Punktų sąrašas

Šventasis Jonas rašo, jog dar vienas mūsų priešas yra akių geismas, šis giliai įsišaknijęs godumas, verčiantis mus branginti tik tai, ką galime paliesti. Tokio geismo apimtos akys yra įsistebeilijusios į žemiškus dalykus ir todėl visiškai aklos antgamtinei tikrovei. Taigi šiuos Šventojo Rašto žodžius galime suprasti ne tik kaip godulį materialiems dalykams, bet ir kaip iškreiptą žvilgsnį, skatinantį mus visa, ką matome aplink – kitus žmones, mūsų gyvenimo ir laikmečio aplinkybes – vertinti grynai žmogiškuoju požiūriu.

Tuomet sielos įžvalga atbunka. Protas skelbiasi esąs pajėgus viską suprasti be Dievo pagalbos. Tai subtili pagunda, kylanti iš intelekto galių, kurias Dievas, Mūsų Tėvas, suteikė žmogui, kad šis galėtų Jį laisvai pažinti ir mylėti. Suviliotas šios pagundos žmogaus protas iškelia save į visatos centrą ir, apimtas savimeilės „būti kaip dievai“²², atsuka nugarą Dievo meilei. Šitaip mūsų egzistencija gali besąlygiškai patekti į rankas trečiojo priešo – superbia vitae – gyvenimo puikybės. Nekalbu tik apie trumpalaikę tuštybę ar savimeilę, turiu omenyje visa apimančią puikybės būseną. Neapgaudinėkime savęs – tai didžiausia iš visų blogybių, kiekvieno mūsų neteisingo žingsnio pagrindas. Kova su puikybe turi būti nuolatinė, nes, kaip kažkas pagrįstai ir išraiškingai yra pasakęs, puikybė išnyksta tik praėjus dvidešimt keturioms valandoms po žmogaus mirties. Būtent tai yra fariziejaus puikybė, kurios Dievas negali pateisinti, nes ji skatina atsiremti į žmogaus pasitenkinimo savimi sieną. Būtent šitoks išdidumas ragina niekinti kitus žmones, valdyti ir skriausti aplinkinius. Nes „Puikybę lydi gėda“²³.

Auksas, smilkalai ir mira

Videntes autem stellam gavisi sunt gaudio magno valde.¹⁷ Lotyniškas tekstas su nuostaba kartoja, jog, vėl išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Kodėl toks didelis džiaugsmas? Juk niekada neabejojusiems Viešpats naujai patvirtina kelrodės žvaigždės buvimą. Nors trumpam ji ir gali pradingti iš akiračio, bet visą laiką yra saugoma tikinčiųjų sielose. Toks turi būti krikščionio pašaukimas. Jeigu neprarandame tikėjimo, jeigu pasitikime Jėzumi Kristumi, pasilikusiu su mumis „iki pasaulio pabaigos“¹⁸, pradingusi žvaigždė ir vėl pasirodo. Todėl, vėl iš naujo patyrus pašaukimo tikrumą, kyla dar didesnis džiaugsmas, stiprinantis mumyse tikėjimą, viltį ir meilę.

„Įžengę į namus, pamatė Kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, Jį pagarbino.“¹⁹ Mes taip pat klaupiamės prieš Jėzų – po žmogiškumu slypintį Dievą. Kartojame Jam, kad neatmetame Jo dieviško kvietimo, kad niekuomet su Juo nesiskirsime, kad pašalinsime iš savo kelio visa, kas kliudo mūsų ištikimybei, ir kad nuoširdžiai geidžiame nuolankiai paklusti Jo įkvėpimams. Tu savo sieloje, o aš – savo. Vidinėje maldoje tyliai sakome Kūdikėliui, kad mes, kaip ir tarnai iš to palyginimo, trokštame atlikti savo pareigą ir išgirsti tokį patį Jo atsakymą: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne!“²⁰

„Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė Jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.“²¹ Stabtelkime čionai, kad suprastume šią šventosios Evangelijos ištrauką. Kaipgi įmanoma, kad mes, būdami nieko verti, galėtume aukoti atnašas Dievui? Šventajame Rašte skaitome: „Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių.“²² Žmogus net nesugeba visiškai atskleisti Viešpaties dovanų gelmės nei jų grožio. „Jei tu pažintum Dievo dovaną!“²³ – sušunka Jėzus samarietei. Jėzus Kristus mus mokė visada visur pasitikėti Tėvu ir pirmiausia ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisybės, o visa kita būsią pridėta, nes Jis gerai žino, ko mums reikia²⁴.

Savo išganymo plane dangiškasis Tėvas švelniai su meile rūpinasi kiekviena siela: „kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas šiokią, kitas anokią.“²⁵ Todėl, rodos, nėra jokio reikalo rūpintis kažką duoti Dievui, tarsi Jam kažko trūktų. Esame skolininkai, kurie neturi kuo sumokėti²⁶, todėl mūsų dovanos būtų tarsi Dievui jau nebepriimtinos Senojo Įstatymo atnašos („Aukų ir atnašų, deginamųjų ir permaldavimo aukų Tu nebenori, nemėgsti – o jos atnašaujamos pagal Įstatymą“²⁷).

Tačiau Viešpats puikiai žino, kad duoti yra autentiškas mylinčiųjų poreikis, ir Jis pats nurodė, ko iš mūsų trokšta. Jam nerūpi nei turtai, nei šios žemės vaisiai ar žvėrys, nei jūros, nei oras, nes visa ir taip Jam priklauso. Jis nori kažko asmeniško, ką laisva valia Jam atiduotume: „Mano vaike, duok man savo širdį.“²⁸ Matote? Dievui neužtenka padalintos širdies. Jis nori jos visos. Jis neieško mūsų daiktų, kartoju – Jis nori mūsų pačių. Tik atidavę save, galime Dievui aukoti ir kitas dovanas.

Taigi atiduokime Jam auksą, brangųjį auksą, kylantį iš mūsų neprisirišimo prie pinigų ir materialinių gėrybių dvasios. Nepamirškime, jog šie dalykai yra geri, nes eina iš Dievo. Tačiau Viešpats įsakė prie jų nepririšti savo širdžių, bet tinkamai juos naudoti teikiant naudą visai žmonijai.

Žemiškosios gėrybės nėra blogos, bet blogos tampa, kai žmogus jas paverčia stabais ir ima garbinti. Jos įgauna kilnumo tik kaip gėrio kūrimo priemonės, tarnaujančios krikščioniškai teisingumo bei meilės veiklai. Negalime vaikytis materialinių gėrybių tarsi brangiausio turto. Mūsų lobis yra čia, prakartėlėje. Mūsų lobis yra Kristus ir visa mūsų meilė turi būti sutelkta į Jį, „nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“²⁹.

Nesunku suprasti nerimą ir rūpestį tų žmonių, kuriuos iš prigimties krikščioniška siela²⁹ skatina kovoti su asmeninėmis ir socialinėmis neteisybėmis, kylančiomis iš žmogaus širdies. Tiek šimtmečių žmonės gyvena vienas šalia kito, ir vis dar tiek neapykantos, tiek destrukcijos, tiek fanatizmo temdo akis, kurios nenori matyti, ir slegia širdis, kurios nenori mylėti!

Žemės gėrybės yra monopolizuotos saujelės žmonių, o pasaulio kultūra yra uzurpuota būrelio savanaudžių. Visur kitur matome duonos ir išminties alkį, o Dievo sukurtos ir dėl to šventos žmonių gyvybės yra traktuojamos vien daiktiškai arba statistiškai. Suprantu ir pritariu šiam nekantrumui, skatinančiam žvelgti į Kristų, nuolat kviečiantį mus praktiškai įgyvendinti Jo naująjį meilės įsakymą.

Kad ir kokios bebūtų mūsų gyvenimo aplinkybės, visos jos skleidžia dieviškąją žinią, prašančią su meile ir tarnystės dvasia atsiliepti kitiems. „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su Juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje.

Ir tars karalius stovintiems dešinėje: ,Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane!` Tuomet teisieji klaus: ,Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme? Ir atsakys jiems karalius: ,Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.‘“³⁰

Turime mokytis atpažinti mūsų pasitikti ateinantį Kristų, atpažinti Jį mūsų broliuose – kituose žmonėse. Jokio žmogaus gyvenimas nėra visiškai izoliuotas. Jis susipynęs su kitų žmonių gyvenimu. Joks vyras ar moteris nėra atskira eilutė ar posmas – visi sudarome vieną poemą, kurią rašo Dievas, kviesdamas mus laisvai bendradarbiauti.