Punktų sąrašas

Vėliau klausomės Šventojo Rašto žodžių, apaštalų laiškų ir Evangelijos, klausomės Šventosios Dvasios, kalbančios žmogaus balsu, kad mūsų protas suprastų ir kontempliuotų, kad valia sustiprėtų, o veikla būtų išganinga. Ir kadangi esame viena tauta, „surinkta draugėn Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybėje“²², išpažįstanti bendrą tikėjimą, kalbame Credo – Tikėjimo išpažinimą.

Paskui aukojimas: žmonių duona ir vynas. Tai labai nedaug, bet jį lydi malda: „Nuolankia dvasia ir atgailaujančiomis širdimis aukodami Tau, Viešpatie, šią auką, prašome priimti mus, ir padaryti taip, kad ši auka, kurią šiandien tau atnašaujame, tavo akivaizdoje būtų tinkama, o Viešpatie Dieve.“^**** Ir vėl primenama, kokie esame menki, kaip trokštame apsivalyti ir išgryninti visa, ką siūlome Dievui: „Plaunu rankas nekaltumo ženklan ir einu aplink tavo aukurą, Viešpatie.“^*****

Šiek tiek anksčiau, prieš pat lavabo, kreipėmės į Šventąją Dvasią, prašydami palaiminti šventajam Dievo Vardui aukojamą auką. Nusiplovęs rankas, kunigas visų dalyvių vardu meldžia Švenčiausiąją Trejybę: Suscipe, Sancta Trinitas („Priimk, Švenčiausioji Trejybe“), kad priimtų mūsų auką Kristaus kančiai, prisikėlimui ir dangun žengimui atminti, taip pat Marijos, amžinosios Mergelės, ir visų šventųjų garbei.

Tegul šis aukojimas padeda išsigelbėti visiems žmonėms. Kunigas kviečia žmones melstis: Orate, fratres („Melskitės, broliai“), nes „ši auka yra jūsų ir mano“, taigi visos Bažnyčios auka. Melskitės, broliai ir seserys, nors jūsų čia ir nedaug tesusirinkę. Nors teatėjo vienas krikščionis, nors čia būtų tik Mišias aukojantis kunigas, vis tiek turime taip melstis, nes kiekvienos Mišios yra visuotinė auka, atperkanti visų genčių, kalbų, tautų, giminių žmones²³.

Per kiekvienas aukojamas Mišias visi krikščionys gauna Šventųjų bendravimo malonę, nepaisant to, ar dalyvautų tūkstančiai žmonių, ar tik koks nors vienas patarnaujantis berniokas, nesugebantis net tinkami susikaupti. Kiekvienu atveju dangus ir žemė dalyvauja Viešpaties angelų giesmėje Sanctus, Sanctus, Sanctus („Šventas, šventas, šventas“).

Aš garbinu ir šlovinu kartu su angelais. Visada žinau, kad mane, aukojantį šventąsias Mišias, supa angelai, garbinantys Švenčiausiąją Trejybę. Ir žinau, kad tam tikru būdu Švenčiausioji Mergelė yra čia, nes Jos santykiai su visais Švenčiausiosios Trejybės Asmenimis yra labai artimi. Juk Ji yra Kristaus Motina, Jo Kūno ir Kraujo – Jėzaus Kristaus, tobulo Dievo ir tobulo Žmogaus, Motina. Jėzus buvo pradėtas Marijos įsčiose švenčiausiu būdu ne per žmogų, bet grynu Šventosios Dvasios veikimu. Jo gyslomis teka Motinos kraujas, Kraujas, aukojamas atpirkimo aukoje ant Kalvarijos kalno ir per Mišias.

Šiandien, per Kristaus Kūno šventę, drauge apmąstysime mūsų Viešpaties meilės gelmes – meilės, dėl kurios Jis liko su mumis, pasislėpęs Švenčiausiojo Sakramento pavidalu. Rodos, beveik fiziškai galime girdėti, kaip Jis moko minią: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą.“¹

Ši scena kartojasi ir dabar. Dieviškasis sėjėjas tebesėja ir šiandien. Gelbėjimo darbas tebevyksta ir Viešpats nori jį atlikti per mus. Jis nori, kad krikščionys Jo meilei atvertų visus žemės kelius. Jis kviečia skleisti dieviškąją naujieną ir mokymu, ir pavyzdžiu tolimiausiuose žemės kampeliuose. Jis prašo mūsų, kad, būdami tiek bažnytinės, tiek pasaulietinės visuomenės nariai, kiekvienas būtume kitas Kristus, kad pašventintume kasdienį profesinį darbą ir turimas pareigas.

Jeigu apsidairysime aplink, jeigu pažvelgsime į Dievo sukurtą ir todėl mūsų mylimą pasaulį, pamatysime, jog palyginimas yra teisingas. Jėzaus Kristaus žodis yra vaisingas, jis daugelyje sielų sužadina norą aukotis ir kviečia į ištikimybę. Tų, kurie tarnauja Dievui, gyvenimas ir elgesys pakeitė istoriją. Net daugelis tų, kurie nepažįsta mūsų Viešpaties, galbūt nesąmoningai vadovaujasi krikščionybės kildinamais idealais. Taip pat matome, jog kartais sėklos krenta į bevaisę žemę arba tarp dyglių ir usnių – tai reiškia, kad kai kurios širdys užsiveria tikėjimo šviesai. Taikos, susitaikymo ir brolybės idealai plačiai skelbiami ir pripažįstami, bet pernelyg dažnai jie netampa realybe. Kai kurie žmonės bergždžiai stengiasi nuslopinti Dievo balsą. Jie bando jį užgniaužti grubia jėga arba kitu – tylesniu, bet turbūt ir žiauresniu metodu – dvasią bukinančiu abejingumu.