Punktų sąrašas

Bendrauti su Jėzumi

Žmogus, kuris nepajėgia mylėti Mišių, nesistengia jose ramiai ir susikaupęs su švelniu atsidavimu dalyvauti, nemyli Kristaus. Mylintys tampa ypač atidūs ir pasidaro jautrūs mažmožiams – nors ir labai menkiems, bet visada kupiniems aistringai reiškiamos širdies meilės. Būtent šitaip turėtume dalyvauti šventosiose Mišiose. Ir štai kodėl visada įtariau, jog tie, kuriems rūpi, kad Mišios kuo greičiau baigtųsi, savo nejautrumu rodo dar neturį supratimo, ką reiškia ši altoriaus Auka.

Meilė Kristui, besiaukojančiam už mus, būtinai paskatins keletą minučių po Mišių skirti nuoširdžiai asmeninei padėkai, mūsų širdžių tyloje pratęsiančiai tą dėkojimą, kuris yra pati Eucharistija. Kaip turėtume į Jį kreiptis, ką turėtume Jam sakyti, kaip turėtume elgtis?

Krikščioniškas gyvenimas nėra tiesiog griežtų normų rinkinys, nes Šventoji Dvasia nevadovauja vienodai visoms sieloms, bet kiekvienam asmeniui atskirai įkvepia pasiryžimų ir meilės jausmų, padedančių atpažinti ir vykdyti Tėvo valią. Bet, manau, jog pagrindinė mūsų pokalbių su Kristumi šerdis, dėkojant Jam po šventųjų Mišių, gali būti apmąstymas, kad Viešpats yra mūsų Karalius, Gydytojas, Mokytojas ir Bičiulis.

Jis yra mūsų Karalius ir karštai trokšta karaliauti mūsų, Dievo vaikų, širdyse. Tačiau neturėtume mėginti įsivaizduoti šio karaliavimo žmogiškai: Kristus anaiptol nesistengia pavergti ar prievarta primesti savęs, nes Jis „atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti“²⁵. Jo karalystė yra taika, džiaugsmas ir teisingumas. Kristus, mūsų Karalius, nenori tuščių samprotavimų, bet laukia konkrečių darbų, nes „ne kiekvienas, kuris man šaukia ‚Viešpatie! Viešpatie!‘ įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“²⁶.

Jis yra Gydytojas. Jis gydo mūsų egoizmą, jeigu leidžiame Jo malonei prasiskverbti iki sielos gelmių. Jėzus įspėjo, kad baisiausia liga yra veidmainystė, išdidumas, verčiantis slėpti savo nuodėmes. Su tokiu Gydytoju neišvengiamai turime bendrauti nuoširdžiai, pasakyti visą tiesą ir tarti: Domine, si vis, potes me mundare²⁷ – Viešpatie, jei panorėsi (o Tu visuomet nori), gali mane išgydyti. Tu pažįsti mano silpnybes, aš pats jas jaučiu, aš kenčiu dėl tų negalavimų. Mes Jam paprastai parodome žaizdas, o jeigu žaizdos pūliuoja, parodome ir pūlius. Viešpatie, Tu išgydei daugybę sielų, todėl padėk ir man atpažinti Tave kaip dieviškąjį Gydytoją, kai per Komuniją priimu Tave į savo širdį arba kai kontempliuoju Tave tabernakulyje.

Jis yra Mokytojas, Mokytojas Jam vienam tepasiekiamo mokslo. Mokytojas, mokantis apie beribę meilę Dievui ir visiems žmonėms Dievuje. Kristaus „mokykloje“ išmokstame, kad mūsų pačių egzistencija nepriklauso mums. Jis atidavė savo gyvenimą už visus žmones, ir, jeigu sekame Juo, privalome suprasti, kad negalime gyventi vien savanaudiškai, atsiribodami nuo kitų žmonių sielvarto. Mūsų gyvenimas priklauso Dievui, turime gyventi tarnaudami Jam, dosniai rūpindamiesi sielomis, savo žodžiu ir pavyzdžiu rodydami krikščioniškojo atsidavimo gelmę.

Jėzus tiki, kad alkstame Jo mokymo, todėl kartoja: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria.“²⁸ O mes atsakome: išmokyk mus pamiršti save, galvoti tik apie Tave ir apie kitas sielas. Šitaip Viešpats savo malone ves mus pirmyn, kaip tuomet, pradėjus mokytis rašyti. Argi neprisimenate, kaip mokytojas vedžiodavo jūsų neįgudusią ranką? Šitaip liudydami tikėjimą, kuris yra dar viena Dievo dovana, pajusime tikro džiaugsmo skonį. Ir toks aiškus krikščioniškas elgesys bus tarsi raštas, iš kurio visi galės išskaityti nuostabius Dievo darbus.

Jis – mūsų Draugas, vienintelis Draugas, nes Jėzus sakė: vos autem dixi amicos.²⁹ Jis vadina mus draugais ir pirmas žengia žingsnį mūsų link, nes pirmas mus pamilo. Vis dėlto Jis neprimeta savo meilės, o tik siūlo ją. Jis aiškiausiai įrodo ją pačiu didžiausiu draugystės ženklu: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“³⁰ Jis buvo Lozoriaus draugas. Jis verkė pamatęs mirusį Lozorių ir prikėlė jį gyventi. Jeigu Jis matys, kad esame abejingi, nieko nenorime, galbūt net surambėjome, mūsų apmiręs vidinis gyvenimas taps Jo ašarų priežastimi. „Sakau tau, mano drauge, kilk ir eik.“³¹ Palik šį lėkštą gyvenimą, net nevertą vadinti gyvenimu.

Bendrauti su Švenčiausiąja Mergele Marija

Bendrauti su Dievo Motina, esančia ir mūsų Motina, norisi labai spontaniškai ir natūraliai. Kreipiamės į Ją kaip į gyvą asmenį, nes mirtis Jos nenugalėjo: Ji kūnu ir siela yra pas Dievą Tėvą, pas savo Sūnų, pas Šventąją Dvasią.

Jeigu norime suprasti Marijos vaidmenį krikščioniškame gyvenime, jeigu norime jaustis arti Jos, su sūnišku švelnumu ieškoti Jos mielos artumos, nereikia per daug giliai protauti, nes niekada nepajėgsime perprasti Jos dieviškosios motinystės paslapties gelmės.

Katalikų tikėjimo požiūriu, Marija yra ypatingas Dievo meilės ženklas. Dievas jau dabar mus vadina savo draugais; Jo malonė veikia mumyse – išgelbėdama mus iš nuodėmių – ir, nepaisant to, kad tebesame apgailėtinas purvas, suteikia mums jėgų atspindėti Kristaus veidą. Nesame kokie nors sudužusio laivo keleiviai, kuriuos Dievas pažadėjo išgelbėti – Jo dieviškasis gelbėjimo veiksmas jau vyksta mumyse. Santykiuose su Dievu nesame aklieji, besiilgintys šviesos ir sielvartingai raudantys tamsoje, bet esame vaikai, žinantys, kad Tėvas mus tikrai myli.

Marija byloja apie šią šilumą, pasitikėjimą ir saugumą. Štai kodėl Jos vardas suvirpina pačias širdies gelmes. Ryšys su savo motina gali padėti bendrauti su Marija, Švelniojo Vardo Karaliene. Turime mylėti Dievą taip pat nuoširdžiai, kaip mylime savo tėvus, savo brolius ir seseris, kitus šeimos narius, savo drauges bei draugus. Neturime kitos širdies. Ir šita pačia širdimi privalome mylėti Mariją.

O kaipgi sūnus ar dukra bendrauja su savo motina? Žinoma, įvairiausiais būdais, bet visada meiliai ir su pasitikėjimu. Skirtingą meilės raišką nulemia pats gyvenimas. Meilė motinai visada reiškiama per nuoširdžius šeimos gyvenimo papročius, smulkias kasdienines detales, kurios būtinos, kad vaikas galėtų parodyti savo švelnumą motinai, ir kurių motina kartais pasigenda. Tai labai paprasti dalykai: bučinys ar švelnus apkabinimas kur nors išvykstant arba grįžtant namo, simbolinė dovanėlė, keletas šiltų žodžių.

Šitaip sūniško pamaldumo išraiškos sukonkretina mūsų bendravimą su dangiškąja Motina. Daugelis krikščionių yra įpratę nešioti škaplierių arba tiesiog žvilgsniu ar mintimi (žodžiai čia ir nebūtini) pasveikinti Jos paveikslus, kabančius visuose krikščioniškuose namuose ir daugelyje viešų vietų. Kai kurie pamaldžiai kalba nuostabią Šventojo Rožinio maldą, padedančią išgyventi pagrindinius Viešpaties gyvenimo įvykius. Jie nepavargsta kartoti tų pačių žodžių, nes mylintys žmonės nesibodi kartotis. Kai kurie krikščionys Marijai skiria vieną savaitės dieną – šeštadienį, kaip šiandien, kai susirinkom – ir specialiai Jai paaukoja kokią nors mažytę smulkmeną ar giliau apmąsto Jos dievišką motinystę.

Yra daugybė kitų pamaldumo Marijai formų, kurių nėra jokio reikalo čia minėti. Kiekvienam krikščioniui nebūtina išgyventi jas visas. Augti antgamtiškai nereiškia tik kaupti vienokias ar kitokias pamaldumo praktikas. Tačiau nepraktikuojant nė vienos iš jų, taigi kaip nors regimai neišreiškiant savo meilės Marijai, neįmanoma patirti tikėjimo pilnatvės.

Tie, kurie mano, kad pamaldumo išraiškos mūsų Karalienei jau yra praeities dalykas, rodos, pamiršo jų gilią krikščioniškąją prasmę. Jie, regis, pamiršo šaltinį: tikėjimą gelbėjančia Dievo Tėvo valia; meilę Dievui Sūnui, kuris iš tikro tapo žmogumi ir gimė iš moters; pasitikėjimą Dievu Šventąja Dvasia, kuri pašventina mus savo malone. Juk pats Dievas mums atsiuntė Mariją ir neturime teisės Jos atmesti. Atvirkščiai – turime eiti pas Ją, sūniškai mylėdami ir džiaugdamiesi.

Nesuprantu, kaip galima gyventi krikščioniškai ir nejausti poreikio palaikyti nuolatinę draugystę su Jėzumi per Žodį ir per Duoną, per maldą ir per Eucharistiją. Bet lengva suprasti, kodėl per amžius ištisos tikinčiųjų krikščionių kartos reiškė meilę Eucharistijai tiek viešai išpažindamos tikėjimą, tiek ir tyliai melsdamos bažnyčios ramumoje arba savo širdyje.

Visų pirma turime mylėti Mišias ir padaryti jas centriniu savo dienos įvykiu. Jeigu tinkamai dalyvausime Mišiose, aišku, jog likusią dienos dalį noriai mąstysime apie mūsų Viešpatį, visą laiką stengsimės išlikti Jo akivaizdoje, pasirengę dirbti taip, kaip Jis dirbo, ir mylėti taip, kaip Jis mylėjo. Tad išmokime dėkoti mūsų Viešpačiui už Jo gerumą, už tai, kad Jis yra ne vien aukos metu ant altoriaus, bet pasilieka tabernakulyje laikomoje Ostijoje.

Tabernakulis visuomet man buvo tarsi Betanija, rami ir maloni vieta, kurioje gyvena Kristus. Čia galime Jam išsakyti savo rūpesčius, kentėjimus, troškimus, džiaugsmus taip pat natūraliai ir paprastai, kaip išsakė Morta, Marija ir Lozorius. Štai kodėl visada džiaugiuosi pamatęs bažnyčią, net tada, kai keliaudamas kokio nors miesto ar miestelio gatvėmis, matau tik tolimą jos siluetą. Juk tai dar vienas tabernakulis, dar viena galimybė mano trokštančiai sielai nukeliauti ir prisijungti prie mūsų Viešpaties, esančiame Švenčiausiame Sakramente.