo rankas. Jėzus nori, kad nuolat liktume budrūs, kad būtume įsitikinę Jo galios didybe, kad nuolat girdėtume Jo pažadą: venite post me, et faciam vos fieri piscatores hominum²⁹. Jeigu eisite paskui mane, aš padarysiu jus žmonių žvejais, duosite vaisių ir patrauksite sielas prie Dievo. Dėl to turime pasitikėti šiais Viešpaties žodžiais – lipti į valtį, nusitverti irklų, iškelti bures ir leistis į pasaulio, kurį Kristus mums skyrė kaip palikimą, jūrą. Duc in altum et laxate retia vestra in capturam!³⁰ Irkitės į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui!

Į mūsų širdis Kristaus įdiegtas apaštalinis uolumas neturėtų silpnėti ir išsekti dėl apgaulingo drovumo. Nors tikrai turime savo asmeninių silpnybių, tiesa ta, kad Viešpats panaudoja mūsų klaidas mūsų pačių labui. Savo gailestingu žvilgsniu Jis mato, kad esame silpnos, ribotos ir netobulos, nusidėti linkusios būtybės. Tačiau Jis liepia mums kovoti, pripažinti savo silpnumą, nebijoti, atgailauti, skatinti troškimą taisytis bei tobulėti.

Taip pat privalome nepamiršti, jog esame tik įrankiai: „Kas gi yra Apolas? Kas gi yra Paulius? Tarnai, kurių dėka jūs įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta. Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino.“³¹ Pats mokymas, pati žinia, kurią turime skleisti, savaime yra veiksminga ir begalinė. Ir tai kyla ne iš mūsų, bet iš Kristaus. Taip veikia pats Dievas, pasiryžęs išganyti ir atpirkti pasaulį.

Taigi tikėkite ir nepasiduokite liūdesiui. Mūsų neturi stabdyti jokie žmogiški išskaičiavimai. Kad nugalėtume kliūtis, turime mestis į darbą taip, kad pačios mūsų pastangos atvertų naujus kelius. Asmeninis šventumas, atsidavimas Viešpačiui yra panacėja, vaistas nuo bet kokių sunkumų.

Būti šventam reiškia gyventi taip, kaip to nori mūsų dangiškasis Tėvas. Jūs pasakysite, jog tai sunku. Taip, idealas yra labai aukštas, sunkiai pasiekiamas. Bet drauge tai yra ir lengva, ir pasiekiama. Kai žmogus suserga, nebūtinai gali rasti tinkamų vaistų. O štai antgamtiniuose dalykuose yra kitaip. Vaistai visada yra ranka pasiekiami: tai Jėzus Kristus, tikrai esantis Švenčiausioje Eucharistijoje ir teikiantis malonę per kitus savo įsteigtus sakramentus.

Pakartokime dar kartą žodžiais ir veiksmais: „Viešpatie, pasitikiu Tavimi, man užtenka Tavo įprastos apvaizdos, Tavo kasdienės pagalbos.“ Neturime Dievo prašyti didelių stebuklų. Tačiau privalu maldauti Jo sutvirtinti mūsų tikėjimą, apšviesti mūsų protą ir stiprinti mūsų valią. Jėzus visada šalia mūsų ir Jis visada elgiasi pagal savo dievišką prigimtį.

Savo mokymo pradžioje jus įspėjau dėl netinkamo sudievinimo. Nebijok pažinti save tokį, koks esi. Juk tu nulipdytas iš molio. Nesijaudink. Tu ir aš esame Dievo vaikai, o tai yra gerasis sudievinimas. Dieviškuoju pašaukimu esame išrinkti nuo pat amžinybės pradžios. Dievas „palaimino mus Kristuje <…> mus išsirinkdamas Jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“³². Esame išskirtinai Dievo, esame Jo įrankiai, nepaisant mūsų apgailėtino asmeninio menkumo. Tačiau mūsų pastangos nebus bergždžios tik tuomet, jei niekad nepamiršime savo silpnybės. Būtent pagundos primena mūsų menkumą.

Kai, susidūrę su savo vargingumu, nusiviliate (kartais galbūt net itin stipriai), turite visiškai nuolankiai atsiduoti į Dievo rankas. Pasakojama, kad Aleksandras Didysis vieną dieną susitiko su išmaldos prašančiu elgeta. Aleksandras sustojo ir liepė pavesti elgetai valdyti penkis miestus. Vargšas sumišęs ir nustebęs ėmė šaukti: aš juk neprašiau tokio dalyko! O Aleksandras atsiliepė: tu prašai kaip tas, kuo esi – elgeta, o aš tau dovanoju kaip tas, kas esu – karalius.

Net tomis akimirkomis, kai giliau patiriame savo ribas, galime ir turime atsigręžti į Dievą Tėvą, į Dievą Sūnų ir į Dievą Šventąją Dvasią, suvokdami esą dieviškojo gyvenimo dalyviai. Niekada nėra priežasties žvalgytis atgal³³, nes Viešpats visada šalia mūsų. Turime ištikimai, patikimai ir atsakingai atlikti savo pareigas, rasdami Jėzuje meilės bei motyvacijos suprasti kitų klaidas ir nugalėti savąsias. Šitaip visi nuopuoliai, mano, tavo ir galiausiai visų žmonių klaidos taps atrama Kristaus karalystei kurti.

Pripažinkime savo ligas, bet tikėkime Dievo jėga. Optimizmas, džiaugsmas ir tvirtas įsitikinimas, jog Viešpats mus nori naudoti kaip savo įrankius, turi persmelkti visą mūsų krikščioniškąjį gyvenimą. Jeigu esame Šventosios Bažnyčios nariai, jeigu esame atsirėmę į tvirtą šv. Petro uolą ir pasikliaujame Šventosios Dvasios veikimu, tada kaskart pasiryšime atlikti šią mažytę pareigą – kasdien berti grūdą. Atėjus pjūties metui, derlius tiesiog nebesutilps į kluonus.