Punktų sąrašas

Pamėginome bendrais bruožais aptarti keletą tokių šeimos židinių, kuriuose atsispindi Kristaus šviesa. Būtent tokie namų židiniai yra šviesūs bei linksmi. Kartoju: tėvų vienybė persiduoda vaikams, visai šeimai ir visiems, gyvenantiems drauge. Šitaip kiekviena tikrai krikščioniška šeima savotiškai atkuria Dievo pasirinktos ir pasauliui vadovauti pasiųstos Bažnyčios paslaptį.

Kiekvienam krikščioniui, kad ir kokią padėtį jis užimtų – būtų dvasininkas ar pasaulietis, susituokęs ar laikytųsi celibato – galime visiškai pritaikyti apaštalo žodžius, skaitomus būtent per Šventosios Šeimos šventę: „Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai“¹¹. Tokie esame mes visi, kiekvienas savo vietoje ir padėtyje, esame vyrai ir moterys, Dievo pasirinkti liudyti Kristų ir perteikti savo artimiesiems Dievo vaikų džiaugsmą, nepaisant klaidų ir kovos su jomis.

Labai svarbu, kad santuokos, kaip tikro Dievo pašaukimo, idėja niekados nepradingtų nei iš sakyklos, nei iš religijos pamokų, nei iš sąmonės tų, kuriuos Dievas nori matyti žengiančius šiuo keliu, nes šitaip jie iš tiesų yra pašaukti prisidėti prie Dievo planų išganyti visus žmones.

Todėl galbūt ir nėra geresnio pavyzdžio krikščioniškai porai už apaštalų laikų krikščioniškas šeimas: tai Dievo valiai paklusęs šimtininkas Kornelijus, kurio namų Bažnyčia įsileido pagonis¹², tai Akvilas ir Priskilė, skleidę krikščionybę Korinte ir Efeze, apaštalaudami bendradarbiavę su šventuoju Pauliumi¹³, tai Tabita, dėl artimo meilės pasirūpinusi krikščionimis Jopėje¹⁴. Ir pagaliau tiek daug kitų žydų ir pagonių, graikų ir romėnų šeimų, kuriose pirmųjų mūsų Viešpaties mokinių skelbiamas žodis davė vaisių.

Tai yra šeimos, gyvenusios vienybe su Kristumi ir supažindinusios su Juo kitus. Šeimos, tos mažos krikščioniškos bendruomenės, tada buvo Evangelijos skelbimo židiniai. Šios šeimos nesiskyrė nuo kitų tuometinių šeimų, tačiau jos gyveno nauja dvasia, kuri sklido visiems, kas su jomis susipažindavo ir bendraudavo. Tokie buvo pirmieji krikščionys, tokie turime būti ir mes, šiandieniniai krikščionys – Jėzaus mums atneštos taikos ir džiaugsmo sėjėjai.

Kristaus mirtis kviečia mus apsčiai krikščioniškai gyventi

Ką tik iš naujo išgyvenome Kalvarijos dramą, kurią drįsčiau pavaizduoti kaip pirmąsias ir tikrąsias Mišias, aukojamas paties Jėzaus Kristaus. Dievas Tėvas atiduoda savo Sūnų mirčiai. Jėzus, vienintelis Dievo Sūnus, apkabina medžio gabalą, ant kurio Jis pasmerktas mirti, o auką priima Tėvas. Ir kaip Kryžiaus aukos vaisius ant žmonijos nužengia Šventoji Dvasia⁶.

Kančios kupinoje tragedijoje galutinai išsipildo mūsų gyvenimo ir visos žmonijos istorijos prasmė. Todėl Didžioji Savaitė negali būti vien tik tam tikro įvykio paminėjimas. Ji reiškia kontempliaciją Jėzaus Kristaus paslapties, besitęsiančios ir mūsų sielose. Krikščionis yra įpareigotas būti alter Christus, ipse Christus – kitas Kristus, pats Kristus. Per Krikštą visi buvome padaryti savo egzistencijos kunigais, kad „atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų“⁷, kad kiekvienu savo veiksmu paklustume Dievo valiai ir šitaip pratęstume Dievo ir Žmogaus misiją.

Kita vertus, ši tikrovė ragina mus suvokti savo pačių apgailėtiną padėtį ir matyti asmenines klaidas. Tačiau tai neturėtmūsų labai liūdinti, neturėtume dėl to skeptiškai žvelgti į pasaulį arba nustoti tikėti savo idealais. Mus, tokius, kokie esame, Viešpats kviečia dalytis Jo gyvenimu ir siekti šventumo. Šventumas – kiek kartų šį žodį tarėme visiškai tuščiai! Tikrai labai daug žmonių mano, kad šventumas nepasiekiamas, kad jis tik asketinės teologijos objektas, o ne realus tikslas ir gyva tikrovė. Pirmieji krikščionys šitaip nemanė. Jie labai dažnai vartojo žodį „šventieji“, juo visai natūraliai apibūdindami vienas kitą: „sveikink visus šventuosius“⁸, „sveikiname kiekvieną šventąjį Kristuje Jėzuje“⁹.

Pažvelkime dabar į Kalvariją, kur Jėzus mirė ir dar nebuvo pasireiškęs Jo šlovės triumfas. Tai tinkama proga patikrinti mūsų norą gyventi krikščioniškai, siekti šventumo, tikėjimo aktu pasipriešinti savo silpnumui. Pasitikėdami Dievo galia pasiryžtame savo kasdienius darbus pripildyti meilės. Nuodėmės patyrimas turi vesti į atgailą, padėti apsispręsti būti ištikimiems ir tikrai tapatintis su Kristumi, bet kokia kaina, atkakliai ir ištvermingai atlikti savo kunigiškąją misiją, kurią Jis suteikė kiekvienam iš savo mokinių ir kuri visus be išimties skatina būti pasaulio druska ir šviesa¹⁰.

Maldos gyvenimas

„Šlovinsiu mano Dievą“¹¹. Jeigu Dievas mums yra pats gyvenimas, nedera stebėtis, kad visa mūsų krikščioniška egzistencija turėtų būti persmelkta maldos. Tačiau neįsivaizduokite, jog malda yra veiksmas, kurį reikia atlikti, o paskui galima jį pamiršti. Teisusis „mėgsta Viešpaties Teisyną, mąsto jį dieną ir naktį“¹². Svajosiu apie tave iš ryto¹³, ir vakare lyg smilkalo dūmai tekyla aukštyn mano maldos¹⁴. Visa mūsų diena gali būti skirta maldai – nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto. Ir ne tik. Kaip mums primena Šventasis Raštas, net mūsų miegas turėtų virsti malda¹⁵.

Prisiminkite, ką Evangelijos sako apie Jėzų. Kartais Jis visą naktį praleisdavo nuoširdžiai kalbėdamasis su savo Tėvu. Pirmieji mokiniai, matydami Kristų meldžiantis, tiesiog prisipildydavo meilės! Pamatę šią nuolatinę savo Mokytojo nuostatą, jie prašė Jo: Domine, doce nos orare¹⁶ – Viešpatie, išmokyk mus šitaip melstis.

Šventasis Paulius visur skelbia gyvą Kristaus pavyzdį, ragindamas tikinčiuosius būti orationi instantes¹⁷ – nuolat ištvermingus maldoje. O šventasis Lukas pirmųjų krikščionių elgesį nusako lakoniška fraze: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai.“¹⁸

Geras krikščionis maldos kalvėje su Dievo malone grūdina savo charakterį. Ir malda, būdama gyvybinga, gali įgauti daugybę formų. Iš mūsų širdies ji dažniausiai išsilies žodžiais, tomis žodinėmis maldomis, kurių mus išmokė pats Dievas („Tėve mūsų“) arba Jo angelai („Sveika, Marija“). Vėliau kartosime per laiką tarsi savaime atsiradusias maldas, išreiškiančias daugybės mūsų tikėjimo brolių maldingumą: liturgines maldas lex orandi arba kitas maldas, kurių šaltinis yra karštos širdies meilė mūsų Motinai: Sub tuum praesidium, Memorare, Salve, Regina.¹⁹

Kitais atvejais mums pakaks dviejų ar trijų žodžių, lyg Viešpatin paleistų strėlių, iaculata – trumpųjų maldų. Jų išmokstame, atidžiai kontempliuodami Kristaus gyvenimą: Domine, si vis, potes me mundare²⁰ – Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų; Domine, tu omnia nosti, tu scis quia amo te²¹ – Viešpatie, tu viską žinai, tu žinai, kad tave myliu; Credo, Domine, sed adiuva incredulitatem meam²²– Tikiu! Padėk mano netikėjimui, sustiprink mano tikėjimą; Domine, non sum dignus²³ – Viešpatie, nesu vertas; Dominus meus et Deus meus²⁴ – mano Viešpatie ir mano Dieve! Tinka ir kitos trumpos nuoširdžios frazės, kurios išsiveržia iš degančios sielos gelmių ir labiausiai dera konkrečiomis aplinkybėmis.

Be šių maldų, kasdien reikia numatyti laiko išskirtinei bendrystei su Dievu. Tai nebylaus dialogo minutės, jei įmanoma, praleidžiamos priešais tabernakulį, kad padėkotume Viešpačiui, nes Jis – toks vienišas – laukia mūsų jau dvidešimt amžių. Šis dialogas su Dievu yra nuoširdi vidinė mąstymo malda, kai meldžiamasi visa siela: pasitelkiamas protas, vaizduotė, atmintis ir valia. Tai meditacija, pripildanti mūsų varganą žmogiškąjį gyvenimą ir kasdienei būčiai suteikianti antgamtinę vertę.

Vidinė malda, žodinės maldos ir trumposios maldos padės visą dieną paversti nuolatiniu Dievo garbinimu ir Jį garbinsime natūraliai, be perdėtų išorinių ženklų. Gyvensime Jo akivaizdoje, tiesiog taip, kaip vienas kitą mylintys žmonės, nuolat galvojantys vienas apie kitą. Ir visi mūsų veiksmai, net ir patys nereikšmingiausi, bus dvasiškai prasmingi.

Kai krikščionis pradeda nepertraukiamai bendrauti su Viešpačiu, jo vidinis gyvenimas auga, tampa stiprus ir saugus. Šis kelias yra atviras visiems, o ne tik keliems išrinktiesiems. Jis virsta pastangų reikalaujančios, bet vis dėlto malonios kovos dalimi – pastangomis nuoširdžiai vykdyti Dievo valią.

Būtent apmąstydami maldos gyvenimą, galime geriau suprasti kitą šiandienės šventės aspektą – apaštalavimą. Apaštalavimas yra įgyvendinimas pavedimo, kurį Jėzus davė savo mokiniams, prieš žengdamas į dangų: jūs „tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir ligi pat žemės pakraščių“²⁵.

Bendrauti su Šventąja Dvasia

Gyventi bendrystėje su Šventąja Dvasia – tai gyventi tikėjimu, viltimi ir krikščioniška meile. Tai reiškia leisti Dievui tvarkyti mūsų gyvenimą ir iš esmės pakeisti mūsų širdis, kad jos vis labiau panašėtų į Jo Širdį. Brandaus, gilaus ir tvirto krikščioniško gyvenimo neįmanoma suvaidinti, nes jis Dievo malonės augimo mumyse vaisius. „Apaštalų darbuose“ ankstyvoji krikščioniškoji bendruomenė apibūdinama vieninteliu trumpu, tačiau labai prasmingu sakiniu: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.“²⁵

Taip gyveno pirmieji krikščionys, taip turėtume gyventi ir mes: medituodami mūsų tikėjimo doktriną, iki ji taps mūsų savastimi, susitikdami su Kristumi Eucharistijoje, asmeniškai bendraudami su Dievu per maldą, veikdami tiesiogiai ir nesislėpdami. Toks turėtų būti mūsų elgesys – kitaip gal ir sugebėtume mąstyti kaip eruditai, veiktume labiau ar ne taip veiksmingai, kalbėtume maldas ir atliktume pamaldumo praktikas, tačiau mūsų gyvenimas nebūtų autentiškai krikščioniškas, nes stigtų susitapatinimo su Kristumi, realaus ir gyvo dalyvavimo dieviškajame Jo gelbėjimo darbe.

Kreipiuosi į kiekvieną krikščionį, nes visi vienodai esame pašaukti į šventumą. Nėra antrarūšių krikščionių, turinčių praktikuoti tik „supaprastintą“ Evangelijos versiją. Visi gavome tą patį Krikštą. Nors ir egzistuoja skirtingos charizmos, nors ir veikiame skirtingomis situacijomis, visada tėra tiktai viena Dvasia, dalijanti Dievo dovanas, tik vienas tikėjimas, tik viena viltis, tik viena artimo meilė²⁶.

Apaštalo klausimą „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“²⁷ turėtume pritaikyti sau ir priimti jį kaip kvietimą bendrauti su Dievu asmeniškai. Kai kam, deja, Parakletas tėra Didis Nepažįstamasis. Kai kam Jis tėra tik ištariamas vardas, o ne vienas iš trijų dieviškųjų Asmenų, ne Tas, su kuriuo galima kalbėtis ir kurio dėka turime gyventi.

Su Šventąja Dvasia visada turime elgtis paprastai ir pasitikėdami, kaip moko Bažnyčios liturgija. Tada geriau pažinsime savo Viešpatį ir drauge geriau suvoksime, kokia didelė dovana yra galimybė vadintis krikščionimi. Suprasime didingą sudievinimo ir dalyvavimo paties Dievo gyvenime tiesą, apie kurią anksčiau kalbėjau.

„Šventoji Dvasia nėra menininkas, kuriantis mumyse dieviškąją substanciją, tarsi mes patys būtume Jai svetimi. Tikrai ne šitaip Ji veda mus į supanašėjimą su Dievu, bet greičiau pati, būdama Dievas ir iš Dievo kilusi, Ji kaip antspaudas vaške pažymi tas širdis, kurios Ją priima. Šitaip sujungdama savo pačios gyvenimą ir panašumą, Ji atkuria prigimties grožį pagal Dieviškąjį modelį ir grąžina žmogui jo panašumą su Dievu“²⁸.

Bendrauti su Jėzumi Žodyje ir Duonoje

Jėzus slepiasi Švenčiausiame altoriaus Sakramente, nes nori, kad išdrįstume prie Jo artintis. Jis nori mus maitinti, kad taptume viena su Juo. Pasakydamas „nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“¹¹, Jis nepadarė krikščionių nevaisingų ir neprivertė savęs ieškoti sunkiu, alinančiu būdu. Priešingai. Jis pasiliko čia, su mumis, ir yra ypač lengvai pasiekiamas.

Kai susirenkame prie altoriaus, ant kurio aukojama šventoji Mišių auka, kai kontempliuojame šventąją Ostiją monstrancijoje arba adoruojame ją, paslėptą tabernakulyje, turime gaivinti savo tikėjimą, susikaupę apmąstyti šį mums teikiamą naująjį gyvenimą ir atsiliepti į Dievo meilę bei švelnumą.

„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.“¹² Taip Šventasis Raštas vaizduoja pirmųjų krikščionių gyvenimą: tikėjimas juos jungia į tobulą vienybę, jie dalijasi Eucharistija ir vieningai meldžiasi. Tikėjimas, Duona, Žodis.

Per Eucharistiją Jėzus patvirtina, jog Jis pats gyvena mūsų sielose, kad savo galia palaiko pasaulį ir teikia išganymą. Ir visa tai, atėjus laiko pilnatvei, padės žmonių giminei amžinai apsigyventi dangaus namuose kartu su Dievu Tėvu, Dievu Sūnumi ir Dievu Šventąja Dvasia – Švenčiausiąja Trejybe, vieninteliu Dievu. Visas mūsų tikėjimas pamatuojamas tikėjimu realiu Jėzaus buvimu duonos ir vyno pavidalais.