Punktų sąrašas

Artėjant Kalėdoms man patinka įsižiūrėti į Kūdikėlio Jėzaus atvaizdus. Šie nusižeminusį Dievą vaizduojantys paveikslai primena Dievo šauksmą. Jie primena, jog Visagalis norėjo pasirodyti bejėgis, reikalingas žmonių globos. Betliejaus lopšyje Kristus ir tau, ir man sako, kad Jam reikia mūsų. Jis ragina mus gyventi vientisą krikščionišką pasiaukojimo, darbo ir džiaugsmo gyvenimą.

Niekuomet nepatirsime tikro džiaugsmo, jei nesistengsime iš tiesų gyventi pagal Jėzaus tiesą, jeigu nebūsime tokie nuolankūs, kaip Jis. Vėl kartoju: ar įžvelgiate, kur paslėpta Dievo didybė? Ogi ėdžiose, vystykluose, tvartelyje. Gyvenimą gelbstinti jėga gali veikti tik per nuolankumą, nustojus galvoti vien apie save ir pajutus atsakomybę padėti kitiems.

Kartais gali atsitikti, kad net gerų ketinimų kupini žmonės sukelia konfliktus, galinčius virsti rimtais rūpesčiais, nors tam nėra objektyvaus pagrindo. Šios problemos kyla asmenims, kurie nepakankamai pažindami save, pasiduoda puikybei ir trokšta būti dėmesio centre, nori būti visų mėgstami. Jie nori gerai pasirodyti ir būti saugūs. Jiems neužtenka vien padaryti gera ir išnykti. Taigi daug sielų, kurios galėtų džiaugtis nuostabia ramybe ir didžiule laime, dėl išdidumo ir įžūlumo tampa nelaimingos ir neduoda gerų vaisių.

Kristus buvo nuolankios širdies¹⁸. Per visą savo gyvenimą Jis neieškojo specialaus atlyginimo ar privilegijų. Net Jo prasidėjimas buvo kaip ir kiekvieno žmogaus. Motinos įsčiose jis praleido devynis mėnesius. Jis žinojo apie savo absoliutų reikalingumą žmonijai. Jis norėjo kuo greičiau ateiti į pasaulį ir išgelbėti visas sielas, tačiau padarė tai savo laiku. Jis gimė kaip ir bet kuris kitas vaikas. Nuo pradėjimo iki gimimo niekas iš pašalinių, išskyrus šventąjį Juozapą ir šventąją Elžbietą, net neįsivaizdavo tos stebuklingos tiesos, kad pas žmones ruošiasi apsigyventi Dievas.

Kalėdos – tai didis paprastumas. Mūsų Viešpats ateina be fanfarų, niekieno nepastebėtas. Tik Marija ir Juozapas dalyvauja šiame dieviškajame įvykyje. Paskui apie jį iš angelų sužino ir piemenys. Dar vėliau – išminčiai iš Rytų. Šitaip buvo patvirtintas šis transcendentinis įvykis, jungiantis dangų ir žemę, Dievą ir žmogų.

Kaip gali mūsų širdys taip sukietėti, taip apsiprasti su šiomis Evangelijos scenomis? Dievas nusižemino, kad galėtume prisiartinti prie Jo, kad galėtume atiduoti savo meilę mainais į Jo meilę, kad laisva valia nusilenktume ne vien prieš Jo galybę, bet ir prieš Jo nuolankumo stebuklą.

Štai didybė šio Vaiko, kuris yra Dievas! Jo Tėvas yra Dievas, sukūręs dangų ir žemę, o Jis ėdžiose, quia non erat eis locus in diversorio¹⁹, nes niekur nebuvo kitos vietos žemėje visos kūrinijos Viešpačiui.

Šiandienė šventė yra taikos šventė. Senoji Verbų šventės simbolika primena sceną iš „Pradžios knygos“: „Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš arkos balandį. Vakaro metu balandis sugrįžo pas jį, ir štai jo snape buvo nuskintas alyvmedžio lapas! Nojus nūn žinojo, kad vandenys žemėje jau buvo nusekę.“¹ Prisimename, jog Dievo ir Jo žmonių sąjunga patvirtinama ir įkuriama Kristuje, nes „Jis yra mūsų sutaikinimas“².

Mūsų Šventosios Katalikų Bažnyčios liturgijoje, taip nuostabiai sujungiančioje ir apibendrinančioje tai, kas sena, ir tai, kas nauja, šiandien randame gilaus džiaugsmo pilnus žodžius: „Jeruzalės vaikučiai su alyvų šakelėmis rankose pasitiko Viešpatį, šaukdami ir giedodami: Osana aukštybėse.“³

Šitas Jėzaus pasveikinimo šūksnis mūsų sielose susilieja su sveikinimu, aidėjusiu Jo gimimo metu Betliejuje. Anot šventojo Luko, „Jam jojant žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję. Jie šaukė: Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“⁴

Ramybė žemėje

Pax in cœlo – ramybė danguje. Tačiau pažvelkime į pasaulį. Kodėl žemėje nėra ramybės? Ne, čia ramybės nėra, yra tiktai tariama ramybė – balansavimas, paremtas baime ir netvirtais įsipareigojimais. Nėra ramybės net Bažnyčioje. Ji apsupta įtampos, draskančios baltą Kristaus Sužadėtinės tuniką. Taip pat nėra ramybės daugelyje širdžių, kurios nenuilstama veikla veltui stengiasi pridengti savo sielos neramumus, veltui vaikosi menko pasitenkinimo daiktais, laikinai ne tik pripildančiais, bet ir paliekančiais liūdesio kartėlį.

„Palmės šakelės, – rašo šventasis Augustinas, – yra pagarbos ir atidavimo ženklas, jos reiškia pergalę. Mūsų Viešpats rengiasi nugalėti mirdamas ant kryžiaus. Su kryžiaus ženklu Jis rengiasi savo triumfui prieš šėtoną, mirties karalaitį.“⁵ Kristus yra mūsų ramybė, nes Jis nugalėjo. Jis pasiekė pergalę, kai atkaklioje kovoje grūmėsi prieš žmonių širdyse susikaupusį blogį.

Kristus yra ne tik mūsų ramybė, bet ir kelias⁶. Jeigu siekiame ramybės, turime sekti Jo pėdomis. Taika yra karo ir kovos padarinys, rezultatas vidinės asketinės kovos, padedančios kiekvienam krikščioniui atsilaikyti prieš viską, kas nėra iš Dievo: prieš puikybę, juslingumą, savanaudiškumą, paviršutiniškumą, širdies siaurumą. Beprasmiška išoriškai raginti žmogų nusiraminti, jeigu nėra ramybės jo sąžinėje, jo sielos gelmėse, nes „iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai“⁷.

Dabar ir visados

Verbų sekmadienio liturgija į krikščionių lūpas įspaudžia šiuos giesmės žodžius: „Atsiverkite, didieji vartai, atsidarykite, nedylančios durys, kad įeitų garbės Karalius.“²¹ Kas užsisklendžia savo egoizmo citadelėje, neįžengs į mūšio lauką. Tačiau tada, kai toks žmogus atkels savo tvirtovės vartus ir įsileis taikos Karalių, tada drauge su Juo galės stoti į mūšį prieš akis temdančią ir sąžinę stingdančią menkystę.

„Atsiverkite, didieji vartai!“ Šis reikalavimas kovoti krikščionims nėra naujas. Tai nuolatinis reikalavimas. Jeigu nekovosime – nelaimėsime, o jeigu nelaimėsime – nepasieksime taikos. Be ramybės žmogaus džiaugsmas bus iliuzinis, apsimestinis ir bevaisis. Jis neskatins padėti žmonėms, nepasireikš meilės ir teisingumo darbais, nepuoselės atleidimo bei gailestingumo, o pats žmogus neįstengs tarnauti Dievui.

Šiandien, pasižvalgius tiek Bažnyčios viduje, tiek išorėje, aukštesniuose ir žemesniuose sluoksniuose, susidaro įspūdis, jog daug kas pamiršo kovą, atsisakė grumtis su savo ydomis, visiškai pasidavė sielą menkinančiai vergijai. Toks pavojus nuolat tyko visų krikščionių.

Štai kodėl privalome atkakliai maldauti Švenčiausiosios Trejybės pasigailėjimo visiems. Taip kalbėdamas abejoju, ar verta remtis Dievo teisingumu. Apeliuoju į Jo malonę, į Jo gailestingumą, meldžiu, kad Jis matytų ne mūsų nuodėmes, bet greičiau nuopelnus Kristaus ir Jo švenčiausiosios Motinos, kuri yra taip pat ir mūsų Motina, ir patriarcho šventojo Juozapo, Jėzaus tėvo žemėje, ir visų šventųjų.

Krikščionis gali būti ramus: jeigu jis norės kovoti, Dievas paims jį už dešinės rankos, kaip skaitome šios dienos Mišių skaitinyje. Būtent Jėzus, Taikos Karalius, jodamas į Jeruzalę ant vargano asiliuko sako: „Dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia.“²² Ši jėga nėra agresija prieš kitus. Tai tvirtybė kovoti su savo silpnybėmis ir menkumu, tai narsa, neleidžianti dangstyti savo asmeninės neištikimybės, tai drąsa atvirai išpažinti tikėjimą, net kai aplinkybės būna priešiškos.

Šiandien, kaip ir ankstesniais laikais, iš krikščionių laukiama didvyriškumo. Didvyriškumo, žinoma, jeigu prireiktų, didžioje kovoje. Bet dažniau tokio didvyriškumo, kuris pasireiškia nedideliuose kasdieniuose gyvenimo mūšiuose. Kai kasdien, rodos, dėl nereikšmingų dalykų be atvangos ir su meile kaunamasi, visada šalia savo vaikų kaip mylintis ganytojas yra Dievas: „Aš pats ganysiu savo kaimenę, aš pats jas ilsinsiu, – tai Viešpaties Dievo žodis. Suieškosiu paklydusias, žūstančias grąžinsiu, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas, <...> savo žemėje jie gyvens saugiai ir žinos, kad aš esu Viešpats, kai sulaužysiu jų jungo kartis ir išgelbėsiu juos iš pavergėjų rankų“.²³

Ką tik kalbėjome apie įvykį Najine. Galėtume prisiminti ir kitų pavyzdžių, nes Evangelijoje gausu panašių scenų. Kiekvienas įvykis tebejaudina žmogaus širdį, nes jis ne tik atskleidžia nuoširdžią žmogišką užuojautą, kai kenčia artimas, bet ir labiausiai išryškina begalinę mūsų Viešpaties meilę. Jėzaus Širdis yra įsikūnijusio Dievo Širdis, Emanuelio – Dievo su mumis – Širdis.

„Bažnyčia, susijungusi su Kristumi, gimsta iš sužeistos širdies.“³⁷ Iš šios plačiai atvertos Širdies mums teikiamas gyvenimas. O kaip dabar nors prabėgomis nepaminėti septynių Bažnyčios sakramentų, per kuriuos veikia Dievas, darydamas mus atperkančios Kristaus galios dalininkais? Kaip galime su ypatingu dėkingumu neprisiminti Švenčiausios Eucharistijos Sakramento, šventosios Kalvarijos Aukos ir jos nuolatinio nekruvino atnaujinimo per Mišias? Jėzus iš tikrųjų atiduoda save kaip maistą. Kai Jis ateina, viskas pasikeičia. Mumyse pasireiškia nauja jėga – Šventoji Dvasia užpildo sielą, nuskaistina visus veiksmus, mintis ir jausmus. Kristaus Širdis krikščioniui suteikia ramybę.

Atsidavimas, kurio iš mūsų prašo Viešpats, nėra mūsų pačių troškimų ar dažnai menkų ir bevaisių pastangų rezultatas. Šį atsidavimą palaiko malonė, kurią mums iškovojo mylinti Žmogumi tapusio Dievo Širdis. Štai kodėl galime ir turime augti vidiniu gyvenimu kaip vaikai, kurių Tėvas danguje, ir nepasiduoti jokiam liūdesiui ar bejėgiškumui. Man patinka raginti žmones pagalvoti apie tai, kaip krikščionis gali įgyvendinti tikėjimą, viltį ir dieviškąją meilę savo įprastame gyvenime per paprasčiausias smulkmenas, normalias kasdienes situacijas. Čia glūdi sielos, besiremiančios dieviška pagalba, elgesio esmė. O šis teologinių dorybių praktikavimas teiks sielai džiaugsmo, jėgos ir ramybės.

Tokie yra Kristaus ramybės vaisiai, suteikti per Jo Švenčiausiąją Širdį. Pakartokime dar kartą: Jėzaus meilė žmonėms yra neišmatuojamas dieviškos paslapties, Sūnaus meilės Tėvui ir Šventajai Dvasiai, aspektas. Šventoji Dvasia – meilės ryšys tarp Tėvo ir Sūnaus – Žodyje susivienija su žmogiška Širdimi.

Neįmanoma kalbėti apie šiuos svarbiausius mūsų tikėjimo dalykus, nepriimant domėn mūsų proto ribų ir didingos dieviškojo Apreiškimo šviesos. Ir vis dėlto, nors ir nepajėgiame iki galo suvokti šių didžių, protui nepasiekiamų tiesų, mes jomis nuolankiai ir tvirtai tikime. Remdamiesi Kristaus liudijimu, žinome, jog tai yra tiesa. Trejybės gelmėse glūdinti Meilė išsilieja visiems žmonėms per Meilę Kristaus Širdyje.

Todėl gyvenimas Kristaus Širdyje, buvimas arti Jos reiškia, kad tampame Dievo buveine. „O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas“³⁸, – sakė mums Viešpats. Kristus ir Dievas Tėvas ateina į sielą per Šventąją Dvasią, paverčia ją savo namais ir ten apsigyvena³⁹.

Jeigu nors truputį suvoksime šias kertines tikėjimo mintis, pasikeis visas mūsų elgesys. Imsime alkti Dievo ir sau priskirsime šiuos žodžius: „O Dieve, tik tu mano Dievas, nuoširdžiai tavęs ieškau. Ilgis tavęs mano siela, trokšta tavęs ir mano kūnas, kaip ištroškus dykynė, kaip žemė be vandens.“⁴⁰ O Jėzus, sužadinęs šį troškulį, išeis mūsų pasitikti, sakydamas: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria.“⁴¹ Jis siūlo mums savo Širdį, kad galėtume Joje rasti ir atilsio, ir jėgų. Jeigu priimsime šį kvietimą, pamatysime, kad Jo žodžiai tikri. O mūsų alkis ir troškulys tiek išaugs, kad imsime geisti Dievo, kuris iš tiesų apsigyventų mūsų sieloje ir niekada nebeišsineštų iš jos savo šviesos ir šilumos.

Ignem veni mittere in terram, et quid volo nisi ut accendatur⁴². Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų. Prisiartinome prie Dievo meilės ugnies. Leiskime jai perkeisti mūsų gyvenimą. Pajuskime troškimą paskleisti šią dievišką ugnį po visą pasaulį, kad ją pažintų visi aplink mus esantys žmonės. Tegul jie irgi atranda Kristaus ramybę, o su ja – ir laimę. Krikščionis, savo gyvenimą suvienijęs su Kristaus Širdimi, negali turėti jokių kitų tikslų, tik šiuos: taika visuomenėje, taika Bažnyčioje, sielos ramybė, Dievo ramybė, galutinai išsiskleisianti atėjus Jo Karalystei.

Marija, Regina pacis, taikos Karaliene, Tu, kuri buvai ištikima ir tikėjai, kad tai, ką skelbė angelas, įvyks, padėk mums augti tikėjimu, turėti tvirtą viltį ir vis gilesnę meilę. Nes būtent to šiandien iš mūsų nori tavo Sūnus, atverdamas mums savo švenčiausiąją Širdį.