Punktų sąrašas

Šv. Juozapo asmenybė Evangelijoje

Tiek šventasis Matas, tiek šventasis Lukas mums teigia, jog šventasis Juozapas kilo iš kilmingos giminės – Dovydo ir Saliamono, Izraelio karalių, namų. Jo protėvių praeitis nėra visiškai aiški. Nežinome, kuri iš dviejų Evangelijoje išrašytų genealogijų skirta Marijai, Jėzų pagimdžiusiai Motinai, o kuri Juozapui, Jėzaus tėvui pagal žydų įstatymą. Taip pat nežinome, ar šventasis Juozapas kilęs iš Betliejaus, kur jis per surašymą ėjo užsirašyti, ar iš Nazareto, kur gyveno ir dirbo.

Kita vertus, mes žinome, kad Juozapas nebuvo turtingas: jis buvo paprasčiausias darbininkas, kaip ir milijonai pasaulio žmonių. Jis dirbo varginantį ir kartu paprastą, savo luomui būdingą darbą, kurį pasirinko ir pats Dievas, prisiimdamas mūsų žmogiškąją prigimtį ir trisdešimt metų norėdamas gyventi taip, kaip ir mes visi.

Šventasis Raštas mums byloja, kad Juozapas buvo amatininkas. Kai kurie Bažnyčios Tėvai sukonkretina, jog jis buvo dailidė. Šventasis Justinas, kalbėdamas apie Jėzaus gyvenimą, sako, kad šis darė arklus ir pakinktus¹. Galbūt todėl remdamasis šiais žodžiais šventasis Izidorius iš Sevilijos padaro išvadą, kad Juozapas buvo kalvis. Šiaip ar taip, jis buvo įgudęs darbininkas, kuris daugelį metų triūsdamas ir prakaituodamas tarnavo drauge gyvenantiems bendrapiliečiams.

Evangelijoje Juozapas vaizduojamas kaip ori, gyvenimo sunkumų nebijanti asmenybė. Jis mokėjo drąsiai kovoti su iškilusiomis problemomis, tvarkytis sunkiomis situacijomis, galėjo atlikti, ko prašomas, ir visada veikė atsakingai ir iniciatyviai.

Nesutinku, kai šventasis Juozapas įprastai vaizduojamas kaip senukas – tokį vaizdavimą galėjo nulemti savaime nieko blogo neturįs ketinimas pabrėžti visišką Marijos skaistybę. Aš jį įsivaizduoju jauną, stiprų žmogų, galbūt keleriais metais vyresnį už Mergelę Mariją, tačiau sulaukusį brandos ir jėgų žydėjimo.

Kad gyventume skaistumo dorybe, neturime laukti senatvės, kai savaime apleidžia jėgos. Tyrumas kyla iš meilės, o jėga ir jaunystės linksmumas nėra kliūtis kilniai mylėti. Juozapas turėjo jauną širdį ir jauną kūną, kai vedė Mariją, kai sužinojo Jos dieviškos motinystės paslaptį, kai nuolat buvo su Ja, gerbdamas tą vientisumą, kurį Dievas panoro suteikti pasauliui, kaip dar vieną ženklą, kad Jis atėjo gyventi tarp savo kūrinių. Kas nepajėgia suprasti tokios meilės, beveik nieko neišmano apie tikrąją meilę, jam visiškai svetima pati krikščioniškos skaistybės prasmė.

Kaip jau kalbėjome, šventasis Juozapas buvo amatininkas iš Galilėjos, tiesiog žmogus, kaip ir daugelis kitų. Argi ko nors ypatingo buvo galima tikėtis iš gyvenimo tokiame užmirštame kaimelyje kaip Nazaretas? Nieko. Tik darbo. Kasdienio darbo ir nuolatinių jam skirtų pastangų. O pasibaigus dienai – tik mažos ir varganos pastogės pailsėti, kad atgautum jėgas kitos dienos darbams.

Hebrajiškai Juozapo vardas reiškia „Dievas suteiks daugiau“. Dievas suteikia netikėtas dimensijas šventam gyvenimui tų, kurie vykdo Jo valią. Ir Jis prideda vieną itin svarbų matmenį, suteikiantį prasmę viskam – būtent dieviškąjį matmenį. Nuolankų ir šventą Juozapo gyvenimą Jis papildė, jeigu galima taip pasakyti, Mergelės Marijos ir Jėzaus, mūsų Viešpaties, gyvenimu. Dievas yra nepralenkiamas savo dosnumu. Juozapas galėjo ir sau priskirti žmonos Marijos žodžius: quia fecit mihi magna qui potens est – didžių dalykų padarė man Visagalis, quia respexit humilitatem² – nes pažvelgė į mano menkumą.

Šventasis Juozapas tikrai buvo paprastas žmogus, kuriam Dievas patikėjo didžius dalykus. Kiekvieną savo gyvenimo akimirką jis vykdė tiksliai tai, ko iš jo norėjo Viešpats. Štai kodėl Šventajame Rašte Juozapas vadinamas „teisiu“³. Hebrajų kalba teisus žmogus reiškia gerą ir ištikimą Dievo tarną, tą, kuris pildo dieviškąją valią,⁴ arba tą, kuris yra garbingas ir geraširdiškas savo artimui⁵. Taigi teisus žmogus myli Dievą ir įrodo savo meilę Jam, laikydamasis Dievo įsakymų, visą gyvenimą atsiduodamas brolių ir artimųjų tarnystei.

Darbas yra neatskiriama žmogaus gyvenimo žemėje dalis. Jam būdingos nuolatinės pastangos, nuovargis, išsekimas – šie kentėjimo ir kovos ženklai, lydintys žmogiškąją egzistenciją, išryškina nuodėmes ir parodo atpirkimo poreikį. Tačiau pats savaime darbas nėra nei bausmė, nei prakeikimas: šitaip kalbantys nėra gerai išstudijavę Šventojo Rašto.

Laikas mums, krikščionims, imti labai aiškiai teigti, jog darbas yra Dievo dovana, ir nėra prasmės rūšiuoti žmones pagal jų užsiėmimą, lyg vieni darbai būtų kilnesni už kitus. Apskritai visi darbai liudija žmogaus orumą, jo viešpatavimą Dievo kūrinijoje. Darbas yra galimybė tobulinti savo asmenybę. Tai vienybės ryšys su kitais, būdas išlaikyti šeimą, priemonė padėti tobulinti visuomenę, kurioje mes gyvename, ir pastanga prisidėti prie žmonijos pažangos.

Krikščioniui horizontai prasiplečia ir pagilėja, nes dirbdamas jis dalyvauja Dievo kūrybiniame darbe. Sukūręs pirmuosius žmones ir juos palaiminęs, Dievas tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams ir visiems žemėje judantiems gyvūnams.“¹⁴ Dar daugiau – nuo to laiko, kai Kristus ėmėsi dirbti, darbas tapo atpirkimo ir išgelbėjimo priemone. Jis nebėra vien būtinas žmogaus gyvenimo dėmuo, jis tapo keliu į šventumą – tai tikrovė, kurią reikia pašventinti ir kuri pati teikia šventumo.